Emigracija – viena iš didžiųjų Lietuvos problemų

ALEKSAS VITKUS

Prieš kurį laiką rašiau apie lietuvių ekonominę emigraciją, kur minėjau Viešosios politikos ir vadybos instituto (VPVI) tyrimus, rodančius, kad dauguma emigrantų Lietuvą paliko dėl ekonominių priežasčių. Patyrinėjus giliau, pasirodo, jog gana stipri emigracijos banga prasidėjo jau gerokai prieš Lietuvos priėmimą į Europos Sąjungą (2004 m.).

Kyla klausimas, kodėl didžiulis lietuvių skaičius paliko savo tėvynę vos tik keliems metams praėjus po nepriklausomybės paskelbimo? Kas juos vertė ieškoti geresnio gyvenimo svetimose šalyse? 1990 metais atsikūrusi Lietuva per pirmuosius nepriklausomo gyvenimo metus išgyveno daug įvykių, kurie padėjo krašte įsigalėti tokiam neteisybės ir eilinio žmogaus nuvertinimo lygiui, kad tarp paprastų piliečių ir valdžios atsivėrė tokia praraja, jog tūkstančiai lietuvių, nematydami geresnės ateities tėvynėje, ją paliko ir tapo emigrantais.

Emigracijos priežastys toli gražu ne vien materialinės. Ekonominė pažanga Lietuvoje jaučiama, ir tai pastebi į Lietuvą atvykstantys užsieniečiai. Tačiau jie negali įsigyventi į šalies viduje vykstančius procesus, kai nomenklatūrinė valdžia nesugeba arba nenori atsispirti jėgoms, kurios stengiasi sukurti panašų į Rusijos oligarchinį partinio valdymo modelį. Patriotams lietuviams Lietuva tampa maža Rusija, ir Lietuvos įvaizdis pasaulyje ne gerėja, o vis blogėja.

Dar likęs komunistinis galvojimas, neribotas valdžios godumas, biurokratija atvedė prie tokių faktų kaip žemės grąžinimo manipuliacijos, „prichvatizacija”, nešvarios investicijos, Lietuvos žvalgybos laivyno praradimas, gamyklų žlugdymas, bankų griūtys, KGB archyvų išgabenimas į Maskvą, jedinstvininkų akcijos, atvedusios prie kruvinų sausio 13 d. įvykių, aukštųjų Rusijos mokyklų steigimas Lietuvoje, neaiškus Valstybės saugumo departamento pavaldumas, kai kurie neišaiškinti veiksmai ir žūtys, keisti apdovanojimai, nepateisinamas naudojimasis privilegijomis, tautiškumo atsisakymas, savavališkos statybos ir t. t. Tai sukėlė tokį žmonių pasipiktinimą, jog, neradę kitokios išeities, jie nusprendė į tai reaguoti palikdami visą tą netvarką.

Įstojus į NATO ir ES, karinės grėsmės Lietuvai tikimybė yra labai nedidelė. Tačiau emigrantus turbūt gąsdino pernelyg didelė Lietuvos priklausomybė nuo Rusijos strateginių žaliavų ir energetinių išteklių. Rusija nenaudos karinės jėgos prieš NATO narę Lietuvą. Ji gali Lietuvą paimti darydama „invaziją” į Lietuvos ekonomiką, politiką, kultūrą ir švietimą. Lietuvai gresia ir socialinių sluoksnių pragyvenimo lygio skirtumai. Emigrantai bijojo, kad Lietuva gali tapti Rusijos protektoratu, kadangi ne Rusija artėja prie mūsų, bet mes artėjame prie Rusijos.

Yra akivaizdu, kad Lietuvą valdo sovietinio sukirpimo nomenklatūra, nugrūdusi Lietuvą iš garbingos vietos į Europos patvorį. Valdžia negina paprastų žmonių nuo jos struktūroje esančių kyšininkų. Praraja tarp skurstančiųjų ir oligarchinių turtuolių nenumaldomai didėja. Tik pažiūrėkime į mokytojus, kurie priversti streikuoti, kad galėtų pragyventi ir tinkamai atlikti savo pareigą auklėti jaunimą – Lietuvos ateitį. Lietuvoje jau išaugintos naujos senosios sovietinės nomenklatūros atžalos, kurios tęsia žmonių mulkinimą neaiškiais socialdemokratiniais pažadais.

Lietuvos visuomeniniame gyvenime trūksta aiškaus tautinio požiūrio. Žodžiai „patriotizmas”, „tautiškumas”, „tėvynė” tampa vis mažiau pageidautini arba įgauna neigiamą, pašaipų atspalvį. Atėjo metas, kai nebegalima leisti tautai išsivaikščioti. Laikas nelaukia, jis nėra Lietuvos pusėje. Anuomet mes neturėjome menkavertiškumo komplekso, nes už okupantus jautėmės lyg ir pranašesni. Dabar to nejaučiame ir vis dar negalime suvokti, kad mūsų mažėja – mes nykstame, kaip atsitiko ir su prūsais ir jotvingiais.

Iš kitos pusės, juk ir Lietuvoje ne viskas yra taip blogai, kaip vaizduojama žiniasklaidoje. Argi nematome teigiamų gyvenimo pusių? Kiek pas mus jaunų talentų meno, muzikos mokslų srityse! Kiek daug gražaus jaunimo skaityklose, bibliotekose, sporto, koncertų salėse! Žiniasklaida nepastebi tūkstančių darbščių, kūrybingų ir ištikimų savo idealams žmonių. Jie moka prasmingai gyventi gimtoje Lietuvoje, nepaisydami tikrų ar ir išgalvotų šalies problemų.

Atrodo, lyg tyčia yra kuriama nihilistinė atmosfera, kurioje įvairios blogybės laikomos vos ne normaliu gyvenimo reiškiniu. Siekdama aukštesnių vertinimų žiniasklaida tampa dėl to atsakinga, taip pat ir dėl emigracijos didėjimo šalyje. Neigiamą prasmę įgauna net ir pati Nepriklausomybė.

Susigrąžinti išvykusius bus kur kas sunkiau, nes emigrantų rankas suriš kitataučiai vyrai ir žmonos, svetimas mokyklas pradėję lankyti vaikai, išsimokėtinai pirkti butai, namai, uždirbtos socialinės garantijos ir daugybė kitokių aplinkybių. Lietuva žengia į ateitį labai pavojingu keliu, vedančiu į išnykimą.

Kai buvęs prezidentas Valdas Adamkus savo pirmos kadencijos pradžioje (2000 m. rugsėjį) kalbėjo apie jau tada į Ameriką plūstančius jaunuosius lietuvius, jis taip bylojo: „Aš tragedijos tame nematau. Ilgainiui mes turėsime stiprią emigraciją užsienyje, tik svarbu, kad emigrantų jausmai Lietuvai ir lietuvybei išliktų.” Pagal Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės (TMID) direktorių Arvydą Daunoravičių, nemaža dalis gyvenančių Lietuvoje išvykusius laiko išdavikais, o išvykusieji likusius – nevykėliais. Tikėkimės, kad tokia aštri nuomonė tarp išvykusių ir likusių Lietuvoje išsilygins, ir kad naujoji Lietuvos prezidentė  Dalia Grybauskaitė į emigracijos problemą pažiūrės realiau negu kadaise į tai žiūrėjo Adamkus.