I. Marčiulionytė:
,,UNESCO turi būti stipri ir naudinga jos narėms”
LORETA TRIMUKIENĖ
Š. m. rudenį, XXXV Jungtinių Tautų (JT) švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (United Nations
Educational Scientific and Cultural Organization) Generalinės
konferencijos metu, vyks rinkimai į UNESCO generalinio direktoriaus
pareigas.
Lapkričio 17 d. Paryžiuje, UNESCO būstinėje, kaip bendra Baltijos šalių kandidatė į UNESCO generalinio direktoriaus pareigas 2009–2013 m. kadencijai pristatyta UNESCO nepaprastoji ir įgaliotoji atstovė, ambasadorė Ina Marčiulionytė. Tai – aukščiausios pareigos tarptautinėje organizacijoje, į kurias Lietuva kada nors yra kandidatavusi.
UNESCO buvo įkurta iškart po Antrojo pasaulinio karo –
1945 m. lapkričio mėn. UNESCO – tai 193 valstybės narės, be to,
dar yra daug UNESCO biurų, institutų, asocijuotų mokyklų ir kt. visame
pasaulyje. Veikia šios organizacijos nacionalinės komisijos.
UNESCO savo veikla siekia prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo
stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo,
kultūros ir komunikacijos srityse.
Lietuva – aktyvi organizacijos narė
UNESCO nare Lietuvos Respublika tapo 1991 m. spalio 7 d. Mūsų
šalis nėra didelė valstybė, bet nuo pat įstojimo į organizaciją
dienos mūsų šalis bandė būti aktyvia jos nare, dalyvauti jos
komitetų, darbo grupių veikloje, pristatinėti save kitoms valstybėms,
mokytis iš UNESCO specialistų, dalintis savo patirtimi ir
žiniomis.
Galime didžiuotis, kad net keturios Lietuvos vietovės yra įtrauktos į
Pasaulio paveldo sąrašą – tai Vilniaus senamiestis,
Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė ir Struvės
geodezinis lankas.
Lietuva turi net du pasaulinės reikšmės nematerialaus ir žodinio
paveldo šedevrus – Kryždirbystės ir kryžių simboliką bei
Dainų švenčių tradicijas.
Džiugu, kad neseniai į UNESCO ,,Pasaulio atminties” programos
sąrašą įtraukta Baltijos šalyse prieš 20 metų
vykusi akcija ,,Baltijos kelias”.
Paryžiuje kartu su kitų šalių atstovais dirba Lietuvos nuolatinė
atstovybė prie UNESCO, kurios nepaprastąja ir įgaliotąja atstove ilgus
metus dirbo ambasadorė Ugnė Karvelis. Šiuo metu Lietuvos
nuolatinei atstovybei prie UNESCO vadovauja nepaprastoji ir įgaliotoji
atstovė, ambasadorė Ina Marčiulionytė.
Ambasadorė I. Marčiulionytė UNESCO dirba itin aktyviai. 2004 m. ji buvo
išrinkta į Pasaulio paveldo komitetą, o 2005–2006 m.
šiam komitetui pirmininkavo. Šiuo metu ji taip pat yra
UNESCO Vykdomosios tarybos vicepirmininkė, Būstinės komiteto
pirmininkė, Tarpvyriausybinio Konvencijos dėl kultūrų raiškos
įvairovės apsaugos ir skatinimo komiteto vicepirmininkė, įvairių darbo
grupių vadovė ir narė.
Nuo 2003 m., kai I. Marčiulionytė buvo paskirta Lietuvos nuolatine
atstove prie UNESCO, Lietuva buvo išrinkta į Vykdomąją tarybą ir
6 organizacijos komitetus. 2007 m. ambasadorė apdovanota Lietuvos
didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
Baltijos valstybės kelia bendrą kandidatūrą
Gerb. ambasadorės paprašėme pasidalyti mintimis apie darbą UNESCO ir apie šios organizacijos ateities galimybes.
Kaip sakė I. Marčiulionytė, savaime svarbus yra faktas, kad trys
Baltijos valstybės pirmą kartą kelia bendrą kandidatūrą. Kolegos estai
ir latviai matė Lietuvos atstovės veiklą UNESCO ir nusprendė, kad verta
paremti jos kandidatūrą. I. Marčiulionytė džiaugėsi pelnytu kaimyninių
šalių pasitikėjimu. Jos teigimu, kiekviena valstybė didžiuojasi,
jei jos piliečiui patikimos tokios pareigos. Tai svarbu ir
šalies savimonei, kelia jos prestižą.
Kandidatų į generalinio direktoriaus pareigas yra 8. Pasak I.
Marčiulionytės, visi varžovai yra svarbūs, nieko negalima nuvertinti.
Pagrindinė kliūtis – vadinamoji aukštoji politika, kai
rezultatus nebūtinai nulemia profesinės kandidato savybės.
Kiekviena rinkiminė kampanija reikalauja daug darbo ir jėgų. I.
Marčiulionytė sakė pateikusi 2,000 žodžių UNESCO ateities viziją, ją
pristatinėja šalims, regionams, atsakinėja į pateikiamus
klausimus, rengia nemažai dokumentų, atsakinėja žurnalistams. Be to, I.
Marčiulionytė tebėra Lietuvos ambasadorė prie UNESCO, šito darbo
rinkimų kampanijos metu niekas kitas už ją neatlieka.
I. Marčiulionytė sako labai gerai pažįstanti šią organizaciją,
žinanti jos stipriąsias ir silpnąsias puses. Ji tvirtina gerai žinanti,
ką ir kodėl reikėtų keisti, kad UNESCO dirbtų veiksmingiau, darytų
daugiau įtakos ir būtų labiau matoma.
UNESCO yra organizacija, siekianti skatinti bendradarbiavimą tarp
skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų
srityse. I. Marčiulionytė tvirtino tikinti šia organizacija ir
mananti, kad ji turi būti stipri ir naudinga jos šalimsnarėms.
Būdama UNESCO generaline direktore Lietuvos atstovė bandytų
organizaciją tokia padaryti. Pasak I. Marčiulionytės, visiems tai būtų
naudinga, taigi ir Lietuvai.
Paklausus, ar sunku mažos valstybės atstovei siekti tokių įtakingų
pareigų, ambasadorė atsakė, kad didelių valstybių vadovai dažniau
susitinka, gali neformaliau pasikalbėti, paprašyti palaikyti jų
šalies kandidatą. Mažai valstybei tą padaryti sunkiau ir jos
politinis svoris kitoks. Kita vertus, maža valstybė paprastai yra
neutralesnė, gali kandidatuoti neturėdama už nugaros slaptų politinių
interesų.
Pasiteiravus, ar įmanoma, užimant tokias pareigas, bet kurios
šalies atstovui išlikti nešališkam,
ambasadorė atsakė, kad tai tiesiog privalu, nes kitaip nukentės ir
direktoriaus, ir organizacijos prestižas. Anot jos, apskritai UNESCO
– tai gerokai daugiau nei nacionalinių interesų suma.
Pokyčiai pasaulyje kelia naujus iššūkius
Pasak I. Marčiulionytės, darbų yra labai daug. Pirmiausia UNESCO yra JT
sistemos dalis, o visa sistema yra pertvarkoma, tai reikalauja
papildomų pastangų ir iš UNESCO. Pačiai organizacijai reikia
geriau sustyguoti savo programas, žiūrėti, kur jos veikla tikrai duoda
pridėtinę vertę, nekartoja kitų organizacijų.
Gamtos ir kultūros paveldo apsauga – labai svarbi UNESCO veiklos
sritis. ,,Čia taip pat turime daug iššūkių, – sako
ambasadorė, – daugėja objektų, įtrauktų į Pasaulio paveldo
sąrašą, vis daugėja jų priežiūros problemų, vis mažiau laiko
lieka Pasaulio paveldo komiteto posėdžiuose šių objektų būklės
analizei. Pasaulio paveldo sąraše vis dar per mažai objektų
iš Afrikos, Lotynų Amerikos, kitų regionų, vis dar per mažai tam
tikrų kategorijų, ypač gamtos objektų. Ir tikrai per ilgas Pasaulio
paveldo pavojaus sąrašas.”
Kalbėdama apie organizacijos pagrindinius veiklos uždavinius I.
Marčiulionytė nepamiršo ir švietimo. Ji sakė, kad
švietime didžiausią dėmesį skirdami pagrindiniam ir viduriniam
išsilavinimui turime galvoti ir apie aukštąjį
išsilavinimą bei profesinį rengimą. ,,Mums juk reikia
švietimo visiems, o ne ‘tam tikro’ švietimo
visiems”, – įsitikinusi Lietuvos atstovė.
Taip pat ambasadorė siūlo planuoti 2012 m. pasaulio viršūnių
susitikimą švietimo klausimais, kur ir būtų susitarta, koks bus
antrasis „Švietimo visiems” programos etapas. I.
Marčiulionytės nuomone, ši programa nėra įgyvendinama taip
sklandžiai, kaip to norėtųsi, o dar pasaulinės krizės akivaizdoje.
,,Mokslo sektoriai taip pat turėtų patarti valstybėms mokslo, mokslo ir
technologijų politikos klausimais, užuot bandę patys imtis mokslo
tyrinėjimų”, – teigia ambasadorė.
Anot mūsų šalies atstovės, kultūros srityje daug labiau reikia
skatinti dialogą tarp civilizacijų. ,,O kur dar tokios nelengvos temos
kaip spaudos laisvės, žurnalistų apsaugos užtikrinimas”, –
priduria ambasadorė. I. Marčiulionytė sako, kad dabartinis generalinis
direktorius K. Matsuura padarė tikrai daug, bet dar labai nemažai
reikia nuveikti stiprinant šią organizaciją.
I. Marčiulionytė įsitikinusi, kad UNESCO bus veiksminga tik tada, jei
visos šio sudėtingo tinklo dalys darniai veiks. Toli gražu ne
viską galima sugalvoti ir įgyvendinti iš UNESCO būstinės
Paryžiuje. Šiai organizacijai labai svarbu, kad ji būtų tinkamai
ir kvalifikuotai atstovaujama įvairiuose regionuose bei pavienėse
valstybėse.
Pasak I. Marčiulionytės, politinė įtampa pasaulyje vienaip ar kitaip
daro įtaką ir UNESCO, kelia jai naujus iššūkius, siūlo
temas. Ši organizacija bando problemas bei nesutarimus spręsti
bandydama rasti bendrą sprendimą, o tai kartais atima daug laiko,
tačiau paprastai susitarti pavyksta.
UNESCO veikla savo laiku buvo vertinama prieštaringai. Kai
kurios Vakarų valstybės manė, kad komunistinės ir Trečiojo pasaulio
šalys naudoja organizaciją išpuoliams prieš
Vakarus. I. Marčiulionytė sako, jog dabar padėtis yra gerokai
pasikeitusi, visos organizaciją palikusios šalys į ją sugrįžo,
bandoma dirbti pasitariant, pabrėžiant tarpusavio pagarbą. Todėl, pasak
mūsų šalies atstovės, labai svarbu, kad naujasis UNESCO
generalinis direktorius būtų asmenybė, kuri sugebėtų vienyti
šalis, regionus bendram darbui, o ne juos skaidytų.