Tada, kai pradėjo aižėti sovietų imperijos pamatai

POVILAS VAIČEKAUSKAS

Vorkuta, tai vietovė buvusioje Sovietų Sąjungos šiaurėje, prie Ledynuotojo vandenyno, Uralo kalnų papėdėje, turtinga anglies klodais. Čia buvo sutelkta šimtai tūkstančių kalinių, XX amžiaus sovietinių vergų, kurie tik už keletą avižinės košės šaukštų, lėkštę rūgščių kopūstų, žuvies sriubos (tai buvo smulkutė kilkė su visais viduriais) ir 400–500 gramų šlapios duonos, visai veltui, be jokio užmokesčio turėjo sunkiai įsivaizduojamomis, žmogui beveik nepakeliamomis sąlygomis iškasti Vorkutos anglį, kuria šildėsi Leningradas, Maskva, ir kuri nemokamai suko bei maitino tų miestų pramonę.

Nešiau tuomet vargingąją angliakasio dalią aštuntoje šachtoje, drauge su kitais lietuviais politiniais kaliniais, kitų Europos tautų bendrijoje: ukrainiečiais, rusais, vokiečiais, latviais, estais, rumunais, lenkais ir kt. Prisimenu 1953 m. rugpjūčio 1 dieną, kai saulė nenusileisdavo tundroje vakaruos ir būdavo ištisą dieną šviesu. Kasiau anglį poroje su Rolfu Karl  Vilke iš Berlyno. Jis buvo vokiečių karo belaisvis, buvęs viršila, apdovanotas vokiečių Geležiniu kryžiumi už kovas fronte su prancūzais prie Mažino linijos. Dar prisimenu ir jo žmonos vardą – Berta. Prasidėjus Vorkutos kalinių streikui 29-oje šachtoje, svarstėme apie galimybę daryti tą patį ir mūsų šachtoje. Skaitėme ant tuščių vagonėlių šonų užrašus rusų kalba: „Nėra laisvės, nėra ir anglių!”; „Šalin policininkišką Berijos statytinių režimą!” Rolfas sunkiai suprato rusiškai, todėl jam tuos šūkius verčiau.

Mūsų šachtoje jau po  Stalino mirties tas Vorkutos kalinių pasipriešinimas sovietinei tvarkai neįsisiūbavo, čekistų buvo užgniaužtas. Tačiau 29-toji šachta pareikalavo daugelio aukų, tarp jų buvo sušaudyti ir dešimt lietuvių. Štai jų pavardės, nustatytos buvusių represuotųjų organizacijos „Vorkutos memorialas”:
1. Martinavičius Vitalis, Vlado, g. 1929 m.
2. Velička Edvardas, Jono, g. 1929 m.
3. Kildauskas Antanas, Kazio, g. 1923 m.
4. Kazanas Afanasijus, Minalo, g. 1898 m., Lietuvos kariuomenės kapitonas, 1941 m. birželio sukilėlis, šaudęs iš Zarasų bažnyčios bokšto su lengvuoju kulkosvaidžiu į bėgančius bolševikus drauge su savo vyresniu sūnumi Igoriu.
5. Kairys Kazys, Mykolo, g. 1917 m.
6. Laiconas  Alfonsas, Juliaus, g. 1928 m.
7. Milkauskas Vaclovas, Prano, g. 1925 m.
8. Čechavičius Mykolas, Juliaus, g. 1919 m.
9. Lukys Juozas, Jono, g. 1930 m.
10. Bernatavičius Augustinas, Liudviko, g. 1912 m.

Tai beveik visi jaunesnio amžiaus lietuviai, galbūt buvę Lietuvos partizaninio pasipriešinimo dalyviai.

Artinantis Molotov-Ribbentrop pakto paminėjimo metinėms, pravartu prisiminti, ką jis atnešė Europos tautoms, ypač mūsų tautai. To paties „Vorkutos memorialo” duomenimis, 1953 metų rugpjūčio 1 dieną 29-oje šachtoje Vorkutoje buvo sušaudyti 53 politiniai kaliniai: 30 ukrainiečių, 10 lietuvių, 4 estai, 2 latviai, 2 lenkai, 2 vokiečiai, 1 austras, 1 baltarusis ir 1 rusas.

Būtų labai prasminga, jeigu ir mūsų tėvynėje Lietuvoje būtų prisiminti šie lietuviai, o galbūt ir apdovanoti po mirties Lietuvos ordinais bei medaliais. Juk jie to nusipelnė, traukydami nelaisvės pančius surakintomis rankomis mirties lageriuose.

Viso šito prasmė ypatingai atsiskleidžia buvusio lietuvio tremtinio, poeto Vytauto Cinausko eilėraščio posmuose, skirtuose šiai datai atminti.

Vorkutos sukilėlių žodis

Vergais nebuvome, bet buvome belaisviais
Išsekę kūnais – milžinai dvasia,
Savos kančios mes ašarom nelaistėm
Juodos anglies po tundrą apkase.

Sukilome bebaimiai ir beginkliai
Prieš Stalino šunis ir jų automatus,
Iš štrechų juodumos, klastingų lavų pinklių
Pakilom nugalėti ar žūt visiems kartu.

Mes kritome, bet žuvome ne veltui,
Žinodami, tikėdami tvirtai:
Ten, kur ant mūsų kaulų pusto sniegą baltą,
Imperijos subiro pamatai!

Pastaba. „Štrechas” – sovietų kalnakasyboje yra mediniais rąstais sutvirtintas požeminis šachtos tunelis, kuriuo išvežama iškasta anglis; „lava” – ankšta anglies iškasimo vieta, iš viršaus sutvirtinta lentomis, paremta stačiais rąstais.