Apie lietuvių ekonominę migraciją
ALEKSAS VITKUS
Kad Lietuva jau pradeda rimčiau rūpintis, kaip sumažinti ekonominę
lietuvių emigraciją, galima spręsti iš to, jog 2008 m.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sudarė sutartį su
Viešosios politikos ir valdybos institutu (VPVI), pagal kurią
instituto darbuotojai turėjo įvertinti ekonominės migracijos
reguliavimo strategijos veiksmingumą.
Tyrime nagrinėjamos lietuvių emigracijos ir sugrįžimo tendencijos bei
priežastys. Jame pirmąkart buvo pažvelgta ir į pakartotinę Lietuvos
gyventojų emigraciją. Tyrimo duomenys daugiausiai susidarė iš
atliktos išsamios užsienyje gyvenančių lietuvių ir jau
sugrįžusių emigrantų apklausos, statistinės analizės ir literatūros
šaltinių apžvalgos. Visa tai apibendrinus, VPVI priėjo prie
išvados, jog bent trečdalis išvykusiųjų ketina grįžti,
bet ne anksčiau kaip 2011 metais. Kita vertus, beveik 40 proc. jau
grįžusiųjų norėtų ir vėl išvykti. Tyrimas atskleidė, kad
politikos įtaka kol kas nėra didelė, nors 70 proc. išvykusiųjų
teigia išlaikantys ryšį su Lietuva, tačiau vos tik
dešimtadalis mano, kad Lietuvos valdžia prie to prisideda. Net
trečdalis teigia, kad aktyvi valstybės politika paskatintų juos grįžti.
Atrodo, kad po Lietuvos priėmimo į Europos Sąjungą (2004 m.) ir
panaikinus laisvo judėjimo apribojimus, staiga padidėjusi emigracija
privertė ir Lietuvos vyriausybę atkreipti dėmesį į tos emigracijos
sukeltus demografinius, ekonominius ir socialinius padarinius. Mažėja
gyventojų skaičius, o su juo pastebima ir visuomenės senėjimo
tendencija. Išvyksta tiek jauni darbuotojai, tiek ir galimi
darbdaviai ateityje. Tirpsta ir mokesčių mokėtojų skaičius. Lietuvoje
dažnai lieka emigrantų tėvų palikti vaikai.
Pastaruoju metu ekonominė ir politinė padėtis labai skiriasi nuo tos,
kuri buvo prieš prasidedant visą pasaulį palietusiam ekonominiam
nuosmukiui. Ir Lietuvoje gerokai sumažėjo ekonomikos augimas, pradėjo
augti nedarbas, ekonominės sąlygos vėl gali tapti panašios į
tas, kurios ir paskatino emigraciją.
Norėdami tyrimų rezultatus palyginti su ankstesniais, VPVI darbuotojai
savo emigracijos analizėje pasiliko prie ankstyvesniojo emigranto
apibrėžimo, kur emigrantu yra laikomas asmuo, išvykęs iš
Lietuvos ilgesniam nei 6 mėn. laikotarpiui. Čia reikėtų skaitytoją
perspėti, kad statistikos šaltiniai informaciją pateikia
remdamiesi deklaruotos migracijos duomenimis. Apie savo išvykimą
deklaruoja tik maždaug 30–50 proc. išvykstančiųjų.
Nors statistikos departamentas tvirtina, kad 1990–2007 m.
iš Lietuvos išvyko 437,500 gyventojų, nemaža emigrantų
dalis sugrįžo. Kai kurie išvyksta ir grįžta po keletą kartų. Gal
todėl VPVI pranešimo autoriai sako, kad iš Lietuvos nuo
1990 m. emigravo tik 250,000 asmenų. Tokie skaičiai rodo didelį tokių
žmonių mobilumą.
Tyrimai patvirtino, kad dauguma emigrantų išvyko dėl ekonominių
priežasčių. Čia reikia pabrėžti, kad daug daugiau išvykusiųjų
pasirinko dirbti užsienyje ne todėl, kad neturėjo darbo (20 proc.), bet
todėl, kad Lietuvoje už darbą gaunamų pajamų neužteko priimtinam
gyvenimo lygiui užtikrinti (50 proc.). Dar didesnė dalis atsakiusiųjų
teigė išvykę norėdami išbandyti save, susipažinti su
naujomis šalimis, žmonėmis ir darbo metodais (56 proc.). Dar
kiti išvažiavo studijuoti, dirbti mokslinį darbą.
Į Lietuvą grįžti planuoja tik trečdalis. Kita vertus, nusprendusių
tikrai negrįžti buvo nedaug – tik 11.5 proc. Pastebėtina, kad
užsienyje ilgiau pagyvenę asmenys yra mažiau linkę grįžti gyventi į
Lietuvą. Iš grįžusių emigrantų 77.6 proc. nurodė, kad jų
apsisprendimą nulėmė šeimos, namų ir artimųjų ilgesys. Norą
gyventi savoje kultūrinėje aplinkoje išreiškė 40 proc., o
pagerėjusią Lietuvos ekonominę padėtį pabrėžė tik 19.2 proc.
grįžusiųjų. Tarp dar užsienyje pasilikusiųjų apie 60 proc. teigė, kad
sugrįžti juos paskatintų pagerėjusi Lietuvos ekonominė padėtis. Net 75
proc. pareiškė, kad sugrįžimą apsunkinantis veiksnys yra
korupcija ir biurokratizmas Lietuvoje. Apie 50 proc. skundėsi, kad
nusikalstamumo lygis Lietuvoje yra pernelyg aukštas arba kad
gyvenimo kokybė Lietuvoje (būstas, transportas, aplinka ir t. t.) yra
nepakankamo lygio.
Maždaug trečdalis (37.4 proc.) sugrįžusiųjų planuoja emigruoti
pakartotinai. Labai didelė dalis planuojančių vėl išvykti
pabrėžia savo nusivylimą Vyriausybės darbu ir prastėjančia ekonomine
padėtimi. Itin svarbus yra dažnas pareiškimas, jog
„užsienyje gaunamo atlyginimo pakanka ne tik kasdieninėms
išlaidoms, bet ir taupymui”.
Bendrai emigracija turi neigiamų padarinių šalies darbo rinkai,
verslui, socialinei padėčiai. Vadinasi, reikalinga valstybės politika,
skatinanti grįžtamąją migraciją. Iki šiol buvo tenkinamasi tik
palaikant ryšius su išvykusiais ir remiant užsienio
lietuvių organizacijas, taip pat skleidžiant informaciją apie grįžimo į
Lietuvą galimybes. Tačiau daugelis nieko nėra girdėję apie jokias
valstybės informacines paslaugas.
Sugrįžimą apsunkina tai, kad emigrantai mano, jog sugrįžus nebus
pripažinta užsienyje įgyta kvalifikacija ar išsilavinimas, kad
bus sunku gauti valstybės teikiamas paslaugas (švietimo,
sveikatos, socialines), kad jiems neaišku, ar bus įskaitytas jų
darbo stažas (pensijai gauti), ar grįžus teks sumokėti kokius mokesčius.
Pabaigoje atnaujintu priemonių planu siūloma: (1) siekti, kad
išvykusieji išlaikytų ryšį su Lietuva, jaustų
valstybės dėmesį jiems rūpimais klausimais; (2) teikti informaciją apie
valstybės paslaugas ir paramą sugrįžusiems; (3) nuolat tobulinti
valstybės paslaugas ir paramos programas, jas pritaikyti sugrįžusių
poreikiams, reikalui esant – kurti naujas.