Ko mes pageidaujame iš Lietuvos?
Pranešimas skaitytas PLB ir PLJS kraštų valdybų pirmininkų
suvažiavime, kuris įvyko Seimo rūmuose 2010 m. liepos 29–30 d.
JŪRATĖ CASPERSEN
Šveicarijos LB pirmininkė, PLB valdybos narė
Šalies
Prezidentė savo metiniame pranešime labai taikliai
nušvietė Lietuvoje susidariusią padėtį, pabrėždama, kad daug kur
įstrigome, nes yra prarasta kryptis ir vyrauja akivaizdi strateginio
mąstymo stoka. Priimant sprendimus, yra be galo svarbu turėti
aiškius strateginius tikslus; projektus ir sumanymus reikia
išsamiai ir kolegialiai aptarti, kad nebūtų priimamai skuboti ir
klaidingi sprendimai. Prezidentė sąmoningai neminėjo konkrečių
klaidingų sprendimų ir juos priėmusių įstaigų pavadinimų, nes tai
šiandieninėje Lietuvoje tapo bemaž visuotiniu reiškiniu.
Aš, priešingai, šiandien noriu pakalbėti apie
vieną Lietuvos Seimo priimtą sprendimą, kurio kitaip, kaip nevykusiu,
pavadinti negalima, ir jį reikia kuo greičiau atitaisyti, kol aplinkos
ir veiklos detalių nesuvokimas bei santykių pasikeitimas nepasiekė
tokio lygmens, kai bus supriešinta užsienio lietuvių organizuota
veikla su Lietuvos politikais, valdžios įstaigomis, su pačia valstybe.
Noriu kalbėti apie Vyriausybės paruoštą ir šios
kadencijos Seimo priimtą sprendimą panaikinti beveik visas Lietuvoje su
Pasaulio Lietuvių Bendruomene (PLB) ir užsienio lietuviais veikusias
įstaigas, tokias kaip Tautinių mažumų ir išeivijos de
partamentas prie LR Vyriausybės (TMID; veikė nuo 1997 m.),
viešoji įstaiga „Lietuvos institutas”, Lietuvių
grįžimo į Tėvynę informacijos centras, Užsienio lietuvių rėmimo centras
(veikė nuo 2000 m.). Šių gerai veikusių ir per laiką užsienio
lietuvių pasitikėjimą įgijusių įstaigų darbą suardė sprendimas jas
neapgalvotai ir skubotai įjungti į kitas įstaigas arba pavesti jų
atliekamą darbą tam nepasiruošusiems ir netinkamiems dariniams.
Išardžius TMID’ą, tautinių mažumų klausimus buvo pavesta
kuruoti Kultūros ministerijai. Išskyrus 12 užsienio
šalyse veikusių lituanistinių įstaigų ir bendrojo lavinimo
mokyklų, kurios buvo priskirtos Švietimo ir mokslo ministerijai,
visi kiti užsienio lietuvių santykiai su Lietuva buvo pavesti
prižiūrėti Užsienio lietuvių departamentui (ULD’ui), kuris tapo
vienu iš 19 Užsienio reikalų ministerijos (URM) padalinių. Ir
taip daugiau kaip 1 mln. lietuvių kilmės užsienyje gyvenančių lietuvių
ir jų veikla tapo vienos šakinės ministerijos valdymo objektu.
PLB netenkina ir pykdo toks mūsų rinktų Seimo narių sprendimas.
Netenkina ne tik pats sprendimas, bet ir jo priėmimas, kuris buvo
skubotas ir neapgalvotas ir, kas svarbiausia, jokiu lygmeniu
nesuderintas su ta tautos dalimi, su kuria šis sprendimas
tiesiogiai yra susijęs. O jis susijęs su Lietuvos valstybės
ryšių su užsienio lietuviais politika. Nors PLB valdybos
pirmininkei Reginai Narušienei paties Ministro pirmininko buvo
pažadėta, kad PLB valdybai bus raštiškai pateiktas
Vyriausybės siūlomas projektas diskusijoms ir pritarimui prieš
priimant sprendimą, tai nebuvo padaryta, bet iškart buvo gautas
dokumentas (Nr. 265(3)), pranešant, jog Vyriausybės programa
TMID’o pertvarkymo klausimu buvo pristatyta LR Seimui, kuris ją
patvirtino (Nr. X-I52). Šis patvirtinimas įgijo teisinį
pagrindą, ir todėl Vyriausybė įpareigojama programą vykdyti.
Nebuvo ne tik jokios projekto derinimo stadijos, nebuvo net atsižvelgta
į pakartotinus raštiškus bandymus užbėgti už akių
pasiūlytam, strateginio tikslo neturinčiam sprendimui ir gerai veikusių
įstaigų ir praktikų išardymui. PLB valdyba ir ypač Europos
Lietuvių Bendruomenių (LB) pirmininkai atidžiai sekėme, kiek galėjome
iš fragmentinių žinių spaudoje, bet labiau iš nuogirdų
apie projekto ruošimą, ir buvome nuo pat pradžių labai nuvilti
Vyriausybės 2009 m. kovo 23 d. sprendimu, kuriuo ji pritarė Saulėlydžio
komisijos potvarkiui, kad URM bus perduotas užsienio lietuvių kuravimo
pareigos ir atsakomybė. Prieštaravimą tokiam galimam sprendimui
išreiškėme Europos LB vardu jau 2008 m. gruodžio 12 d.
pasirašytame kreipimesi LR Prezidentui Valdui Adamkui, LR Seimo
pirmininkui Arūnui Valinskui ir Ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui.
Jame buvo iškelti du pagrindiniai reikalavimai. Pirma, jei jau
TMID’as pertvarkomas, norėtume, kad ULD liktų prie LR
Vyriausybės, antra, kad pertvarkomo TMID’o užsienio lietuvių
skyriaus darbuotojai automatiškai pereitų į naują darinį, ir
taip būtų užtikrintas mūsų iki tol gana sėkmingo ir veiksmingo
bendradarbiavimo tęstinumas.
Antrasis Europos LB pirmininkų kreipimasis tiems patiems adresatams
buvo išsiųstas po 4 mėnesių, jau 2009 m. balandžio 2 d.
(pasirašė 18 LB pirmininkų). Jame dar kartą buvo patvirtinta
mūsų nuomonė grindžiant, kad PLB narių daugumą sudaro Lietuvos
piliečiai, todėl, nors jie ir gyvena užsienyje, jų interesams turėtų
atstovauti ne viena kuri ministerija, bet LR Vyriausybė. Kreipimesi
taip pat nuogąstavome (remdamiesi jau įvykusiais atvejais), kad ULD
prie URM ir veiksiantis užsienio šalyse per ambasadas gali
išderinti užsienio LB ir Lietuvos diplomatinių atstovybių
užsienyje sveikos partnerystės santykius, nes bendruomenė, kaip
visuomeninė organizacija, veikia savanoriškumo,
geranoriškumo ir savivaldos principais, ir bet koks
valdiškų direktyvų joms taikymas ar jų visuomeninės veiklos
keitimas įneš prieštaravimų, skaldymo ir
priešiškumo.
Šie raštai ne tik nesulaukė adresatų dėmesio, bet ir po
šio sprendimo priėmimo PLB nebuvo paaiškinta, ko siekta
tokia pertvarka, kokie yra pagrindiniai strateginiai tokio sprendimo
tikslai, kokius privalumus turi ULD prie URM palyginti su gerai
veikusiomis valstybinėmis ir viešosiomis įstaigomis, kurios gimė
iš apačios poreikių ir įsitvirtino bei įgijo abipusį
šalių pasitikėjimą. Negi užsienio lietuvių balsas su PLB
priešakyje, kuri yra ir buvo neatsiejama Lietuvos valstybės
atkūrimo, jos nepriklausomybės atstatymo, tautos telkimo užsienyje,
tapatybės ir kalbos palaikymo bei Lietuvos teigiamu įvaizdžiu pasaulyje
besirūpinanti organizacija (kuri paskutiniaisiais metais vis pasipildo
didėjančiais emigravusių lietuvių srautais), nėra nieko vertas ir jų
dalyvavimas Lietuvos valstybės gyvenime nėra galimas ir laukiamas?
Nepaisant kreipimųsi ir raštų, TMID’as buvo panaikintas, o
nepadalintas ar pertvarkytas. Kodėl sakau panaikintas, o
nepertvarkytas, kaip buvo teikta projekte? Ogi todėl, kad TMID’o
veiklos programos priemonių plane uždavinys „remti lituanistinį
švietimą” buvo įrašytas pirmu numeriu ir tai buvo
esminės jo darbo gairės. Jos padėjo pamatus tai bendradarbiavimo
krypčiai, kokia buvo nusistovėjusi ir gana gerai veikė tarp
lituanistinio švietimo įstaigų pasaulyje ir Lietuvos įstaigų.
2004 m. buvo sukurti, nors ir netobuli, bet praktiniams mokyklėlių
kūrimo tikslams naudingi ,,Bendrieji lituanistinių mokyklų
nuostatai”. Jie padėjo daugeliui naujų užsienio lituanistinių
savaitgalinių mokyklų naujos emigracijos šalyse sukurti savą
veiklos modelį. Buvo suregistruotos visos pasaulio lituanistinio
švietimo įstaigos, mokyklos aprūpintos metodinėmis ir mokymo
priemonėmis, organizuojami mokytojų kvalifikacijos tobulinimo
seminarai, rengiami bendri projektai su Lietuvos organizacijomis,
kuriant ir palaikant vieningą lietuvių tautą. TMID’o sumanymu
buvo leidžiamas žurnalas ,,Oikos”, kuriame buvo spausdinami
straipsniai, nušvietę išeivijos ir užsienio lietuvių
problemines sritis, straipsniai iš LB kūrimosi užsienio
šalyse istorijos, analizavę naujos emigracijos bangos priežastis
ir pasekmes. Viso to išnykimą negalima paaiškinti tik
pasauline finansine ir ekonomine krize, sunkmečiu ar sumažėjusiais
rėmimo finansiniais ištekliais.
Ši nevykusi Lietuvos vyriausybės pasiūlyta ir Seimo priimta
ryšių su PLB ir užsienio lietuviais platforma mums buvo ir yra
nepriimtina ir neleis išvystyti pagarba, lygiateisiškumu
ir partneryste paremto bendradarbiavimo ir darbo su Lietuva. Abipusiai
naudingą bendradarbiavimą, mūsų nuomone, galėtų užtikrinti sukurtas (ar
tikriau – atkurtas) Užsienio lietuvių departamentas prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės. Koordinacinį darbą galėtų atlikti jau sukurta
ir vilties teikianti Užsienio lietuvių reikalų koordinacinė komisija.
Ačiū už dėmesį.