Lietuvos komunalinės paslaugos

STASYS GOŠTAUTAS

Pabuvęs Lietuvoje, negali nepasidžiaugti, kaip toli į priekį yra nuėjęs mūsų kraštas. Nepaisant Seimo ir valdininkų korupcijos, teismų savivaliavimo, Lietuva šiandien yra ten, kur niekad nesvajojo būti prieš 20 metų. Tiek jaunimo, tiek pažangos, tiek šaunaus elito, gal net kiek per daug universitetų (17) ir per mažai amatų mokyklų. Bet laikas nustatys kas, kur, kada… Yra miela pabūti toje savo Lietuvoje ir jaustis, kad galų gale tu priklausai ir esi reikalingas. Gal ir nepasieksi tūkstančių žmonių, bet tas žiupsnelis draugų yra tavo geriausi gyvenimo bičiuliai. Taip miela yra su jais išgerti taurę vyno ar bokalą alaus, ar tik pasikalbėti ir pasidalinti savo mintimis. Ir tu žinai, kad jiems tikrai yra svarbu, ką tu galvoji, o tau svarbu – ką jie galvoja. Taip gimsta projektai, auga tautos amžius. Tu paliksi mažą savęs dalelę tarp kitų visų, tu būsi dalis visų.

Bet ne viskas Lietuvoje yra tobula, kaip norėtum. Niekur taip nėra, visad bus kas nors, kas akį rėš, ko norėtum, kad taip nebūtų. Galop, dar liko nemažas būrys tų 220,000 komunistų partijos palikuonių, jie greičiau numirs, negu pasikeis. Vis dėlto kaskart atvykus į Lietuvą, vis mažiau krenta į akis tas homosovieticus. Štai pora pastabų.

Sunku patikėti, bet yra įrodyta, kad Jurgis Mačiūnas žavėjosi sovietų gyvenamųjų namų architektūra, laikė tuos pastatus labai vykusiais, ,,pačia veiksmingiausia šiuo metu vykdoma masinio būsto programa pasaulyje” (,,Underground, NY, 1965). Bet nors ir pagyręs sovietinę architektūrą, jis tučtuojau pridūrė, kad jo ,,surenkamų konstrukcijų būstų sistema” (Prefabricated Housing System), kurią jis sukūrė apie 1960 metus, galvodamas apie Sibirą, yra geresnė net už sovietinę. Skamba kaip dar vienas ,,Fluxus” žaidimas.

Neseniai apsilankiau Žemaitijoje, Sūduvoje ir Dainavoje ir negalėčiau sakyti, kad Lietuva yra krizėje. Energetikos krizė, bankų krizė, politinė krizė, ekonominė krizė, universitetų krizė – žodis ,,krizė’’ turtingas savo įvairia vartosena. Bet apsidairius po miestus ir miestelius, net bažnytkaimius ir kaimus, viskas taip darniai sutvarkyta, taip švaru, blizga, kaip dar turbūt niekad Lietuva taip neatrodė. Net pirmame Nepriklausomybės dvidešimtmetyje, kada kraštas dar nebuvo spėjęs atsipeikėti nuo 120 m. rusų kolonializmo, neatrodė taip puikiai išdailintas. Daug ką reikėjo pradėti iš naujo. Paskui per sovietmetį, kadangi viskas buvo valdžios, ne mano, ne tavo, niekam nerūpėjo per daug dirbti ir tvarkyti to, kas ne mano ir ne tavo. Vienas iš marksizmo psichologijos kapitalinių silpnybių – priversti rūpintis tuo, kas ne mano, iš dalies buvo atsakinga už tokį krašto nuosmukį. Dar ir dabar tie 40 metų ar senesni būstai yra atnaujinti viduje, kadangi jie mano, kad taip juos vos galima bus atpažinti. Tačiau liko nepakeistos komunalinės paslaugos, įėjimai į namus nešvarūs, pusiau nuvalkioti, viskas nusinešioję – ar tai geležis ar medis, pašto dėžutės sumaltos, kvapas nemalonus, laiptai nudėvėti. Įdomiausia, kad butų savininkai, kurie savo vidų išdailino ir atnaujino, žiūri į bendrą savo buto įėjimą kaip ne į savo reikalą. Tai valstybės problema, nors valstybė atsisakė tuos namus prižiūrėti, nes čia jau naujų savininkų nuosavybė. Sunku net patikėti, kad taip sunkiai užkariautą gyvenimo plotą taip lengvai būtų atsisakoma taisyti, lyg stogas ir laiptai nebūtų visų atsakomybė! Tad yra dar nemažai sovietinių likučių, kurie reikalauja greito atsakymo, kad nereikėtų kurią dieną žiūrėti į sugriuvusį pastatą, kurio jau niekas nepajėgs atstatyti.

Svarbiausia, kad mažai kam rūpi, jog senas pastatas grius, stačiai nuo savo metų. Kai juos statė, jie turėjo laikyti 35 metus, kai kurie jau dabar yra 50ties. Sienos skyla, sunkūs balkonai siūbuoja, bet norint daryti bendrą remontą, reikia turėti šimtaprocentinį visų gyventojų sutikimą. Kiek žinau, negali gauti to šimto procento, visad bus vienas ar daugiau, kurie priešinsis bet kokiam pagerinimui. ,,O kam? Mes turim valdžią. Tegul ji rūpinasi”, – atšauna pusiau rusai ar šiaip sau užsilikę iš pakampių gyventojai, kuriems iš tikrųjų niekas nerūpi. Utenoje mačiau puikų dvarą, kur apie 20 svetimtaučių šeimų, žemiausios kultūros, gyvena susispietusios ,,ponų name”, kur nešvarus vanduo be jokios gėdos bėga iš trečio aukšto tiesiai ant neatsargaus praeivio. Panašų vaizdą, tiesa, prieš 20 metų mačiau ir viename iš Trakų rūmų.

Bet palyginti šiandieninę Lietuvą su ta, kokia buvo prieš 20 metų, aiškiai matai nueitą kelią. Tai darbščios tautos rezultatas, kuris atskiria mūsų tautą nuo kitų Rytų genčių. Ten, kur buvo pusiau sugriuvę pastatai ar visai nugyventi ir pavargę namai, atsirado naujai ištaisyti ir išdažyti, švarūs, modernūs namai, kurie bando būti originalūs. Kartais reikia pripažinti, jog jie turi savo naują veidą.

Problemų yra daug, bet, kai palygini, kas buvo prieš, dabar matai, kad gatvės švarios, namai naujai išdažyti. Aišku, nėra kam nuvalyti sniegą nei užkasti duobes ant šaligatvių – tai vis menkas komunalinio įsipareigojimo supratimas. Bet tai smulkmenos. Lietuva yra didelė mene, pažiūrėkite į paskutines Venecijos bienales (Jonas Mekas 2005, Žilvinas Kempinas 2009).

Teatras seniai žydi Lietuvoje, kaip dar niekad mūsų istorijoje. Štai skaitau š. m. rugpjūčio 3 d., pirmadienio, ,,Financial Times” pranešimą, kad tarp visų vykstančių kultūrinių programų Tampere, Suomijoje, yra pastatytas Goethe ,,Faustas”, kurio režisierius yra Eimuntas Nekrošius. Smagu būti lietuviu.