N. Vedegytė-Palubinskienė. ,,Parke” Nr. 4. Ofortas.
Palangoje – dailininkės iš Cleveland paroda
Antano Mončio name-muziejuje, S. Daukanto g. 16, Palanga, 2009 m. liepos 18 d. – spalio 4 d. vyksta
Tarptautinis meno festivalis „Antano Mončio dienos 7”.
Dalyvauti festivalyje pakviesta dailininkė iš Cleveland Nijolė
Vedegytė-Palubinskienė. Jos darbų paroda ,,Grafika” muziejuje
atsidaro rugsėjo 5 d. Parodos atidaryme dalyvaus pati autorė.
Pakalbinome dailininkę N. Vedegytę-Palubinskienę prieš jai išvykstant į Lietuvą.
– Esate žinoma Amerikos meno
mylėtojui, dalyvavusi ne vienoje parodoje, laimėjusi ne vieną premiją.
Kur buvo ta pradžių pradžia, atvedusi Jus į meno kelią?
– Kiek prisimenu savo ankstyvą vaikystę, vis piešiau. Mama
sakydavo, kad gimiau su pieštuku rankoje. Kai dovanų gavau
spalvotus pieštukus ir pirmuosius dažus, negalėjau tą naktį
miegoti. Tai ir buvo mano pradžia į meną.
– Mažai kas iš į JAV
atvykusių lietuvių pasirinko menininko kelią. Ar nekankino abejonės,
kad „iš menų duonos nevalgysi”?
– Taip, aš buvau iš tų pirmųjų po karo atvykusių,
kurie pradėjome studijuoti meną Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jokių
kančių ir abejonių dėl ateities neturėjau, tik rūpestį, kaip patekti į
Meno institutą. Pinigų nėra. Šeima nemaža, tėvai padėti
negalėjo. Baigusi gimnaziją vienus metus dirbau fabrike, nes stipendijų
meno studijoms tuo metu nebuvo įmanoma gauti. Pagaliau įstojau į Meno
institutą. Gavusi paramą iš lankomos mokyklos, dirbant per
šventes ir visas atostogas, spaudžiant centą prie cento pasisekė
baigti.
– Gyvenate
„provincijoje” – ne Čikagoje, ne New York, ne Los
Angeles. Ar menininkas provincijoje nepasijunta vienišas,
nesuprastas ir nereikalingas? Juk visi talentingesni veržiasi į
„centrus”?
– Jūsų vadinamoje „provincijoje”, dailininkas nėra
nei vienišas, nei nesuprastas, nei nereikalingas. Mūsų
„provincijoje” yra vienas didžiųjų meno muziejų JAV,
modernaus meno muziejus, Meno institutas, į kurį atvažiuoja studijuoti
ne tik iš Europos, bet ir iš Azijos, daugybė muziejų,
pasaulinio garso Clevelando orkestras, Muzikos institutas, trys
universitetai, penkios kolegijos, garsioji Cleveland klinika ir t. t.
– Kaip nusiteikiate darbui? Turite darbo tvarkaraštį, ar dirbate tik tada, kai Jus aplanko Mūza?
– Netikiu Mūzomis, tikiu darbo drausme. Gyvenimas susideda
iš šviesių ir tamsių valandų, kurias reikia nugalėti, o
belaukiant įkvėpimų ir Mūzų, gali jų niekada nesulaukti.
– Nors dirbote ir kitose meno
srityse, tačiau tikriausiai nesuklysiu pasakiusi, kad daugiausia
dirbote grafikos srityje. Kodėl pasirinkote grafiką?
– Studijavau tapybą, bet šalutinė sritis buvo grafika. Kai
vaikai buvo maži, daug saugiau buvo pjaustyti lentas, taip jas ir
pamėgau. Grįžau į institutą pagilinti oforto technikos. Kažkaip
nejučiomis šone liko tapyba.
– Medžio, lino raižiniai, ofortai. Kuri technika artimiausia Jūsų „dūšiai”?
– Pakaitomis dirbu visomis technikomis, kartais
,,užkliūvu”, ir prabėga keleri metai. Mažiausiai mėgstu lino
raižinius – jie nejautrūs, o medis yra gyvas. Juodai-balti medžio
raižiniai arčiausiai prie širdies.
– Dažnai kuriate ciklus. Kodėl Jums tai įdomu?
– Mėgstu ciklus. Pasinėrus į temą – tiek minčių, tiek vaizdų. Negaliu apsiriboti. Taip ir gimsta tie ciklai.
– Laikui bėgant atradote monotipiją. Kas patraukė prie jos? Kas lemia kūrinio medžiagos pasirinkimą?
– Monotipija – tai artimiausia tapybai – grafikos
technika. Nutapai, bet nuo jo padarai spaudą ant popieriaus. Tai lyg
grįžimas į tapybą. Prieš keliolika metų, naktį važiuojant per
Allegheny kalnus, kilo audra. Aprimus audrai atsivėrė mėnulio
nušviesti kalnai, nepaprastas vaizdas, nerealus, kaip iš
kito pasaulio. Liko šis vaizdas atmintyje. Išgauti
šią nuotaiką panaudojau monotipijos techniką, naudojant žaliai
mėlyną spalvą. Ši spalva pasikartojo „Parkų,
Psalmių” cikluose, o į „Panoramas” įjungiau įvairias
spalvas. Dabar Allegheny kalnai jau atsiranda juodai-baltuose medžio
raižiniuose. Kalnuose jaučiu dramą ir stiprias formas. To nebandžiau
išgauti ofortuose – jie man alsuoja ramybe.
– Jūsų darbuose vyrauja gamta. Ar tai tėvynės elgesys, ar jaučiatės esanti gamtos vaikas?
– Nuo vaikystės buvau gamtos vaikas. Valandų valandas
išgulėdavau pievoje žiūrėdama į debesis. Stebėdavau kaip jie
slenka, rutuliojasi įvairiose formose, sukurdami tai vieną, tai kitą
vaizdą. Aplink – žiogų čirškimas. Pažinojau visas pievų
gėles ir žoleles. Aplankiau tą pievą praeitą rudenį, bet ji jau ne ta,
tik Nemunas tas pats, padūmavęs pro vakaro miglas. Tai mano vaikystės
Lietuva, kurios nuotrupos netikėtai atsiranda mano peizažuose.
– Nustebino darbuose
atsiradusios gėlės – tai visiškai nauja Jūsų kūryboje.
Atrodo, kad „atradote” spalvą, kurios ankstesniuose Jūsų
kūriniuose nebuvo daug. Kas atsitiko?
– Gėlės atsirado labai netikėtai. Bandžiau naują techniką –
nuo vienos medžio lentos išgauti daug spalvų (reduction
technique). Gėlių tema tam labai tiko. Apvaldžiusi šią techniką
perėjau į peizažus. Gėlės liko mano poilsio užsiėmimas. Puiki
mankšta smegenims, padarysi klaidą – nebepataisysi.
– Kas Jums yra kūryba – ėjimas užsibrėžtu keliu, naujovių ieškojimas, svajonių įgyvendinimas?
– Svajonės įgyvendintos. Ėjau užsibrėžtu keliu, gal šiek
tiek nuklysdama. Monotipijoje radau kažkada „nuėjusios”
tapybos malonumą. Su kiekvienu darbu atrandu staigmenų.
– Kalbama, kad menininkai
niekina buitį. Auginote vaikus. Ar nebuvo sunku suderinti žmonos,
mamos, namų šeimininkės ir menininkės pareigas?
– Buities, kurią pasirinkau, nesigailiu. Stengiausi kiek galima
suderinti šeimos pareigas. Devynerius metus kūryba buvo
sustojus, bet, pradėjus į vaikų darželį leisti jauniausią vaiką,
atsirado daugiau laiko. Šeima daug kur talkino, prisitaikė ir
padėjo.
– Ar Jūs laiminga, kad dukra pasekė Jūsų pėdomis?
– Esu patenkinta, kad duktė Lina pasekė mano pėdomis. Ji
pasirinko metalo apdirbimo ir juvelyrikos techniką. Ši sritis
man buvo svetima, bet iš jos daug ko išmokau, susidomėjau
ir pamėgau. Be to, puiku turėti savo asmeninę kritikę.
– Ar menate savo pirmąją parodą?
– O taip. Tai įvyko 1955-siais, baigusi Meno institutą patekau į
Cleveland meno muziejaus pavasarinę parodą, kur rodžiau grafikos darbą.
Gavau šios parodos garbės pažymėjimą. Tai buvo puikus
paskatinimas ateičiai. Gaila, pamiršau, koks tai buvo mano
darbas.
– Daugelį išeivijos
lietuvių kraštiečiai kviečiasi į įvairiausius renginius
Lietuvoje. Nesate žemaitė, tačiau rugsėjo 5 d. Antano Mončio muziejuje,
Palangoje, atidaroma Jūsų paroda. Kaip žemaičiai „atrado”
suvalkietę?
– Žemaitis iš Kretingos atrado suvalkietę Cleveland.
Kažkada, atvykęs iš Paryžiaus, mūsų namuose apsilankė
skulptorius Antanas Mončys. Po jo mirties susirašinėjau
laiškais su jo seserimi Birute Turauskiene. Jau prieš
keletą metų buvau pakviesta surengti parodą A. Mončio muziejuje.
Atsisakiau. Pereitą rudenį, nuvykusi pirmą kartą į Lietuvą, apsilankiau
muziejuje, vėl buvau pakviesta. Daug abejojau. Šių metų vasario
mėnesį gavau laišką iš muziejaus, kad mano būsimą parodą
parems Lietuvos Kultūros rėmimo fondas ir ji įvyks rugsėjo mėnesį.
Tokio pasiūlymo negalėjau atsisakyti. Buvo daug problemų su kūrinių
siuntimu. Į pagalbą su nuoširdumu atėjo LR garbės konsulė
Cleveland Ingrida Bublienė.
– Kokius darbus vežate į Lietuvą?
– Kadangi ši mano paroda Lietuvoje yra pirmoji, pristatau
platesnį savo kūrybos laikotarpį. Lietuvos žiūrovai pamatys 44 oforto,
lino ir medžio raižinių technikomis atliktus darbus. Monotipijų
atsisakiau dėl formato dydžio.
– Kokie jausmai lanko Jus
galvojant apie artėjančią parodą? Ką jums reiškia Lietuva? Ar
tai tik nostalgija, ar šalis, kurioje norėtumėte kurti?
– Kiekviena paroda yra išgyvenimas, tai dailininko prisistatymas publikai, šį kartą – Lietuvai.
Lietuva buvo ir yra mano širdyje. Nuo jos niekada nenutolau.
Aišku, galėčiau kurti Lietuvoje, bet realybė – mano namai,
tėvų kapai, vaikų ateitis – yra čia.
– Kuo dar šiomis dienomis
(be pasiruošimo parodai Lietuvoje) gyvena dailininkė Nijolė
Vedegytė-Palubinskienė? Ar turi Ji dar neįgyvendintų svajonių?
– Turiu daugybę naujų idėjų. Po parodos grįšiu prie neužbaigtų jūrų panoramos diptikų. Tai mano ateities darbai.
– Ačiū už pokalbį ir sėkmingos Jums parodos.
Kalbino Laima Apanavičienė