sukt

Esame ,,Suktinis”, todėl ir sukamės

Čikagos ,,Suktinis” ruošiasi penkerių metų sukakties koncertui ir laukia naujų narių


,,Suktinis” – gerai Čikagos lietuviams pažįstama, populiari tautinių šokių grupė, be kurios dalyvavimo neišsiverčia daugelis lietuviškų švenčių. Šį rudenį grupė rengia koncertą, kuriuo nori paminėti savo penkmetį, suėjusį praėjusį vasario mėnesį, o dabar renka naujus narius. Apie tai pasakoja naujosios grupės vadovės Monika Adomaitytė ir Giedrė Elekšytė.
 
suktinis

– Papasakokite apie ,,Suktinio” pradžią. Kodėl jis įsikūrė Čikagoje, kurioje jau buvo gyvuojančių šokių grupių – ,,Grandis”, ,,Spindulys”, ,,Lietuvos vyčiai”? Kodėl reikėjo įkurti dar vieną visai naują šokių ansamblį?

Monika Adomaitytė: Kai aš atvažiavau, apie kitas šokių grupes nieko nežinojau ir pati niekada anksčiau nebuvau šokusi tautinių šokių. Lietuvoje teko lankyti šokius, bet visai kitokio stiliaus. Buvau paskutinė narė, kuri pradėjo šokti ,,Suktinyje”, nes tiesiog susidarė tokios sąlygos – mane pakvietė, nes trūko vienos merginos.

Giedrė Elekšytė: Man teko šokti ir ,,Grandyje”, ir ,,Lietuvos vyčiuose”. O kokia buvo ,,Suktinio” pradžia? Viskas prasidėjo nuo ,,Sodžiaus” kapelos koncerto. ,,Sodžius” paprašė choreografės Salomėjos Strižigauskienės, kad koncerte vieną šokį sušoktų šokėjai. Salomėja paskambino man ir sako: ,,Giedre, reikia šokėjų.” Aš paskambinau tiems, kuriuos pažinojau, ,,Žaltvykslės” teatro sambūryje suradome ir Moniką, ir išmokome bei sušokome tą vieną šokį ,,Sodžiaus” koncertui. Taip ir įsikūrėme. Kodėl savo? Kodėl neprisijungėme prie kitų kolektyvų? Gal dėl to, kad norėjosi daryti kažką savo, kažką naujo.

– Visiškai naujai susikūręs ansamblis ,,Suktinis” staiga ėmė šokti pačiose matomiausiose miesto vietose – Daley Plaza, Mokslo ir pramonės muziejuje, Navy Pier, tokiose didžiulėse šventėse kaip Pasaulio lietuvių dainų šventėje, Lietuvių tautinių šokių šventėje Los Angeles, koncertavote su ,,Sodžiumi”, dalyvavote Čikagos lietuvių operos spektakliuose kaip kardebaletas? Kaip tai atsitiko?

M. A. Man atrodo, taip atsitiko todėl, kad ,,Suktinis” buvo naujas. Žmonėms gal kažko naujo norėjosi, o ne vis tų pačių kolektyvų, kurie daug metų šoka visuose tuose renginiuose. Gal jau reikėjo kažko naujo, kitoniško, jauno, energingo.

– Kas buvo pirmieji, kurie jus pakvietė šokti?

G. E. Man regis, pirmieji buvo Jaunimo centro gegužinės rengėjai. Tuomet dar neturėjome savo tautinių drabužių. Po to – pakvietė Arvydas Reneckis į savo organizuojamas Jonines. Tada irgi dar šokome be savo tautinių drabužių. Po kelių tokių koncertų nutarėme padirbėti rimtai. Prasidėjo kostiumų siuvimai, įvaizdžio kūrimas, o tada pasipylė ir koncertai. Reikėtų paklausti tų, kurie mus kviečia, kodėl jie būtent mus pasirenka. Žmonės sako, kad jiems patinka mūsų šokiai, nes jie linksmi ir energingi. Iš tikrųjų mes stengiamės savo repertuarui atrinkti tik linksmus šokius, nors būna, kad koncerto tematika reikalauja ir kitokių, lėtesnių šokių – tokiu atveju statome šokius konkretiems renginiams. Tarkime, šią vasarą dalyvavome didelėse vestuvėse, joms statėme lietuviškus vestuvinius šokius. Juk esame ,,Suktinis”, todėl ir sukamės.

sukt

– Kas sukūrė jūsų tautinius drabužius? Ar jie atspindi kurio vieno Lietuvos regiono tradicijas?

G. E. Visi ansambliečiai yra atvykę iš Lietuvos. Visiškai netikėjai išėjo taip, kad ,,Suktinyje” nešoka nė vienas čia, Amerikoje, gimęs. O Lietuvoje įprasta, kad visa tautinių šokių grupė būtų vienodais drabužiais. ,,Suktinio” drabužius kūrė mūsų buvusi vadovė Salomėja. Dėl įvairių detalių ji, žinoma, tarėsi, tačiau pati važinėjo po parduotuves, ieškojo medžiagų. Buvo nelengva amerikietiškose parduotuvėse surasti tinkamus raštus. Be to, neturėjome ir lėšų. Visi šokėjai sudėjo savo pinigus drabužiams įsigyti. Mūsų tautiniai drabužiai neatstovauja jokiam vienam Lietuvos regionui. Sceninis rūbas yra sceninis rūbas ir tiek. Gal jie labiausiai panašūs į aukštaitiškus, tačiau spalvos tamsios – o tai būdinga ir žemaičių kraštui. O štai karūnas dabar mes su Monika pasiuvome naujas, nes nusprendėme, kad po penkerių metų norisi kažko naujesnio, šviežesnio ir linksmesnio.

– Po penkerių metų ,,Suktinyje” pokyčiai. Ansamblio vadovė nebe Salomėja, o jūs dvi. Kas nutiko?

M. A. Salomėja ruošėsi grįžti gyventi į Lietuvą. Mes visi žinojome, kad ji išvažiuos. Kadangi aš su Giedre buvome, galima sakyti, aktyviausios ,,Suktinio” narės, Salomėja mūsų paklausė, ar mes norėtume tęsti jos darbą, vadovauti grupei. Vienam žmogui sunku vadovauti tokiai grupei. Salomėja taip pat nebuvo viena vadovė, jai padėjo Vidmantas Strižigauskas. Salomėja buvo meno vadovė – choreografė, šokių statytoja, kostiumų, įvaizdžio kūrėja, o Vidmantas buvo ,,ūkinės dalies” vedėjas. Tad taip ir mes nusprendėme toliau vadovauti ansambliui dviese.

G. E. Perėmėme vadovavimą ansambliui labai natūraliai. Kadangi aš nuo pat pradžių tvarkiau visussukt administracinius reikalus, tuo klausimu nekilo jokių problemų. Salomėjai išvykus, iš pradžių buvome išsigandusios. Juk nemokėjome nei šokių statyti, nei brėžinių skaityti. Tie rutuliukai ir trikampiukai brėžiniuose nieko mums nereiškė. O dabar, likus dviese, mes su Monika dabar darbais – tiek meninės dalies, tiek administracinės – dalinamės perpus. Man didelė pagalba yra mano draugai šokėjai Lietuvoje. Aš Lietuvoje esu šokusi tautinius šokius ir iki šiol bendrauju su buvusiais šokėjais. Jie padeda patardami ir apie šokius, ir apie kostiumus. Taip pat padeda ,,Lietuvos vyčių” vadovė Lidija Ringienė – skolina juostas, šokių brėžinius, muziką.

– Vasario mėnesį ,,Suktiniui” sukako penkeri. Kiek ansamblyje yra šokėjų? Ar yra nario mokestis? Koks jūsų biudžetas? Kaip surenkate lėšas, reikalingas pasirodymams?

G. E. Šiuo metu yra keturios koncertinės poros. Šokėjų yra dvylika. Visuomet reikia turėti daugiau narių, nes, atėjus pasirodymo metui, gali atsitikti visokių nenumatytų bėdų – traumų, ligų ir panašiai, kaip ne kartą jau yra nutikę. Todėl visuomet turi būti keturios koncertinės poros ir ,,užnugaris”. Nario mokesčio neturime, o pajamos, kaip sakoma, savu prakaitu uždirbamos koncertų metu.

M. A. Mus labai remia Jaunimo centras Čikagoje. Repetuojame Centro apatinėje salėje už labai nedidelį, galima sakyti, simbolinį mokestį. Mes, vadovės, sau jokių algų neskiriame, nes iš tikrųjų nėra iš ko. Už kai kuriuos koncertus pinigų gauname, tačiau daugeliu atvejų šokame nemokamai. Šokame iš idėjos, labdaringais tikslais.

G. E. Iš pradžių pinigus tiesiog sudėdavo patys šokėjai – po dešimt dolerių per mėnesį. Tai buvo tada, kai ansamblio piniginė buvo tuščia. Vėliau už kelis koncertus gavome pinigų ir buvo šiek tiek lengviau. Bet dabar ,,Suktinio” biudžetas yra išsisėmęs. Nauja yra tai, kad ,,Suktinis” tapo Illinois valstijoje įregistruota pelno nesiekianti organizacija. Juokėmės su Monika, kai, ruošdamos korporacijos steigimo dokumentus, skaitėme kai kuriuos formų klausimus. Pavyzdžiui, ,,Ar tikitės gauti daugiau nei 50 tūkstančių dolerių paramą?”, ,,Ar tikitės dovanų gauti lėktuvą, laivą, mašiną dovanų?”

M. A. (Juokiasi). Žinoma, kad labai norėtume ir, žinoma, kad tikimės. Tikimės, kad mus rems. Tiesa, labai daug padėjo advokatas Aleksandras Domanskis, nemokamai konsultavęs teisiniais klausimais.

G. E. Pateikėme paramos prašymą Lietuvių Fondui. Labai nusivylėme, kad jie mūsų neparėmė. O taip tikėjomės, nes juk mes atstovaujame Lietuvai didžiausiuose Čikagos miesto renginiuose. Štai paskutinis mūsų pasirodymas buvo Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Čikagoje surengtame renginyje ,,Lietuvos diena” Čikagos miesto centre, Daley aikštėje. Dabar vėl kviečia pasirodyti Čikagos ,,Sister Cities” organizacija, nes Čikaga ir Vilnius yra susigiminiavę miestai. Pinigų – 3,000 dolerių – prašėme savo penkmečio šventei, kurią norime suruošti šį rudenį. Koncertui juk reikia pinigų: salės nuoma, įgarsinimas, apšvietimas – viskas kainuoja. Dabar už viską mokėsime iš savo kišenių, o paskui, jei bus pelno, tuos pinigus atsiimsime.

M. A. Tiesa, Lietuvių Fondas anksčiau mus yra parėmęs prieš keletą metų. Esame gavę 500 dolerių. O štai dabar, kai mūsų penkmetis, Fondas pasakė, kad lėšų nebeturi.

G. E. Man labiausiai liūdna dėl to, kad jaučiamės nepalaikomi. O juk visi šokėjai savanoriai, aukoja savo laiką be jokio atlygio. Kai reikia pasirodyti kokiame nors renginyje vidury savaitės, kaip ir buvo ,,Lietuvos dienos” metu, visi turime tą dieną atsiprašyti iš darbo ir prarasti uždarbį arba praleisti paskaitas, jei kas mokosi. ,,Suktinio” šokėjai aukojasi dėl to, kad pristatytų Lietuvos kultūrą, lietuvišką bendruomenę kuo plačiau. Todėl norėtųsi ir iš lietuviškų organizacijų sulaukti palaikymo.

– Penkmečio sukaktį vis tik švęsite. Kokią planuojate šventę?

M. A. Planuojame koncertą rudenį. Tiksli data dar derinama. Siekiame parodyti ką nors įdomaus, naujo, netikėto, tačiau dabar visko atskleisti nenorėtume. Galime tik pasakyti, kad koncertą režisuoti mums padeda ,,Žaltvykslės” teatro sambūrio režisierė Ilona Čiapaitė.

G. E. Norime parodyti tokią programą, kad visi, ypač jauni, pamatytų, kad tautinius šokius šokti yra „cool” – smagu, o ne nuobodu ar neįdomu.

– Dabar skelbiate naujų narių priėmimą. Ar norite ansamblį išplėsti? Kokie yra reikalavimai naujiems nariams?

G. E. Svarbiausia, kad žmonės norėtų šokti. Patirtis nesvarbu. Svarbu, kad šokėjai žiūrėtų rimtai į repeticijas, jų nepraleidinėtų. Šiaip naujiems nariams jokių didelių reikalavimų nekeliame, nes ir taip žinome, kad tautinius šokius šokti ateina „kitokie žmonės”. Jie paprastai būna geri, draugiški, nuoširdūs ir iš gyvenimo norintys kažko gražaus.

M. A. Mūsų grupėje yra daug žmonių, kurie pradėjo nuo nulio, neturėdami jokios šokimo patirties. Tai nėra svarbu. Svarbu, kad būtų entuziazmo, energijos, noro šokti.

– Kiek kartų per savaitę repetuojate?

G. E. Repetuojame kartą per savaitę po tris valandas. Prieš koncertus susitinkame du kartus per savaitę. Tačiau kartais, pavyzdžiui, Lietuvių operos premjeras repetuodavome kasdien. Žinoma, mes, vadovės, savo ,,užklasinio” laiko valandų neskaičiuojame. 2012 metais planuojame dalyvauti Lietuvių tautinių šokių šventėje Boston mieste. Ansamblyje turi šokti jau nebe keturios, o aštuonios koncertinės poros. Taigi, norime surinkti didesnę grupę, kad galėtume dalyvauti šventėje. Atvirą naujų narių priėmimą skelbiame pirmą kartą. Lig šiol ,,Suktinyje” šoka susibūrę draugai, draugų draugai ir pažįstami.

M. A. Esu girdėjusi, kad yra daug žmonių, norinčių šokti tautinius šokius, tačiau nedrįstančių. Kiti gal galvoja, kad ,,Suktinis” – tai kažkoks uždaras kolektyvas, tik savų draugų ratas. Taip nėra. Mes esame atviri visiems ir laukiame visų.

– Į ką kreiptis, jei kas norėtų su jumis susisiekti?

G. E. Norintys finansiškai paremti energingą „Suktinio” kolektyvą, čekius, išrašę „Suktinis” vardu, gali siųsti adresu: 506 Willow Ct., Romeoville, IL 60446. Norintys tapti naujais nariais gali skambinti telefonu: 708-288-6662 arba rašyti elektorininiu paštu: suktinis@yahoo.com

Kalbino Karilė Vaitkutė
sukt
sukt