Į kaimynus žvalgantis

VYTAUTAS VOLERTAS

Šiandieninė lietuvių tautos politinė, socialinė, intelektualinė ir etinė-dorovinė būklė nėra patenkinama. Esame neramūs ir nelaimingi. Vis ieškome sau tapatingos vietos, tačiau jos nerandame. Jau nuo XX a. pradžios trokštame būti europiečiais, bet jais netampame. Nepriima, nuvertina. Įvairių priežasčių stumdomi bėgome ir bėgame pasaulin, bet jame nepritampame. Ten daugiausia veliamės varguolių aplinkoje, verčiamės sunkiais darbais, juose siūlome savo ištvermę ir sąžiningumą. Tačiau šias savybes pastebi tik tie, kurie jas išnaudoja savo pelnui.

Tose svetimose erdvėse gyvenimas žygiuoja šalimais ir į mus neatsižvelgia. (Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai pasireiškiame nemaloniais ir baustinais poelgiais.) Tiesa, akademikai svetur plūduriuoja skaidresniuose prūduose, nors iki šiol mokslo ir kūrybos srityse retai kur išsiskleidžia kaip vertas lietuviškas skiepas. Jei pasitaiko rimtų išimčių, dauguma jų tuojau užsidengia internacionalizmo šydais, slepia kilmės ženklus.

Namuose, Lietuvoje, bruzdame. Tai niekiname, tai pamėgdžiojame Europą, tai ryžtamės neįprastiems mostams, tai vėl kažko bauginamės. Ne bado, ne pastogės, ne ligų, ne saugumo baimė erzina. Tai logikos ir filosofijos tuštumos sukeltas nerimas. Jis mums įdiegė išminties stoką, apkrėtė egoizmu, sąžinės ir moralės neigimu. Juk negalvojančius bei atsitiktinumu pasikliaunančius žmogelius nelaimės ištinka žymiai dažniau kaip protaujančius. Egzistuojant būties iliuzijai, artėjame prie nihilizmo. Ir kenčiame nuo depresijos.

Bendras tikslas sutelkia žmones, įduoda jiems idealų, įprasmina gyvenimą. O būtis be tikslo – tai lyg avių blaškymasis beribėse ganyklose, neturinčiose tvorų nei nuo viliojančio javo, nei nuo bedugnėn traukiančių pelkių. Taip didoka mūsų dalis dejuoja, pyksta ir beviltiškai mėtosi.

Neturime patikimų kaimynų. Rusai savo imperialistiškumu bei okupacinėmis priespaudomis carų ir Stalino komunizmo laikais lietuvius taip išgąsdino, kad kiekvienas jų žodis ir mostas mus pasiekia įsisupęs pavojaus skraiste. Nepasitikėjimo žarijos dar ilgai liks gyvos istorijos pelenuose. Vokiečiai į lietuvius nekreipia dėmesio. Jų įgimtas sustingęs kraujas užremia duris kaimyniškumui. „Donnerwetter” vokiečiai gyvena tik sau. Skandinavai gražiai tvarkosi, bet jie vis dar nepasitiki savimi ir bijo atsiverti pašaliniams.

Baltijos šalys? Šis savaimingas valstybėlių gniužulys būtų natūrali bendravimo erdvė, tačiau niekados tarp jų šiltas pokalbis neatsirado. Paskutiniuosius du dešimtmečius ši erdvė net įskilo. Estija nesislėpdama šliejasi prie  Suomijos, taigi, pati viena stengiasi peršokti jūrą Skandinavijos pusėn. Latvija, kaip ir Lietuva, Europoje yra sunkiai atpažįstama. Baltarusiai dar nesuskubo apsivalyti nuo rusiškų tradicijų ir yra gudiškai pasimetę.

O Lenkija, ta garsioji Polonia? Lietuvių ir lenkų santykiai keliais sakiniais neaptariami, įvairių emocijų primaišyti, net visai neišaiškinami. Tai kažkoks mišinys – žvarbos ir šilto vėjuko.

Kas vėlyvais viduramžiais stengėsi kartu spirtis prieš gausius jungtinės valstybės priešus? Ar lenkai kada nors draudė lietuviams raštą? (Raštą, ne spaudą.) Kokia kalba Krokuvos dvasininkija galėjo Lietuvoje skleisti krikščionybę, kai nebuvo lietuvių dvasiškių? Kas prieš šešis šimtus metų ties Žalgiriu lietuviams padėjo parklupdyti kryžiuočius? Kas „nuvainikavo” Vytautą? Kas buvo Pilsudskis ir Želigovskis? Kas du dešimtmečius okupuotame Vilniuje engė lietuvius ir jo apylinkėse ir šiandien nerodo saikaus Lietuvos piliečio veido? Kas dešimtims tūkstančių lenkų, Hitleriui žiauriai paklupdžius Varšuvą, padėjo išvengti vokiečių nelaisvės, gal ir žūties? Kas pusšimtį metų, lyg du varguoliai kaimynai, nešė bolševikinį jungą? Kas pasižymėjo duoto žodžio laužymu?

Mąstai ir sargdiniesi, nes atsakymai yra įvairūs. Tačiau toje įvairovėje vis tiek jaučiamas kažkoks šių tautų drungnas ryšys. Ar tai nebūtų ženklas, kad Lietuvos kelionė demokratinių valstybių tarpan, ieškant lygiavertiškumo, patrumpėtų, jei būtų bendraujama su Lenkija? Lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės tapatybė dar labiau išryškėtų, jei prie šios talkos ir Latvija prisidėtų.

Lietuvai reikia bendrininkų, su kuriais ji galėtų sutartinai dalyvauti Europos ir už Europos ribų vedamuose politiniuose pokalbiuose. Dabar tik vieniši ramstomės prie durų staktų. Kas tie bendrininkai galėtų būti? Kas mūsų, negausių ir šiais laikais truputį pasimetusių, nevengtų ir neapgaudinėtų?