Dėl mažmožių neišgyvenant,
dvigubos pilietybės klausimas yra gana paprastas

ARVYDAS BARZDUKAS

Suvažiavimuose, spaudoj ir internete dabar kunkuliuojančiuose „dvigubos pilietybės” svarstymuose dažnai nurodoma, jog ne taip, kaip Lietuva, daugelis valstybių, įskaitant ir Jungtines Amerikos Valstijas, kito krašto pilietybę turėti nedraudžia ir nereikalauja tokios turimos pilietybės atsisakyti. Viskas, ko Amerikos pilietybės įstatymas reikalauja, tai – kad visi, kurie Amerikos pilietybę pagal nustatytą natūralizacijos tvarką įgyja, Amerikos vėliavos ir federalinio teismo teisėjo akivaizdoj ranką pakėlę, duotų maždaug tokią priesaiką:
 
Prisiekdama(s) šiuo pareiškiu, kad aš absoliučiai ir visiškai atsisakau ir išsižadu bet kokios ištikimybės ir įsipareigojimų visiems kitų kraštų valdovams, monarchams ir suverenioms valstybėms, kurių pavaldiniu ar piliečiu iki šiol buvau.
 
Toliau priesaikoje išvardinama eilė įsipareigojimų, kurie Amerikos piliečiui yra privalomi, ir patvirtinama, jog prisiekiama ir tie įsipareigojimai prisiimami „...niekam neverčiant, be jokių mintyse turimų išlygų ar sąlygų ir be ketinimo šių įsipareigojimų išvengti”. Priesaika baigiama „Dieve, man padėk” ir po ja pasirašoma.
 
Amerika nereikalauja, kad, taip prisiekus, iki tol turėtas kitos valstybės pasas būtų nuneštas į tos valstybės ambasadą ir ten atiduotas ar kad būtų padarytas koks nors viešas iškilmingas pareiškimas, kuriuo turėtos pilietybės būtų atsisakoma. Pagal dabar galiojančius Amerikos įstatymus, kiekvienas natūralizacijos būdu Amerikos pilietybę įgijęs kitos valstybės pilietis gali turėti tiek (legaliai įgytų) kitų valstybių pasų, kiek jo stalčiuje telpa, ir, esant reikalui ar norui, legaliai gali jais naudotis.
 
Jei tokia priesaika Amerikai duodama nuoširdžiai, dorai ir sąžiningai, šiokia tokia bėda atsiranda, kada, nepaisant priimtos Amerikos pilietybės, vis tiek ketinama likti ir kitos valstybės piliečiu. Kadangi pilietybės priesaikoj niekur nėra įrašyta „tačiau, jeigu..,” „bet, jeigu..,” „nebent..,” „išskyrus kada..,” „jeigu ne...” ar „neskaitant…”, reikia pagalvoti, kaip suderinti iškilmingai pareikštą kitam kraštui turėtos ištikimybės ir įsipareigojimų atsisakymą su naujai–be išlygų ir sąlygų– duotais pasižadėjimais ir prisiekta ištikimybe Amerikai.
 
Jei priesaika duodama, tikint kiekvienu sakomu žodžiu, tai, Amerikos pilietybę priėmus, kitos valstybės piliečiu likti „negalima”, nepaisant, kad Amerikos įstatymai to „nedraudžia”. Tačiau, jei tokia priesaika daroma tik tam, kad emigravus būtų galima (kai kurie sako „bent laikinai”) „susidaryti geresnes gyvenimo–ir pragyvenimo–sąlygas” (ir, girdi, kas čia blogo; geriau nei žalia kortelė), tada, nepaisant visų pasižadėjimų, galima išsitraukti tą pasą, kur tokios sąlygos tą dieną geresnės.
 
Lietuvoj jos piliečiams dviejų pilietybių turėjimo klausimas toli gražu nėra gyvybinis ir todėl Lietuvos Konstitucijos 12tą straipsnį referendumo būdu pakeisti būtų neįmanoma. „Balsuos 35 tūkstančiai”, Chicagoj sakė buvęs Prezidentas Adamkus, „ir kas iš to?” Neseniai Vilniuj Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovams kalbėdama, Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad, nepaisant turimos ar priimtos kitų kraštų pilietybės, teisę į Lietuvos pilietybę turėtų turėti visi, kurie turi „lietuviškas šaknis”. Kaip tų „šaknų” turėjimą nustatyti, Prezidentė nepaaiškino, tačiau manau, kad lemiamą valandą ji, kaip ir Adamkus, vargu ar pasirašytų konstitucijai prieštaraujantį įstatymą. Gal greičiau tai buvo tik pabandymas skardinę toliau takeliu nuspirti.
 
Tačiau, ir Lietuvos Konstituciją per stebuklą pakeitus ar kaip nors įstatymo keliu ją apėjus, Amerikos pilietybės gavimo esmės tai nepakeistų. Amerika nei raštu, nei žodžiu Vilniui nepraneša, kad štai – apgailestaujam, bet iki šiol garbingas ir vertingas jūsų pilietis Ralph Copoostus (f. k. a. Rapolas Kopūstas)) tapo pavyzdingu Amerikos piliečiu. Niekas Lemonte nepasibels į Rapolo duris ir nepaprašys Lietuvos pasą atiduoti.
 
Tad tie naujieji išeiviai, kurie Amerikos pilietybę priima pagal savus „išskaičiavimus”, o širdy vis tiek lieka ištikimais ir savo paliktos tėvynės vargų ir rūpesčių neužmirštančiais Lietuvos piliečiais (nes „jų ir taip mažai”), nėra atsakingi niekam kitam, tik savo sąžinei. Kol jų Lietuvos paso galiojimas nepasibaigė, praktiškai–niekieno neklausiami ir niekam nesakydami–jie gali tas dvi pilietybes turėti. Kokie yra Lietuvos paso atnaujinimo reikalavimai, aš nežinau, tačiau jei būtina, kaip, pvz., Amerikos pilietybės gavimui, tik kokia nors priesaika, tai tikrai neverta vien „dėl principo” tuo dviejų pilietybių turėjimo klausimu save varginti ir laiką, sveikatą ir laikraščio popierių eikvoti.
 
Niekad nesiteiravau ir nesiimu svarstyti, kaip įsipareigojimus ir ištikimybę Amerikai ir Lietuvai derina tie lietuvių kilmės Amerikos piliečiai („dypukai”, kaip aš), kurie, nepriklausomybę atgavus, pagal Lietuvos įstatymą legaliai Lietuvos pasus išsiėmė. Nežinau, ką reikėjo sakyti ar daryti, tokius pasus gaunant. Spėju, kad, išskyrus vieną kitą, kurie į Lietuvą grįžo ir ten apsigyveno (bet, atrodo, daugumoj savo Amerikos pasus tebeturi ir vis kas kiek laiko į Ameriką sugrįžta), Amerikoj toks pasas yra daugiau noro jį „turėti”, t.y. sentimento reikalas. Neatrodo, kad tokie čia gyvenantys Lietuvos „piliečiai” kokias nors apčiuopiamas pilietines pareigas ten turėtų ir jas vykdytų, bet kas gali žinoti. Spėjama, kad prezidentiniuose rinkimuose balsuoja maždaug du nuošimčiai už Lietuvos ribų gyvenančių jos piliečių. Duomenų, kiek moka kokius nors mokesčius, matyti neteko.
 
Tačiau esu girdėjęs, kad Lietuvos pasas patogus, keliaujant Europoj. Kad žmogui būtų patogiau, niekas neturė tų priekaištauti. Kas svarbu, tai svarbu.