1950-tais atplaukėme ne į tą Ameriką!

Romualdas Kriaučiūnas

Ką tik baigiau skaityti ir aptarti spaudai dr. Ilonos Bučinskytės sudarytą dokumentų knygą apie Ateitininkų federaciją išeivijoje. Knyga apima 1945-1970 laikotarpį, kai karo pabėgėliai, jau karui pasibaigus, buvo suburti į DP stovyklas Vokietijoje. Suburti jie toliau telkėsi. Buvo įsteigtos lietuviškos mokyklos, atgaivintos jaunimo ir kitos organizacijos. Man teko įstoti į dar slaptai veikiančius ateitininkus. Knygoje aprašoma ir pateikiami dokumentai apie tris organizacijos veiklos laikotarpius: tuoj po karo, emigracijai paspartėjus ir jau naujuose kraštuose įsikuriant.

Gerai atsimenu mūsų stovyklos panaikinimą, nes daugelis jau buvo emigravę, daugiausia – į Kanadą, Australiją, o paskiausia ir daugiausia – į Ameriką. Norint vykti į Ameriką reikėjo turėti gerą sveikatą, darbo ir buto užtikrinimą iš Amerikoje gyvenančio asmens. Mes nieko nepažinojome, o giminių, jau gyvenančių Amerikoje, neturėjome. Tada mama parašė laišką į ,,Draugą”, prisistatydama kaip motina su trim mažamečiais vaikais. Prašė, kad kas sutvarkytų reikalingus dokumentus ir iškviestų. Niekas nemanė, kad iš to kas nors išeis. Atsimenu, kad aš pats jau buvau susigyvenęs su mintimi, jog reiks į Pietų Ameriką vykti. Buvau nusižiūrėjęs ir kraštą – Venesuelą. Besiruošdamas emigracijai, bet nežinodamas kur atsidursime ir kokia kalba reiks gyvenimą iš naujo pradėti, nutariau mokytis esperantų kalbos, kuri, mano manymu, turėjo tapti tarptautine kalba.

Nusišypsojo laimė ir norimą iškvietimą į Ameriką parūpino visai nepažįstami žmonės iš Cicero, IL. Atsimenu dvi pavardes – tai p. Juškevičienė ir p. Vizbarienė. Viena iš jų turėjo mažą ūkį Wisconsin valstijoje ir ten mums suteikė darbą ir butą. Atvykus paaiškėjo, kad jokio buto ir darbo nėra, bet su ta garantija mus įsileido į Ameriką. Tokios popierinės garantijos buvo madoje. Valdžia tik nenorėjo užsikrauti naštos.

Plaukėme iš Bremerhaven, Vokietijos, į New Orleans, Louisiana, o iš ten – į New York miestą. Kelionė laivu užtruko maždaug tris savaites. Esant Atlanto viduryje prasidėjo Korėjos karas ir pasklido gandai, kad mus grąžins atgal į Vokietiją, nes laivas ,,USS Gen. Greeley”, kuriuo plaukėme, buvo kariuomenės transporto laivas ir jo prireikė naujo karo reikalams. Gandai neišsipildė ir pagaliau pasiekėme Mississippi upės deltą. Upe reikėjo plaukti gerą šimtą ar daugiau mylių į šiaurę iki New Orleans miesto. Plaukiant upe abiejuose upės krantuose matėme apgriuvusias ,,bakūžes”, lyg ir apleistus namelius, ir tą vaizdą regėjome bene visą dieną. Kartais iš tolo matydavome pravažiuojančius senus, apgriuvusius automobilius. O karštis ir drėgmė buvo neapsakomi. Buvo liepos mėnesio vidurys. Mano pirma mintis, pilna nusivylimo, buvo tokia: ,,Mums kas nors pamelavo ir ne į tą Ameriką atplukdė.” Tą didžiulį nusivylimą atsimenu ir šiandien. Pasiekus New Orleans pamatėme didmiesčiui būdingus pastatus, bet karštis ir drėgmė nesiliovė kankinę. O kur tos auksu grįstos gatvės, apie kurias tiek daug teko girdėti?

1950 m. liepos 11 d. oficialiai išlipome New York uoste, nes toks kelionės tikslas buvo numatytas. New Orleans mieste išlipo pora šimtų keleivių, vykusių tik į pietines valstijas. Mūsų tikslas buvo Chicago, apie 800 mylių į šiaurę nuo New Orleans. Toks pat nuotolis buvo ir nuo New York iki Chicago, bet iki to truko dar visą savaitę paplaukioti. Praplaukėme pro Floridą, bet į ją koją įkėliau tik po aštuonerių metų.
Atvykome keturiese – mama, dvi sesutės ir aš. Atsidėkodama už suteiktą pagalbą, mama bent kartą metuose aplankydavo mūsų geradares ir joms kokių lauktuvių nuveždavo. Man tekdavo vairuotojo vaidmuo. Tas lauktuvių nuvežimas įgavo naują prasmę, kai po dvidešimt devynerių metų sudarėme panašias ,,garantijas” Viet Nam karo pabėgėliams. Tai buvo 1979 metų pavasarį. Iš tikrųjų, nereikėjo asmeniškai garantuoti nei buto, nei darbo, bet tuo turėjome pasirūpinti, nes nuo pirmos dienos viskas priklausė nuo mūsų veiklumo ir apsukrumo. Reikėjo atvykusius pasiimti oro uoste, nuvežti į jau surastą butą, apstatytą iš visur surinktais baldais ir virtuvės įrenginiais. Visas mūsų išlaidas, pagrįstas dokumentais, po kurio laiko apmokėjo Lansing vyskupijos Socialinės pagalbos skyrius.

Mūsų parapija sutiko padėti vienai šeimynai įsikurti Amerikoje. Toje šeimynoje buvo 11 asmenų. Mums teko dalis jos – vyras, jo žmona ir du mažamečiai vaikučiai. Kaip ir mano mama, šie naujieji pabėgėliai kasmet, daugelį metų šv. Kalėdų proga mus aplankydavo ir vis atveždavo kokių nors vertingų dovanų. Jie tvirtai tikėjo, kad jei ne mes, tai jie būtų buvę palikti likimui Viet Nam džiunglėse. Bėgant laikui jie mus tiesiog laikė savo šeimos nariais. Dalyvavome jų vaikų mokslo baigimo iškilmėse ir vestuvėse. Kartu su tėvais džiaugėmės jų vaikų mokslo pasiekimais ir profesine sėkme. Tai tie patys vaikučiai, kurie, būdami šešerių ir septynerių metukų, kas dieną po mokyklos padėdavo savo tėvams jų mažame restorane plauti indus, nuvalyti ir padengti stalus, išvalyti patalpas. Kai kartais mes juos pavadindavome vietnamiečiais, jie mandagiai mus pataisydavo, sakydami, kad jie yra kinai, gimę Viet Nam krašte. Kinai save laiko aukštesnės kultūros ir civilizacijos už vietinius vietnamiečius.

Prisimenu porą atvejų iš jų pirmų žingsnių Amerikoje. Jie atvyko kovo mėnesį, buvo dar šalta ir medžiai buvo be lapų. Augęs ir kariavęs Viet Nam džiunglėse mūsų naujų bičiulių šeimos galva niekada nebuvo matęs plikų – be lapų – medžių, išskyrus chemikalais nupurkštus miškus karo vietovėse. Su tam tikru nuogąsčiu, gal prisimindamas karo akimirkas ir ,,Agent Orange” (augmeniją naikinančius chemikalus), jis manęs klausė, kas atsitiko su belapiaias medžiais. Reikėjo paaiškinti apie metų laikus. Naujajam bičiuliui taip pat buvo įdomu žinoti, ką žmonės daro su sniegu, kurio irgi nebuvo matęs, tik apie jį girdėjęs. Nelabai mūsų nauji pažįstami suvokė ryšį tarp šildymo ir sąskaitų už jį. Kai mūsų išnuomotame namelyje jiems būdavo per karšta, jie atsidarydavo langus, nors buvo ankstyvas pavasaris. Kantriai reikėjo supažindinti su temperatūrą reguliuojančiu termostatu. Reikėjo parodyti dujų skaitiklį ir prie jo esančius besisukančius skaičiukus, kurie magiškai tapdavo mėnesine dujų sąskaita.

Kaip matote, dr. I. Bučinskytės knyga pažadino daugybę praeities atsiminimų, kurie sąmonėje naujai atbangavo išsilaipinimą Amerikoje prieš 58 metus.