Jono Kuprio nuotr.

Apie dainininką ir prezidentą

JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net

1993 metais Lietuvoje žiūrėdamas televiziją savo dienoraščio apmąstymuose rašiau: „Du jauni vaikinai dainuoja ir šoka pagal amerikiečio dainininko Michael Jackson muziką. Abu kraiposi, tamposi, bet vienas iš jų su pirštine ant vienos rankos, su kita vis griebiasi už tarpkojo. Pradžioj man lyg pagailo, kad jį vargšą niežulys užpuolė tokioj vietoj ir dar bešokant. Bet juk Lietuvoj karštas vanduo vėl atsirado, rodos, galėjo išsimaudyti. Nebent ten koks parazitas įsiveisė. Ir taip jam bešokant ir vis dažniau ir energingiau tarpkojį besikasant, atsiminiau, kad esu matęs ir Michael Jackson panašiai darant. Girdėjau, kad pastarasis taip darydavęs, pamatęs žiūrovų masėj jauną berniuką. Negi ir mūsų lietuvaitis tokio jausmo pagautas ten kasosi?”

Nebėra Jackson tarp gyvųjų, apie jo mirtį žiniasklaida porą savaičių nepaliaujamai būgnijo nustelbdama žinias apie karą Afganistane ir ten žūstančius amerikiečius, apie prezidento lankymąsi ir jo keistas kalbas Rusijoje, apie didėjantį nedarbą... Iš tikro, Jackson buvo populiariausias šių laikų dainininkas ir šokėjas, viso pasaulio šios muzikos atlikėjai pamėgdžiojo jį – ir mūvėdami pirštinę ant vienos rankos, ir, kaip jis, graibydamiesi tarpkojyje. Deja, ne vieną žavėjęs buvęs gražus juodaodis berniukas, vaikinas, bebaltindamas savo odą, chirurgų peiliais bekeisdamas savo veido bruožus, tapo tarsi šmėkla. Nepaprasto talento dėka uždirbdamas šimtus milijonų, iššvaistė juos, atsipirkdamas kaltintojams už jaunų berniukų tvirkinimą, advokatams, beginantiems jį teismuose. Baigė jis savo dienas narkotikų svaiguly.

Mane visada stebino, kad tokioje civilizuotoje šaly kaip Amerika yra tiek patiklių žmonių. Įvairių, vadinamų fundamentalistų, sektų „pryčeriai” (preachers), beužsiimą gydymu, gąsdinimais jau tuoj pat įvyksiančia pasaulio pabaiga, sutraukia tūkstančius klausytojų, aukotojų, pasekėjų. Šį kartą televizija ištisai rodė tūkstančius dalyvaujančių Jackson laidotuvėse. Taip, kaip kandidatuojant dabartiniam prezidentui, matėsi ašarojantys, besiklausą jo viską žadančių kalbų, taip šiose laidotuvėse matėsi ašaras bebraukiantys dainininko gerbėjai. Tikrai nesu beširdis cinikas. Išspaudžia man ašarą ir ne vienas eilėraštis, ir ne viena daina, ir net kai kieno kalba. Tačiau šių laikų populiarioje muzikoje retai randu, kas suvirpintų širdį, ar būtų atmintino. Nevisiškai svetima man ir Jackson muzika, ne kartą grodavau jo „Who is it ?” (vaikinas, klausiantis, su kuo jo mergina jį apgaudinėjanti), nors šį tą iš jaunystės primenančią, bet ašaros tikrai neišspaudžiančią. Bet muzika, kokia ji bebūtų, mūsų gyvenimo drastiškai nepakeičia. Ak, būtų geriau, kad muzikos atlikėjai nebūtų išmaliavotais veidais, iškištais liežuviais, begraibstantys tarpkojus. Bet praeis dešimtmetis ar du, ir skambės vėl kitokia muzika, kitkas bus graibstoma.

Tačiau kitaip yra su politikieriais ir jų kalbomis. Susižavėjimas jais tik dėl jų kalbų gali turėti visai kitokias pasekmes. Sunku patikėti, kad tokiame kultūringame krašte kaip Vokietija atsiradęs Hitleris su savo pasibaisėtina ideologija galėjo taikiai įkopti į valdžią ir tapti aršiu diktatoriumi, nuvesdamas ne tik pačią Vokietiją, bet ir visą Europą į pražūtingą karą. Suprantama, kad Leninui su savo kalbomis buvo lengva iškilti atsilikusioje Rusijoje, kur dauguma gyventojų gyveno baisiame skurde, palyginti su Vakarų Europos kraštais. Lotynų Amerikoje ir be karinių perversmų gyventojai išsirenka savo kalbose pažadus žeriančius, kurie vėliau stengiasi tapti amžinais prezidentais, kaip dabar Venesueloje ar Hondūre, iš kur vienas toks buvo išvytas.

1953 m. tarnaudamas JAV marinuose buvau pakviestas kalbėti pulko karininkams apie gyvenimą komunizme. Nors dar nekaip angliškai mokėdamas, dėsčiau, kaip mes turėdavome eiti į mitingus klausyti propagandinių kalbų, per šventes žygiuoti nešini vadų portretais, kaip laikraščiuose ištisi puslapiai buvo skirti vadų kalboms. Karininkai tvirtino, kad tokie dalykai niekada nevyktų Amerikoje. Čia spauda esanti laisva ir ji tarnauja žmonėms, bet ne valdžiai, o amerikietis yra tiek savarankiškas ir galvojantis, kad jis niekada nepaklustų propagandinėms kalboms ir gražūs šūkiai jo nesuviliotų... Pernai prezidento rinkimų kampanijos įkarštyje žiūrėdamas per televiziją, kaip Obama kalbos tiesiog užburia tūkstantines minias, prisiminiau tuos marinų karininkų žodžius ir pagalvojau, ką jie dabar sakytų. Labiausia mane stebino Amerikos žiniasklaida. Juk ši be jokios prievartos, be jokių pažadų iš Obama pusės pradėjo jį tiesiog dievinti. Žurnalai veik konkuravo viršeliais su Obama atvaizdais įvairiose pozose. Kaip galima paaiškinti, kad patyręs, bet kandus ir agresyvus televizijos žurnalistas tiesiog didžiavosi, kad klausydamas Obama kalbų pajuntąs jaudulį kylantį jo koja, ką jis retai pajusdavęs. Gal dauguma klausytojų ir nežino, kad kalbėtojas skaito iš vadinamo „teleprompter” kalbas, kurios parašytos, derintos kelių profesonalų kalbų rašytojų, bet žurnalistai tai žino. Šis prezidentas yra pirmasis, kuriam visur yra vežiojamas „teleprompter”, net ir dėl palyginti nesvarbių kalbelių, bet ištiktas netikėto klausimo mikčioja ir a..a..a..ina kaip ir vidutinis amerikietis. Gaila tos juodaodės moters, kuri, Obama tapus prezidentu, džiūgavo, kad jai nereikės daugiau rūpintis dėl aukštų benzino kainų ir kaip susimokėti paskolą už būstą.

Štai kokį įspūdį ji susidarė iš tų kalbų, bet ar tai ne žiniasklaidos kaltė? Juk žiniasklaida turėjo nušviesti kandidato praeitį, su kuo jis dirbo, kam ir kaip jis vadovavo, nagrinėti jo kalbas, kad klausytojas ar balsuotojas galėtų atskirti pelus nuo grūdų. Bet ji pavertė didesnę pusę balsuojančių tarsi kaimene, einančia paskui gėrybių pažadus žarstantį, pasirinkdama ne informacijos, bet varovų ir liaupsininkų vaidmenį. Anksčiau esu kėlęs klausimą, ar Obama tikrai tiki tuo, ką jis sako. Jeigu ir netikėjo, tai minių gausumas ir žiniasklaidos liaupsės galėjo jį įtikinti. Jo arogancija augo kaip ant mielių, jo kalbose pasigirdo gaida, kad pasikeitimai (change) vyks ne tik Amerikoje, bet ir pasaulyje, ir tam laikas yra dabar (now is the moment). Kitaip tariant, „tik mane išrinkus”. O iš tiesų, Vakarų Europa be jo pradėjo keistis ir keistis ne į kairę, ne į liberalesnę, bet į dešinę, į konservatiškesnę pusę.

Prisimenu, kad rašydamas „Drauge” apie gen. J. Kronkaičio kalbą Vasario 16-osios minėjime Chicago, stebėjausi, kad jis kaltino Lietuvos prezidentą, nes šis nestojo ginti moters, kurią į teismą patraukė rusas verslininkas. Aš teigiau, kad tai teisėsaugos reikalas, o ne prezidento. Bet va, prezidentas Obama spaudos konferencijoje apie visuotinį sveikatos draudimą, net neturėdamas įvykio duomenų, iškvailino Cambridge policiją. Ne tik iškvailino, bet ir davė suprasti, kad ji rasistinė. Visuomenėje kilus pasipiktinimui, Obama arogancija neleido neteisingai apkaltinto policijos seržanto iki galo atsiprašyti. Bet jis kviečia jį ir įvykį išprovokavusį juodaodį profesorių, beje, Obama draugą, į Baltuosius rūmus pokalbiui prie alaus. Jei būčiau tas seržantas, atsisakyčiau alaus, kol nebūtų atsiprašyta.

Jau daugiau nei pusmetis, kaip Obama prezidentauja, nedarbas dar didėja, valstybė lenda į pasibaisėtinas skolas, žiniasklaida tebešlovina prezidentą, šitaip užsiangažavus sunku jai bus grįžti prie objektyvaus informavimo. Bet mane, kaip lietuvį, neramina šio prezidento užsienio politika. Jungtiniam Baltiečių komitetui reikėjo spausti, kad prezidentas paskelbtų Pavergtųjų tautų savaitę. 22 žymūs Centrinės ir Rytų Europos asmenys, įskaitant ir prezidentą Valdą Adamkų, ilgu laišku kreipėsi į Obama administraciją, kad jų kraštai nebūtų apleisti, keičiantis JAV ir Rusijos santykiams. Kai prie galingiausios valstybės vairo atsiduria pasišovėlis keisti ne tik Ameriką, bet ir visą pasaulį, nerimui yra pagrindo.