unesco

I. Marčiulionytė: 
,,UNESCO turi būti stipri ir naudinga jos narėms”


LORETA TRIMUKIENĖ

Š. m. rudenį, XXXV Jungtinių Tautų (JT) švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (United Nationsmarciul Educational Scientific and Cultural Organization) Generalinės konferencijos metu, vyks rinkimai į UNESCO generalinio direktoriaus pareigas.

Lapkričio 17 d. Paryžiuje, UNESCO būstinėje, kaip bendra Baltijos šalių kandidatė į UNESCO generalinio direktoriaus pareigas 2009–2013 m. kadencijai pristatyta UNESCO nepaprastoji ir įgaliotoji atstovė, ambasadorė Ina Marčiulionytė. Tai – aukščiausios pareigos tarptautinėje organizacijoje, į kurias Lietuva kada nors yra kandidatavusi.

UNESCO buvo įkurta iškart po Antrojo pasaulinio karo – 1945 m. lapkričio mėn. UNESCO – tai 193 valstybės narės, be to, dar yra daug UNESCO biurų, institutų, asocijuotų mokyklų ir kt. visame pasaulyje. Veikia šios organizacijos nacionalinės komisijos. UNESCO savo veikla siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.

Lietuva – aktyvi organizacijos narė

UNESCO nare Lietuvos Respublika tapo 1991 m. spalio 7 d. Mūsų šalis nėra didelė valstybė, bet nuo pat įstojimo į organizaciją dienos mūsų šalis bandė būti aktyvia jos nare, dalyvauti jos komitetų, darbo grupių veikloje, pristatinėti save kitoms valstybėms, mokytis iš UNESCO specialistų, dalintis savo patirtimi ir žiniomis.

Galime didžiuotis, kad net keturios Lietuvos vietovės yra įtrauktos į Pasaulio paveldo sąrašą – tai Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė ir Struvės geodezinis lankas.

Lietuva turi net du pasaulinės reikšmės nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrus – Kryždirbystės ir kryžių simboliką bei Dainų švenčių tradicijas.

Džiugu, kad neseniai į UNESCO ,,Pasaulio atminties” programos sąrašą įtraukta Baltijos šalyse prieš 20 metų vykusi akcija ,,Baltijos kelias”.

Paryžiuje kartu su kitų šalių atstovais dirba Lietuvos nuolatinė atstovybė prie UNESCO, kurios nepaprastąja ir įgaliotąja atstove ilgus metus dirbo ambasadorė Ugnė Karvelis. Šiuo metu Lietuvos nuolatinei atstovybei prie UNESCO vadovauja nepaprastoji ir įgaliotoji atstovė, ambasadorė Ina Marčiulionytė.

Ambasadorė I. Marčiulionytė UNESCO dirba itin aktyviai. 2004 m. ji buvo išrinkta į Pasaulio paveldo komitetą, o 2005–2006 m. šiam komitetui pirmininkavo. Šiuo metu ji taip pat yra UNESCO Vykdomosios tarybos vicepirmininkė, Būstinės komiteto pirmininkė, Tarpvyriausybinio Konvencijos dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo komiteto vicepirmininkė, įvairių darbo grupių vadovė ir narė.

Nuo 2003 m., kai I. Marčiulionytė buvo paskirta Lietuvos nuolatine atstove prie UNESCO, Lietuva buvo išrinkta į Vykdomąją tarybą ir 6 organizacijos komitetus. 2007 m. ambasadorė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Baltijos valstybės kelia bendrą kandidatūrą

Gerb. ambasadorės paprašėme pasidalyti mintimis apie darbą UNESCO ir apie šios organizacijos ateities galimybes.

Kaip sakė I. Marčiulionytė, savaime svarbus yra faktas, kad trys Baltijos valstybės pirmą kartą kelia bendrą kandidatūrą. Kolegos estai ir latviai matė Lietuvos atstovės veiklą UNESCO ir nusprendė, kad verta paremti jos kandidatūrą. I. Marčiulionytė džiaugėsi pelnytu kaimyninių šalių pasitikėjimu. Jos teigimu, kiekviena valstybė didžiuojasi, jei jos piliečiui patikimos tokios pareigos. Tai svarbu ir šalies savimonei, kelia jos prestižą.

Kandidatų į generalinio direktoriaus pareigas yra 8. Pasak I. Marčiulionytės, visi varžovai yra svarbūs, nieko negalima nuvertinti. Pagrindinė kliūtis – vadinamoji aukštoji politika, kai rezultatus nebūtinai nulemia profesinės kandidato savybės.

Kiekviena rinkiminė kampanija reikalauja daug darbo ir jėgų. I. Marčiulionytė sakė pateikusi 2,000 žodžių UNESCO ateities viziją, ją pristatinėja šalims, regionams, atsakinėja į pateikiamus klausimus, rengia nemažai dokumentų, atsakinėja žurnalistams. Be to, I. Marčiulionytė tebėra Lietuvos ambasadorė prie UNESCO, šito darbo rinkimų kampanijos metu niekas kitas už ją neatlieka.

I. Marčiulionytė sako labai gerai pažįstanti šią organizaciją, žinanti jos stipriąsias ir silpnąsias puses. Ji tvirtina gerai žinanti, ką ir kodėl reikėtų keisti, kad UNESCO dirbtų veiksmingiau, darytų daugiau įtakos ir būtų labiau matoma.

UNESCO yra organizacija, siekianti skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse. I. Marčiulionytė tvirtino tikinti šia organizacija ir mananti, kad ji turi būti stipri ir naudinga jos šalimsnarėms. Būdama UNESCO generaline direktore Lietuvos atstovė bandytų organizaciją tokia padaryti. Pasak I. Marčiulionytės, visiems tai būtų naudinga, taigi ir Lietuvai.

Paklausus, ar sunku mažos valstybės atstovei siekti tokių įtakingų pareigų, ambasadorė atsakė, kad didelių valstybių vadovai dažniau susitinka, gali neformaliau pasikalbėti, paprašyti palaikyti jų šalies kandidatą. Mažai valstybei tą padaryti sunkiau ir jos politinis svoris kitoks. Kita vertus, maža valstybė paprastai yra neutralesnė, gali kandidatuoti neturėdama už nugaros slaptų politinių interesų.

Pasiteiravus, ar įmanoma, užimant tokias pareigas, bet kurios šalies atstovui išlikti nešališkam, ambasadorė atsakė, kad tai tiesiog privalu, nes kitaip nukentės ir direktoriaus, ir organizacijos prestižas. Anot jos, apskritai UNESCO – tai gerokai daugiau nei nacionalinių interesų suma.

Pokyčiai pasaulyje kelia naujus iššūkius

Pasak I. Marčiulionytės, darbų yra labai daug. Pirmiausia UNESCO yra JT sistemos dalis, o visa sistema yra pertvarkoma, tai reikalauja papildomų pastangų ir iš UNESCO. Pačiai organizacijai reikia geriau sustyguoti savo programas, žiūrėti, kur jos veikla tikrai duoda pridėtinę vertę, nekartoja kitų organizacijų.

Gamtos ir kultūros paveldo apsauga – labai svarbi UNESCO veiklos sritis. ,,Čia taip pat turime daug iššūkių, – sako ambasadorė, – daugėja objektų, įtrauktų į Pasaulio paveldo sąrašą, vis daugėja jų priežiūros problemų, vis mažiau laiko lieka Pasaulio paveldo komiteto posėdžiuose šių objektų būklės analizei. Pasaulio paveldo sąraše vis dar per mažai objektų iš Afrikos, Lotynų Amerikos, kitų regionų, vis dar per mažai tam tikrų kategorijų, ypač gamtos objektų. Ir tikrai per ilgas Pasaulio paveldo pavojaus sąrašas.”

Kalbėdama apie organizacijos pagrindinius veiklos uždavinius I. Marčiulionytė nepamiršo ir švietimo. Ji sakė, kad švietime didžiausią dėmesį skirdami pagrindiniam ir viduriniam išsilavinimui turime galvoti ir apie aukštąjį išsilavinimą bei profesinį rengimą. ,,Mums juk reikia švietimo visiems, o ne ‘tam tikro’ švietimo visiems”, – įsitikinusi Lietuvos atstovė.

Taip pat ambasadorė siūlo planuoti 2012 m. pasaulio viršūnių susitikimą švietimo klausimais, kur ir būtų susitarta, koks bus antrasis „Švietimo visiems” programos etapas. I. Marčiulionytės nuomone, ši programa nėra įgyvendinama taip sklandžiai, kaip to norėtųsi, o dar pasaulinės krizės akivaizdoje. ,,Mokslo sektoriai taip pat turėtų patarti valstybėms mokslo, mokslo ir technologijų politikos klausimais, užuot bandę patys imtis mokslo tyrinėjimų”, – teigia ambasadorė.

Anot mūsų šalies atstovės, kultūros srityje daug labiau reikia skatinti dialogą tarp civilizacijų. ,,O kur dar tokios nelengvos temos kaip spaudos laisvės, žurnalistų apsaugos užtikrinimas”, – priduria ambasadorė. I. Marčiulionytė sako, kad dabartinis generalinis direktorius K. Matsuura padarė tikrai daug, bet dar labai nemažai reikia nuveikti stiprinant šią organizaciją.

I. Marčiulionytė įsitikinusi, kad UNESCO bus veiksminga tik tada, jei visos šio sudėtingo tinklo dalys darniai veiks. Toli gražu ne viską galima sugalvoti ir įgyvendinti iš UNESCO būstinės Paryžiuje. Šiai organizacijai labai svarbu, kad ji būtų tinkamai ir kvalifikuotai atstovaujama įvairiuose regionuose bei pavienėse valstybėse.

Pasak I. Marčiulionytės, politinė įtampa pasaulyje vienaip ar kitaip daro įtaką ir UNESCO, kelia jai naujus iššūkius, siūlo temas. Ši organizacija bando problemas bei nesutarimus spręsti bandydama rasti bendrą sprendimą, o tai kartais atima daug laiko, tačiau paprastai susitarti pavyksta.

UNESCO veikla savo laiku buvo vertinama prieštaringai. Kai kurios Vakarų valstybės manė, kad komunistinės ir Trečiojo pasaulio šalys naudoja organizaciją išpuoliams prieš Vakarus. I. Marčiulionytė sako, jog dabar padėtis yra gerokai pasikeitusi, visos organizaciją palikusios šalys į ją sugrįžo, bandoma dirbti pasitariant, pabrėžiant tarpusavio pagarbą. Todėl, pasak mūsų šalies atstovės, labai svarbu, kad naujasis UNESCO generalinis direktorius būtų asmenybė, kuri sugebėtų vienyti šalis, regionus bendram darbui, o ne juos skaidytų.
 

unesco