Lietuvos komunalinės paslaugos
STASYS GOŠTAUTAS
Pabuvęs Lietuvoje, negali nepasidžiaugti, kaip toli į priekį yra nuėjęs
mūsų kraštas. Nepaisant Seimo ir valdininkų korupcijos, teismų
savivaliavimo, Lietuva šiandien yra ten, kur niekad nesvajojo
būti prieš 20 metų. Tiek jaunimo, tiek pažangos, tiek
šaunaus elito, gal net kiek per daug universitetų (17) ir per
mažai amatų mokyklų. Bet laikas nustatys kas, kur, kada… Yra
miela pabūti toje savo Lietuvoje ir jaustis, kad galų gale tu
priklausai ir esi reikalingas. Gal ir nepasieksi tūkstančių žmonių, bet
tas žiupsnelis draugų yra tavo geriausi gyvenimo bičiuliai. Taip miela
yra su jais išgerti taurę vyno ar bokalą alaus, ar tik
pasikalbėti ir pasidalinti savo mintimis. Ir tu žinai, kad jiems tikrai
yra svarbu, ką tu galvoji, o tau svarbu – ką jie galvoja. Taip
gimsta projektai, auga tautos amžius. Tu paliksi mažą savęs dalelę tarp
kitų visų, tu būsi dalis visų.
Bet ne viskas Lietuvoje yra tobula, kaip norėtum. Niekur taip nėra,
visad bus kas nors, kas akį rėš, ko norėtum, kad taip nebūtų.
Galop, dar liko nemažas būrys tų 220,000 komunistų partijos palikuonių,
jie greičiau numirs, negu pasikeis. Vis dėlto kaskart atvykus į
Lietuvą, vis mažiau krenta į akis tas homosovieticus. Štai pora
pastabų.
Sunku patikėti, bet yra įrodyta, kad Jurgis Mačiūnas žavėjosi sovietų
gyvenamųjų namų architektūra, laikė tuos pastatus labai vykusiais,
,,pačia veiksmingiausia šiuo metu vykdoma masinio būsto programa
pasaulyje” (,,Underground, NY, 1965). Bet nors ir pagyręs
sovietinę architektūrą, jis tučtuojau pridūrė, kad jo ,,surenkamų
konstrukcijų būstų sistema” (Prefabricated Housing System), kurią
jis sukūrė apie 1960 metus, galvodamas apie Sibirą, yra geresnė net už
sovietinę. Skamba kaip dar vienas ,,Fluxus” žaidimas.
Neseniai apsilankiau Žemaitijoje, Sūduvoje ir Dainavoje ir negalėčiau
sakyti, kad Lietuva yra krizėje. Energetikos krizė, bankų krizė,
politinė krizė, ekonominė krizė, universitetų krizė – žodis
,,krizė’’ turtingas savo įvairia vartosena. Bet apsidairius
po miestus ir miestelius, net bažnytkaimius ir kaimus, viskas taip
darniai sutvarkyta, taip švaru, blizga, kaip dar turbūt niekad
Lietuva taip neatrodė. Net pirmame Nepriklausomybės
dvidešimtmetyje, kada kraštas dar nebuvo spėjęs
atsipeikėti nuo 120 m. rusų kolonializmo, neatrodė taip puikiai
išdailintas. Daug ką reikėjo pradėti iš naujo. Paskui per
sovietmetį, kadangi viskas buvo valdžios, ne mano, ne tavo, niekam
nerūpėjo per daug dirbti ir tvarkyti to, kas ne mano ir ne tavo. Vienas
iš marksizmo psichologijos kapitalinių silpnybių –
priversti rūpintis tuo, kas ne mano, iš dalies buvo atsakinga už
tokį krašto nuosmukį. Dar ir dabar tie 40 metų ar senesni būstai
yra atnaujinti viduje, kadangi jie mano, kad taip juos vos galima bus
atpažinti. Tačiau liko nepakeistos komunalinės paslaugos, įėjimai į
namus nešvarūs, pusiau nuvalkioti, viskas nusinešioję
– ar tai geležis ar medis, pašto dėžutės sumaltos, kvapas
nemalonus, laiptai nudėvėti. Įdomiausia, kad butų savininkai, kurie
savo vidų išdailino ir atnaujino, žiūri į bendrą savo buto
įėjimą kaip ne į savo reikalą. Tai valstybės problema, nors valstybė
atsisakė tuos namus prižiūrėti, nes čia jau naujų savininkų nuosavybė.
Sunku net patikėti, kad taip sunkiai užkariautą gyvenimo plotą taip
lengvai būtų atsisakoma taisyti, lyg stogas ir laiptai nebūtų visų
atsakomybė! Tad yra dar nemažai sovietinių likučių, kurie reikalauja
greito atsakymo, kad nereikėtų kurią dieną žiūrėti į sugriuvusį
pastatą, kurio jau niekas nepajėgs atstatyti.
Svarbiausia, kad mažai kam rūpi, jog senas pastatas grius, stačiai nuo
savo metų. Kai juos statė, jie turėjo laikyti 35 metus, kai kurie jau
dabar yra 50ties. Sienos skyla, sunkūs balkonai siūbuoja, bet norint
daryti bendrą remontą, reikia turėti šimtaprocentinį visų
gyventojų sutikimą. Kiek žinau, negali gauti to šimto procento,
visad bus vienas ar daugiau, kurie priešinsis bet kokiam
pagerinimui. ,,O kam? Mes turim valdžią. Tegul ji rūpinasi”,
– atšauna pusiau rusai ar šiaip sau užsilikę
iš pakampių gyventojai, kuriems iš tikrųjų niekas nerūpi.
Utenoje mačiau puikų dvarą, kur apie 20 svetimtaučių šeimų,
žemiausios kultūros, gyvena susispietusios ,,ponų name”, kur
nešvarus vanduo be jokios gėdos bėga iš trečio
aukšto tiesiai ant neatsargaus praeivio. Panašų vaizdą,
tiesa, prieš 20 metų mačiau ir viename iš Trakų rūmų.
Bet palyginti šiandieninę Lietuvą su ta, kokia buvo prieš
20 metų, aiškiai matai nueitą kelią. Tai darbščios tautos
rezultatas, kuris atskiria mūsų tautą nuo kitų Rytų genčių. Ten, kur
buvo pusiau sugriuvę pastatai ar visai nugyventi ir pavargę namai,
atsirado naujai ištaisyti ir išdažyti, švarūs,
modernūs namai, kurie bando būti originalūs. Kartais reikia pripažinti,
jog jie turi savo naują veidą.
Problemų yra daug, bet, kai palygini, kas buvo prieš, dabar
matai, kad gatvės švarios, namai naujai išdažyti.
Aišku, nėra kam nuvalyti sniegą nei užkasti duobes ant
šaligatvių – tai vis menkas komunalinio įsipareigojimo
supratimas. Bet tai smulkmenos. Lietuva yra didelė mene, pažiūrėkite į
paskutines Venecijos bienales (Jonas Mekas 2005, Žilvinas Kempinas
2009).
Teatras seniai žydi Lietuvoje, kaip dar niekad mūsų istorijoje.
Štai skaitau š. m. rugpjūčio 3 d., pirmadienio,
,,Financial Times” pranešimą, kad tarp visų vykstančių
kultūrinių programų Tampere, Suomijoje, yra pastatytas Goethe
,,Faustas”, kurio režisierius yra Eimuntas Nekrošius.
Smagu būti lietuviu.