Nuotraukos R. Požerskio

Prisiminus 1989 m. Baltijos kelią Lietuvoje

POVILAS VAIČEKAUSKAS

Apvaizda lėmė dalyvauti ir net regėti įvairius lietuvių tautos pasipriešinimus sovietams, pradedant ginkluotu ir baigiant moraliniu, dvasiniu, kaip tai įvyko 1989 m. rugpjūčio 23 dieną.

Tuo laikotarpiu panorau po 10 metų aplankyti Lietuvą. Kreipiausi į TSRS ambasadą Washingtone vizos. Atėjo atsakymas – kam reikia vizos, juk esate TSRS pilietis! Parašiau pareiškimą TSRS prezidentui Gorbačiov, kad atsisakau TSRS pilietybės. Reikėjo sumokėti už tai 380 dol. Pagaliau gavau įvažiavimo į Lietuvą vizą kaip Amerikos pilietis. Aleksas Lauraitis parūpino per savo kelionių agentūrą lėktuvo bilietą Chicago-Belgradas-Maskva-Vilnius ir atgal. Džiaugiausi po 10 metų galėsiąs išvysti Kauną, motiną su seserimi, gimines, Miestų statybos projektavimo instituto buvusius bendradarbius, bendražygius bei kitus pažįstamus. Tuomet jau buvo prasidėjusi taip vadinama TSRS „perestroika”, komunistinis režimas buvo sušvelnėjęs, nors eidamas Kauno gatvėmis pastebėdavau seklius, stebinčius kiekvieną užsieniečio žingsnį.

Toliau tegul kalba išlikusios anų dienų lankymosi Lietuvoje dienoraščio eilutės. Pateikiu keletą iš tų įsimintinų dienų užrašytų įspūdžių.

1989 m. rugpjūčio 22 d., išvakarės į rugpjūčio 23 d.
„...atvyksta iš Raudondvario Danutė A., su Aldona L., ateina Bronius Z. ir visi vykstame į Nemuno ir Neries santakos plačią aikštę. Iš visų pusių plaukia kauniečių minių minios į skelbtą mitingą. Molotov-Ribbentrop paktui 50 m. Įrengta nemaža platforma. Susirinkimui vadovauja Audrius Butkevičius. Kalba Kauno persitvarkymo Sąjūdžio pirmininkas inžinierius Česlovas Stankevičius, gana radikaliai ir drąsiai. Taip pat kalba ir kiti. Antanas Terleckas įdomiai pareiškia, kad tik kauniečiai išgelbės Lietuvą. Plojimai. Kalba Viktoras Petkus.  Šiaip sau. Įspūdingai kalba buvęs politinis kalinys iš sovietinių gulagų, neišgirstu gerai jo pavardės, nes nelabai aukštai virš galvų nuolat suka ir suka ratus sunkieji, milžiniški kariniai sovietų malūnsparniai. Niekas į juos nekreipia dėmesio. Visų nuotaika pakili. Saulė leidžiasi ir vakaras toks gražus. Pasidaro truputį šiurpu, kai galinga minia gieda tautos himną. Skautai saliutuoja. Sutinku grįžtančiųjų sraute čikagiškį, apsirengusį skautų uniforma. Labai vėlai apsilanko du Kauno sąjūdiečiai. Prie kavos puoduko dalijamės įspūdžiais...”

1989 m. rugpjūčio 23 d.
...„Iš pat ryto per radiją paskelbė, jog lėktuvai ant ‘Baltijos kelio’ barstys gėles. Jas reikia sunešti ir palikti prie Kauno pilies esančioje aikštėje. Skubame su sesute Irena į Žaliakalnio turgų Zanavykų gatvėje gėlių. Nusipirkę vykstam į surinkimo punktą. Niekad gyvenime iki tol nemačiau tokio kalno priskintų gėlių, visokiausių spalvų rožių, jurginų ir kt. Deja, kaip vėliau sužinojau, sovietų karinis dalinys to neleido padaryti. Dalyvauti Baltijos kelyje nusprendžiau su Raudondvaryje įsikūrusiu Žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos instituto darbuotojų kolektyvu. Išvykstame 4 val. p. p. Turime vykti plentu Kaunas-Ukmergė-Daugpilis ir sustoti kažkur už Jonavos. Automobiliais užkišti visi keliai, vedantys į plentą. Judam vėžlio žingsniu. Kaista sovietinių automobilių „Moskvič”, „Zaporožec” ir kt. motorai. Keleiviai patys stumia pečiais automobilius. Plente 5–6 mašinų eilės. Visur kamščiai, bet vairuotojai ir keleiviai nesibara, nesikeikia. Visur rimtis ir susikaupimas. Po 3 valandų šiaip taip nusikapstom kažkur už Turžėnų. 7 val. sustoja judėjimas. Ant automobilių sustatyti radijo taškaipriimtuvai, garsiakalbiai. Visi sustoja pačiame plento viduryje susikabinę už rankų. Garsiai aidi valstybinio choro atliekama ‘Lietuva brangi’, ‘Už Raseinių ant Dubysos’, ‘Užtrauksim naują giesmę broliai’, ‘Lietuviais esame mes gimę’, ‘Apsaugok Aukščiausias’, Lietuvos himnas, prisideda kai kurie balsai. Pačioje pradžioje dainavo dainą, laimėjusią pirmą vietą konkurse šiam renginiui paminėti. Fotografuoju. Matau kai kuriuos komunistų partijos narius, atpažįstu net vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją. Visi didelėje rimtyje. Kelio viduryje grandinė žmonių atsukusi nugaras Maskvai! Man iš kairės stovi būsimoji motina, šalia – jos vyras, toliau kita pora. Užkalbinu. Tai Uckienė  Edita iš Kauno, 22 m. amžiaus. Nusiunčiau jiems nuotrauką, atsakymo negavau. Grįžtam vėlai vakare žybčiojant pakelės žvakutėms. Mirga ištisa šviesos jūra. Pagaliau praskrieja virš galvų mažas lėktuvėlis... Grįžtu namo, svaigsta galva nuo benzino garų – išmetamų automobilių dujų ir nuo įspūdžių, kuriuos teko tą vakarą patirti.

Sugrįžus namo į Žaliakalnį, tuo viskas dar nepasibaigė. TV transliavo mitingą Kalnų parke. Visi pasisako už Nepriklausomybę. Juzeliūnas reikalauja paskelbti nusikaltėlius. Rusė kalba už vienybę su lietuviais, lenkas taip pat. Įspūdinga Landsbergio kalba. Jis aiškiai kalbėjo apie Maskvos imperializmą ir atsakė į ‘Pravdos’ priekaištus, taip pat ‘sudirbo’ Čebrikovą. Kazys Saja kalbėjo irgi apie rankas barstančias aguonas ant bandelių ir šunį, žiūrintį į vabalą... Reikalingas moralinis atgimimas! Daugelis šaukė: ‘Daugiau negerti!’ Kunigas kalbėjo ‘Tėve mūsų...’ Nuėjus ilsėtis jau po 12 val. akyse vis dar mirgėjo Baltijos kelio žvakutės-žiburėliai, kažkokia iki tol dar nepatirta nuotaika ir žmonių entuziazmas girdimas patriotinėse dainose ir matomas Baltijos kelio dalyvių veiduose. Viskas taip nuostabu ir nepakartojama!”

Nors per tuos du prabėgusius dešimtmečius nuo Baltijos kelio pradžios ir įvyko žymių pasikeitimų Lietuvos gyvenime, bendruomenės suvokime, lietuvių tautą, lyg ją pamiršus, ir pakeitus terminus Lietuvos žmonės, arba patriotizmą pilietiškumu, o patriotą prilyginus net idiotu vis dėlto tikiu, jog lietuvių tauta, išėjusi prieš 20 metų į Baltijos kelią, turi savyje dar tiek jėgų, kai gyvenime galėtų parodyti ryžtą – ji dar visada galės, jeigu ir toliau vadovausis amžinomis vertybėmis ir nenutrauks ryšio su amžinuoju Gėriu.