Knygos ir leidiniai
Pavarčius kelis neseniai Lietuvoje išleistus leidinius

RAMUNĖ KUBILIŪTĖ

Lietuvoje netrūksta knygynų, į kuriuos užsuka vietiniai gyventojai ir turistai. Šią vasarą knygynuose apsilankiusieji matė knygų lietuvių ir kitomis kalbomis, romanų, išverstų iš kitų kalbų į lietuvių kalbą, nemažai knygų vaikams. Teko girdėti ne vieno kliento klausimą: kokią knygą patartumėte jauniems skaitytojams? Žmonės pirko knygas, kurias žadėjo kitiems dovanoti. Teko pavartyti ne vieną naujai Lietuvoje išleistą knygą, ne vien lietuvių, bet ir anglų kalba. Noriu aptarti du pavyzdžius – albumo formato knygą apie Lietuvos žirgus ir knygą apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Jas angliškai būtų galima pavadinti „coffee table books”, t. y. didesnio formato knygos, jose daug nuotraukų ir kiek mažiau tekstų. Abi knygos patrauklios, tematika įdomi, vertimai, atrodo, nuosekliai atlikti. Važiuojantiems namo į Šiaurės Ameriką, bent tiems, pajutusiems tam tikrą knygnešių atsakomybę, užtikus šias knygas, tiesiog buvo sunku pasirinkti – nusipirkti lietuvišką ar anglišką variantą. Daug kas priklausė nuo to, ar žadėjai kam padovanoti, ar pats pasilaikyti.

 „Lithuanian Horses” (Lietuviški žirgai) – ,,Baltų lankų” leidinys (užsienyje platinamas per National Book Network), parašytas Mindaugo Bertašiaus, Vidos Girininkienės ir Liberto Klimkos. Tai lietuvių kalba parašytos knygos vertimas apie šios srities istoriją, Lietuvos žirgų veisles, lenktyniavimą, auginimą ir t. t. Užsienio bibliotekos ir knygynai gali nusipirkti šią spalvotą knygą savo klientams. Bravo! Užsienio skaitytojai galės sužinoti apie Lietuvos „žemaituką”!

Rimtesnė, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio sukakties proga išleista albumo formato knyga ,,Millennium of Lithuania – Millennium Lithuaniae” yra Lietuvos dailės muziejaus leidinys, kurį redagavo Mindaugas Šapoka. Knyga paruošta pasinaudojant dr. Irenos Vaišvilaitės sukurtos parodos tematika. Knygoje yra pateikiami Lietuvos tūkstantmečio istoriniai faktai, žemėlapiai, nuotraukos iš įvairių istorinių laikotarpių – senųjų laikų, caro laikų, okupacijų ir nepriklausomybės atgavimo. Sveikinimo žodis prez. Valdo Adamkaus. „Litua” skyrius parašytas Viktorijos Daujotytės. Reikia tikėtis, kad šią knygą ne vienas lietuvis užsakys savo vietovės bibliotekai, paduos savo giminaičiams ta kalba, kuri labiau suprantama.

Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas toliau sparčiai leidžia knygas įvairiomis temomis, kuriose nagrinėjamos išeivijos asmenybės, organizacijos, judėjimai ir pan. Vieną knygą šią vasarą knygynuose jau galima nusipirkti. Tai ,,Versus aureus” leidyklos išleista Ilonos Bučinskytės monografija „Idealų vedami: ateitininkai išeivijoje, XX amžiaus 5–7 dešimtmečiais”, paremta jos daktaro disertacija. Tai įdomus šios prie šimtmečio priartėjusios lietuviškos katalikiškos organizacijos veiklos laikotarpis, susijęs ir paveiktas JAV ir pasaulio istorinių bei politinių įvykių bei judėjimų (tuo laikotarpiu, kai Lietuva dar buvo okupuota).

Ne viską galima įsigyti knygynuose. Kai kurios knygos ir leidiniai apskritai nėra platinami knygynuose arba platinami ne visuose. Taip pat yra leidinių, kurie nebuvo (dar) išversti į kitas kalbas, nors gal būtų buvę naudinga tai padaryti. „Lietuvos Tūkstantmečio dainų šventė ‘Amžių sutartinė’” – tai minkštu viršeliu, mažo, albumo formato knygelė, kurią buvo galima įsigyti įvairių Dainų šventės renginių suvenyriniuose kioskuose. Šią knygutę turbūt norėjo įsigyti ne vienas Dainų šventės renginių dalyvis ir svečias, nes kitaip reikėjo mokėti po lituką už vieno ar kito renginio programos brošiūrėlę. Leidinio sudarytoja – Saulė Matulevičienė. Leidinį išleido Lietuvos liaudies kultūros centras. Jame – visų Dainų šventės oficialių renginių programos bei įvadiniai žodžiai. Knygoje taip pat pagerbti Dainų šventės renginių savanoriai – bravo! jiems. Išspausdintos ištraukos iš Lietuvos mokyklų ir kitų kraštų, mokinių palinkėjimai iš akcijos „Vilties paukščiai”, jų baltų paukščių takai puošė Vilnių visą Dainų šventės savaitę. Nors knygos popierius gal ne „liuksusinis” ir spaustuvės rašalo kvapas šiek tiek priminė anų laikų Lietuvoje leidžiamus leidinius, jame labai daug informacijos. Kai kurios nuotraukos yra rengimo komitetų, kitos, pvz., iš ankstyvesnių Lietuvos Dainų švenčių. Sveikinimo žodžiai: prez. Valdo Adamkaus, Remigijaus Vilkaičio (LR kultūros ministro), Inos Marčiulionytės (ambasadorės, nuolatinės atstovės prie UNESCO), Sauliaus Liausos (Lietuvos liaudies kultūros centro ir 2009 m. Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės ,,Amžių sutartinė” direktoriaus).

Šį visus Dainų šventės renginius apimantį leidinį dalyviai, ar tai būtų Lietuvos kolektyvo nariai, ar iš kitur atvykusieji gal šiek tiek detaliau ir kritiškiau pavartė. Juk jie visi jautėsi pilnateisiais renginių dalyviais. Skyrelyje „Redakcijos žodis”, red. Laima Apanavičienė („Draugas”, liepos 22 d.) pastebėjo: „Knygų, leistų užsienyje, pristatymuose dalyvių skaičius, plačiai per Lietuvą nuskambėjęs šimtamečio dienraščio ‘Draugas’ vardas, bendri projektai rodo, kad Lietuvos lietuviams vis daugiau ir daugiau rūpi, ką lietuviai veikia užjūriuose.” Tokį išeiviją palaikantį reiškinį taip pat patvirtina Lietuvoje girdėti žodžiai: „Ačiū, kad atvykote”, kuriuos teko girdėti Dainų šventės eisenos metu liepos mėn. 6 d. Vilniuje, kai pakelėse stovintieji pamatė per lietų žygiuojančius išeivijos chorų ir šokių grupių plakatus bei gyvenamų valstybių vėliavas. (Kiti girdėti žodžiai gal kėlė kitokius jausmus, ypač neseniai iš Lietuvos pasitraukusiems, tai – „Sugrįžkite į Lietuvą gyventi”.).

Pavarčius anksčiau minėtą leidinį, šiek tiek sunku rasti informacijos apie išeivijos lietuvius, kurie dalyvavo Dainų šventėje ir jos Šokių dienoje, nors, kiek teko suprasti, dalyvavo beveik 1,000 išeivijos šokėjų ir dainininkų. Lietuvos ansambliai, vienetai, chorai nuo 96–158 psl. išvardinti iki smulkmenų, nuo Akmenės iki Zarasų rajono, grupių pavadinimai bei vadovai, Dainų šventėje dalyvaujančiųjų skaičius. Tokio sąrašo nėra iš užsienio atvykusiems dalyviams, nepaminėti kraštai, jų grupės ar vadovai. Knygelės 160 psl. ,,Iš Dainų šventės istorijos” paminėtos išeivijos Dainų šventės. Nenumeruotame rudame puslapyje, knygos gale rasime ruošos komiteto kvietimą į IX Dainų šventę ,,Daina aš gyvenu”, kuri įvyks 2010 m. liepos 4 d. Toronto, Kanadoje, priešingame puslapyje – Šokių šventės Hamiltone nuotrauka. 170 psl. yra Lietuvos liaudies kultūros centro komandos nuotrauka (nuoširdžiausi sveikinimai ir sakinukas „Ačiū už tai, kad darniai sutardami šventę kūrėme kartu”), po ja – dvi nuotraukos su užrašais: Rita Karasiejienė – išeivijos šokių kolektyvų koordinatorė; Darius Polikaitis – išeivijos chorų koordinatorius.

Šokių dienos aprašyme, 76 psl., Laimutė Kisielienė rašė „Mūsų šventė – ne šventė be užsienio svečių. Šįkart su Lietuvos šokėjais suksis ir viso pasaulio lietuviai iš JAV, Kanados, Brazilijos ir Argentinos, Švedijos ir Lenkijos, Ukrainos ir Latvijos. Mūsų lyrišką, ramios prigimties šokį jie nušviečia plačiomis šypsenomis, nuspalvina netradiciniais tautinių kostiumų raštais, savo gyvenamojo krašto temperamentu.” Gal buvo tokius drabužius nešiojantys šokėjai. Gal tokie žodžiai tiko, jei išeivijos grupės nesivadovavo Šokių dienos vadovų nurodymais dėl kostiumų, kuriuos buvo galima rasti svetainėje. Ar tokiame leidinyje korektiška taip visus išeivijos šokėjus apibendrinti? Tokius žodžius paskaičius, šokėjai, kurie dėvi iš Lietuvos užsakytus ar išeivijos lietuvių audėjų, pvz., Lietuvių tautodailės instituto narių, Anastazijos Tamošaitienės mokinių, austus drabužius, gal šiek tiek užsigavo ar bent nustebo, kad jų drabužiai (visi) „netradiciniais tautinių kostiumų raštais” nuspalvinti!

Tūkstantmetinėje dainų šventėje lankėsi ne vienas užsienietis (nelietuvis) žiūrovas iš Europos, Šiaurės Amerikos bei kitur. Dainų šventės vakaro metu teko girdėti iš kai kurių garbingų svečių – anglų kalba, o kai kurių ypatingomis pastangomis – lietuvių kalba išmoktus sveikinimus. Tačiau šiaip lietuvių kalbos nemokantiems svečiams nebuvo pasiūlyta programa ar leidinys anglų (ar kita) kalba, tik Dainų šventės svetainėje pateikta informacija. Šiame leidinyje pasigedau daugiau informacijos apie iš išeivijos atvykusius vienetus, kurie pilnomis teisėmis dalyvavo Dainų šventės renginiuose (pačioje Dainų šventėje bei Šokių dienoje). Matyt, ne vienas su šiuo leidiniu susipažinęs skaitytojas pajuto informacijos spragas. Teko girdėti per buvusią čikagietę, dabar gyvenančią Vilniuje, kad buvo išleistas ir antras leidinys, kuriame aprašyti Tūkstantmečio Dainų šventės renginiuose dalyvavę išeivijos vienetai. Tačiau neteko tokio leidinio matyti, nežinau, kas jį paruošė, leido, platino. Gaila, kad apskritai prireikė tokio antro leidinio... Ateina į galvą „Drauge” išspausdintas Liūdos Rugienienės XIII PLB seime liepos 8 d. skaitytas pranešimas „Kas yra lietuvis, gyvenantis užsienyje?”

* * *

Kelis Lietuvoje išleistus leidinius pavarčius, iš tikrųjų negalima daryti apibendrinimų apie visus Lietuvos leidinius, kurie yra įvairūs, taikomi įvairiai publikai, skirti įvairiems tikslams, paruošti skirtingų redakcinių komandų ir finansuojami iš skirtingų paramos šaltinių. 2009 m. vasarą ne kartą teko girdėti iš vietinių gyventojų lūpų žodžius „ekonominė krizė”. Gal finansai nulėmė įvairius leidinių leidybos sprendimus? Vis tiek, norėtųsi pastebėti, kad kai kurie leidėjai numatė išskirtines plėtros progas šiuo Lietuvai svarbiu istoriniu laikmečiu. Pasirinktos aktualios ir įdomios temos, leidiniai tinkamu laiku buvo „paleisti” į rinką. Dviem kalbomis išleisti leidiniai apie Lietuvos žirgus, apie Lietuvos tūkstantmetį tikriausiai susilauks patenkintų pirkėjų. Kituose leidiniuose, pvz., pagrindiniame Dainų šventės leidinyje, lyg ir jaučiasi tam tikros spragos ar neišnaudotos kai kurios galimybės, bent tai pastebi iš šalies žiūrintis.

Leidiniai, tai leidiniai... Tie, kurie buvo Lietuvoje 2009 m. liepos mėn. pradžioje, tikriausiai parsivežė daug nuotraukų. O prisiminimus ir jausmus tikriausiai gana taikliai apibūdino Lietuvos Tūkstantmečio dainų šventės „Amžių sutartinė” rengėjai šventės svetainėje. Puslapyje, pavadintame ,,Po šventės”, jie rašė: ,,Nuskambėjo, nuaidėjo, nutilo. Nugulė ant mūsų žemės, kalvų, upių, žolės, pakilo dangun – septintan… Kas įvyko, ką išsinešėm savo širdy, kokius grynuolius mums pamėtėjo sutarti pakvietusi šventė – dar žvalgom, matuojam, sijojam kiekvienas pagal savo vertybių rėtį. Buvo visko ir labai daug, ir šiapus pakylų, scenų, aikščių, ką matė visi gebantys matyti, ir anapus uždangų (tiesą sakant, jų beveik ir nebuvo), autobusuose, valgyklose, mieste, nuošalesnėse parkų ir širdžių kertelėse...”