Tada, kai pradėjo aižėti sovietų imperijos pamatai
POVILAS VAIČEKAUSKAS
Vorkuta, tai vietovė buvusioje Sovietų Sąjungos šiaurėje, prie
Ledynuotojo vandenyno, Uralo kalnų papėdėje, turtinga anglies klodais.
Čia buvo sutelkta šimtai tūkstančių kalinių, XX amžiaus
sovietinių vergų, kurie tik už keletą avižinės košės
šaukštų, lėkštę rūgščių kopūstų, žuvies
sriubos (tai buvo smulkutė kilkė su visais viduriais) ir 400–500
gramų šlapios duonos, visai veltui, be jokio užmokesčio turėjo
sunkiai įsivaizduojamomis, žmogui beveik nepakeliamomis sąlygomis
iškasti Vorkutos anglį, kuria šildėsi Leningradas,
Maskva, ir kuri nemokamai suko bei maitino tų miestų pramonę.
Nešiau tuomet vargingąją angliakasio dalią aštuntoje
šachtoje, drauge su kitais lietuviais politiniais kaliniais,
kitų Europos tautų bendrijoje: ukrainiečiais, rusais, vokiečiais,
latviais, estais, rumunais, lenkais ir kt. Prisimenu 1953 m. rugpjūčio
1 dieną, kai saulė nenusileisdavo tundroje vakaruos ir būdavo
ištisą dieną šviesu. Kasiau anglį poroje su Rolfu Karl
Vilke iš Berlyno. Jis buvo vokiečių karo belaisvis, buvęs
viršila, apdovanotas vokiečių Geležiniu kryžiumi už kovas fronte
su prancūzais prie Mažino linijos. Dar prisimenu ir jo žmonos vardą
– Berta. Prasidėjus Vorkutos kalinių streikui 29-oje
šachtoje, svarstėme apie galimybę daryti tą patį ir mūsų
šachtoje. Skaitėme ant tuščių vagonėlių šonų
užrašus rusų kalba: „Nėra laisvės, nėra ir anglių!”;
„Šalin policininkišką Berijos statytinių
režimą!” Rolfas sunkiai suprato rusiškai, todėl jam tuos
šūkius verčiau.
Mūsų šachtoje jau po Stalino mirties tas Vorkutos kalinių
pasipriešinimas sovietinei tvarkai neįsisiūbavo, čekistų buvo
užgniaužtas. Tačiau 29-toji šachta pareikalavo daugelio aukų,
tarp jų buvo sušaudyti ir dešimt lietuvių. Štai jų
pavardės, nustatytos buvusių represuotųjų organizacijos „Vorkutos
memorialas”:
1. Martinavičius Vitalis, Vlado, g. 1929 m.
2. Velička Edvardas, Jono, g. 1929 m.
3. Kildauskas Antanas, Kazio, g. 1923 m.
4. Kazanas Afanasijus, Minalo, g. 1898 m., Lietuvos kariuomenės
kapitonas, 1941 m. birželio sukilėlis, šaudęs iš Zarasų
bažnyčios bokšto su lengvuoju kulkosvaidžiu į bėgančius
bolševikus drauge su savo vyresniu sūnumi Igoriu.
5. Kairys Kazys, Mykolo, g. 1917 m.
6. Laiconas Alfonsas, Juliaus, g. 1928 m.
7. Milkauskas Vaclovas, Prano, g. 1925 m.
8. Čechavičius Mykolas, Juliaus, g. 1919 m.
9. Lukys Juozas, Jono, g. 1930 m.
10. Bernatavičius Augustinas, Liudviko, g. 1912 m.
Tai beveik visi jaunesnio amžiaus lietuviai, galbūt buvę Lietuvos partizaninio pasipriešinimo dalyviai.
Artinantis Molotov-Ribbentrop pakto paminėjimo metinėms, pravartu
prisiminti, ką jis atnešė Europos tautoms, ypač mūsų tautai. To
paties „Vorkutos memorialo” duomenimis, 1953 metų rugpjūčio
1 dieną 29-oje šachtoje Vorkutoje buvo sušaudyti 53
politiniai kaliniai: 30 ukrainiečių, 10 lietuvių, 4 estai, 2 latviai, 2
lenkai, 2 vokiečiai, 1 austras, 1 baltarusis ir 1 rusas.
Būtų labai prasminga, jeigu ir mūsų tėvynėje Lietuvoje būtų prisiminti
šie lietuviai, o galbūt ir apdovanoti po mirties Lietuvos
ordinais bei medaliais. Juk jie to nusipelnė, traukydami nelaisvės
pančius surakintomis rankomis mirties lageriuose.
Viso šito prasmė ypatingai atsiskleidžia buvusio lietuvio
tremtinio, poeto Vytauto Cinausko eilėraščio posmuose, skirtuose
šiai datai atminti.
Vorkutos sukilėlių žodis
Vergais nebuvome, bet buvome belaisviais
Išsekę kūnais – milžinai dvasia,
Savos kančios mes ašarom nelaistėm
Juodos anglies po tundrą apkase.
Sukilome bebaimiai ir beginkliai
Prieš Stalino šunis ir jų automatus,
Iš štrechų juodumos, klastingų lavų pinklių
Pakilom nugalėti ar žūt visiems kartu.
Mes kritome, bet žuvome ne veltui,
Žinodami, tikėdami tvirtai:
Ten, kur ant mūsų kaulų pusto sniegą baltą,
Imperijos subiro pamatai!
Pastaba. „Štrechas” – sovietų kalnakasyboje
yra mediniais rąstais sutvirtintas požeminis šachtos tunelis,
kuriuo išvežama iškasta anglis; „lava”
– ankšta anglies iškasimo vieta, iš
viršaus sutvirtinta lentomis, paremta stačiais rąstais.