Magdalena Stankūnė:
„Lietuvoje atsigauna mano širdis”


ALGIS VAŠKEVIČIUS
Specialiai „Draugui” iš Lietuvos

Šią, kaip ir daugelį vasarų anksčiau, Lietuvoje vėl viešėjo čikagiškė dailininkė Magdalena Stankūnė. Būtent taip ji dabar pageidauja būti vadinama, nors daugelis ją žino kaip Magdaleną Birutę Stankūnaitę-Stankūnienę. „Noriu būti Stankūnė – taip ir trumpiau, ir aiškiau, o ir mano tos ankstesnės pavardės panašios”,– trumpai paaiškina ji.
Rašyti apie Magdaleną, kaip daugelis bičiulių ją įpratę vadinti ir Amerikoje, ir Lietuvoje, galima labai daug. Kai šią vasarą susitikęs dailininkę Druskininkuose įkalbinėjau apie jos gyvenimą parašyti knygą, Magdalena tik numojo ranka – geriau rašyti apie jos kūrybą, apie parodas ir susitikimus, negu apie ją asmeniškai. O parašyti tikrai būtų apie ką – per daugelį dešimtmečių bičiuliškai bendrauta su šimtais garsių Lietuvos žmonių – dailininkų, rašytojų, dainininkų ir šokėjų, ministrų ir viceministrų, direktorių ir eilinių žmonių. Kiek visokių įdomių ir pikantiškų atvejų būta, kiek daug padėta bėdoje atsidūrusiems garsiems Lietuvos žmonėms. Bet kol kas dar – ne laikas, nors daugybė įdomių detalių tokią knygą greitai paverstų ne mažesniu bestseleriu nei buvo Galinos Dauguvietytės knygos Lietuvoje.

Kelionei ruošiasi iš anksto

Kai artėja vasara ir mėnuo, skirtas Lietuvai, Magdalena iš anksto jį taip suplanuoja, kad jos užrašų knygelėje nelieka nė vienos laisvos dienos. Ir lagaminus kelionei jau prieš savaitę susipakuoja, ir dovanų dešimtimis ryšulėlių paruošia – kad tik nė vienas nepasijaustų nuskriaustas, neliktų be dėmesio. Ir paskui, kai jau po mėnesio grįš į Čikagą, kiekvienam sutiktajam Lietuvoje bus asmenišku laišku padėkota, nuotraukos, įamžinusios susitikimų akimirkas, išsiųstos. Ir taip metai po metų. Todėl gal ir nereikėtų stebėtis, kiek daug draugų, bičiulių, pažįstamų Magdalena turi – net mėnesio ne visada užtenka visus aplankyti.

Šiemet birželį į Lietuvą atskubėjusi M. Stankūnė jau netrukus buvo Druskininkuose, vienoje iš čia esančių sanatorijų. Tai irgi tradicija – pailsėti, sveikatą pataisyti šiame kurorte Magdalena atvyksta beveik kasmet. Visi čia ją pažįsta, daugelio pastatų sienas puošia jos dovanoti paveikslai. Dailininkė mėgsta plaukioti sanatorijos baseine, jai atliekamos ir purvo procedūros. Tačiau ne vien poilsis jai čia rūpi, per tas kelias dienas, kol Druskininkuose ilsėjosi su Marija Remiene, dailininkė surengė knygos „Šiuolaikinė lietuvių dailė JAV: dabarties dialogai” pristatymą V. K. Jonyno galerijoje.
Gausiam bičiulių ratui knygą pristačiusi viena jos autorių Vida Mažrimienė sakė, kad be M. Stankūnės nebūtų ir šios solidžios, puikiai išleistos knygos. Magdalena albumo leidybai paaukojo nemažai pinigų, nes labai norėjo, kad tokia knyga išvystų dienos šviesą. „Kai kas man sako, kad toje knygoje dailininkams ne tokie klausimai užduoti, kad ne tokie darbai parinkti, bet aš nekreipiu dėmesio – manau, kad V. Mažrimienė atliko didelį ir svarbų darbą”, – sakė knygos mecenatė. Išties, autorė dirbo prie šios knygos daugiau kaip pusę metų, o dabar jau sėdo prie solidaus leidinio apie Magdalenos ilgametę kūrybą – tokia knyga turėtų pasirodyti ateinančiais metais, kai dailininkė švęs savo garbingą jubiliejų.

Dalyvavo knygų pristatymuose

Iš Druskininkų grįžusi į Vilnių, M. Stankūnė po kelių dienų jau skubėjo į jos mylimą Marijampolę. Būtent šis miestas pernai dailininkei suteikė garbės piliečio vardą, būtent čia prieš trejus metus atidaryta M. B. Stankūnės vardu pavadinta dailės galerija, kurioje nuolat rodomi profesionalaus meno kūriniai. Ši galerija – tikras Magdutės ,,kūdikis”. Ji sugebėjo įtikinti ir Marijampolės merą Vidmantą Brazį, ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorių Romualdą Budrį, kad meno galerijos mieste labai reikia, pati tam skyrusi 100,000 litų asmeninių lėšų. Pernai šalia dailininkės galerijos atidaryta ir Suvalkijos dailės galerija, kurioje rodomi šiame krašte gimusių, o dabar įvairiuose pasaulio kampeliuose gyvenančių dailininkų darbai.
Šįkart į Marijampolę Magdalena atvyko ne viena – ji atsivežė knygos „Lietuvių kultūrinis paveldas Amerikoje” autorių Algį Luką ir jo žmoną Dalę Lukienę, gyvenančius Washington, DC. Atsivežė todėl, kad Dalė yra gimusi Marijampolėje, tad ir jos gimtinės žmonės albumą pamatė savaite anksčiau nei Vilniaus gyventojai ir svečiai. Šio renginio metu dailininkės prašiau pristatyti ir jau minėtą albumą apie šiuolaikinę lietuvių dailę JAV, be ji sakė, kad visas dėmesys turi būti naujajai knygai apie paveldą. Tad, leidus A. Lukui, trumpai papasakojau ir apie dailės albumą, ir apie dar vieną knygą, kurią prieš kelias dienas buvau gavęs iš M. Remienės „‘Draugui’ – 100. Už tikėjimą ir lietuvybę”. Susidomėjimas renginiu ir naujais leidiniais Marijampolėje pranoko visus lūkesčius.

M. Stankūnė prisipažino, kad jubiliejinės Dainų šventės eisenoje nedalyvaus, nes jau neturi tiek sveikatos, tačiau visus renginius žiūrėjo per televiziją, matė ir naujosios Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguraciją. Per tas dienas ji suspėjo ir į naujas tautodailės parodas Vilniaus muziejuose, ir į „Draugo” jubiliejui skirtą vakarą naujojoje nacionalinėje galerijoje. Užteko laiko ir dar vienam apsilankymui į Marijampolę, kai čia kartu buvo atvežta ir niekada Suvalkijos žemėje nebuvusi rašytoja, lietuvių rašytojų draugijos pirmininkė Stasė Petersonienė, atvykusi su dukra Daiva.

Svečiai apsilankė viešojoje P. Kriaučiūno bibliotekoje Marijampolėje, kur susitiko su bibliotekos darbuotojais. Kartu atvykęs M. Stankūnės pusbrolis Jonas Kaminskas, gyvenantis Floridoja valstijoje, o dabar viešintis Lietuvoje, pažadėjo šiai bibliotekai padovanoti savo knygų rinkinį. S. Petersonienė įteikė savo naujausią knygą „Trys iš Pajūralio”, pasidžiaugė gražia Suvalkijos sostine, taip pat susitiko su vietos rašytoju, „Tauro” apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktoriumi Justinu Sajausku, kurio knyga „Suvalkijos geografija” 2000-aisiais metais laimėjo „Lietuvių balso” (JAV) literatūrinę premiją. Prie šios premijos paskyrimo prisidėjo ir S. Petersonienė.

Dailės darbų paroda – ir ligoninėje

Nors ir labai užimta, dailininkė dar suspėjo trumpam užsukti į Marijampolės ligoninę, kuriai jau tris kartus yra padovanojusi savo dailės kūrinių. Šįkart čia buvo atidaryta naujų M. Stankūnės paveikslų paroda „Medeinės sodai”, kuriuos dailininkė į Marijampolę atsiuntė prieš kelis mėnesius. 

Labai šiltas ir malonus buvo jos susitikimas su buvusiu Marijampolės meru Rolandu Jonikaičiu, pernai įteikusiu M. Stankūnei Marijampolės garbės piliečio regalijas. Buvęs meras svečius priėmė savo sodyboje prie Marijampolės, Padovinyje. Šiuos namus taip pat puošia vienas dailininkės dovanotas kūrinys.
M. Stankūnei itin patiko apsilankymas marijampoliečio skulptoriaus Kęstučio Balčiūno dirbtuvėse, kur gimsta unikalus paminklas lietuvių kalbai ir tautai. Šiam paminklui sukurti dailininkė paaukojo 1,000 litų, tą patį padarė ir jos pusbrolis J. Kaminskas.

Neužmiršo ir Vilkaviškio

Kaip ir anksčiau, taip ir šįkart, M. Stankūnė skubėjo ir į Vilkaviškį, kurio garbės piliete yra jau nuo 1997 metų. Gimtojo rajono kraštotyros muziejui dailininkė yra padovanojusi daug asmeninių daiktų – lėlių iš įvairių pasaulio šalių rinkinį, baldų, net tautinius rūbus, su kuriais ji buvo pasipuošusi per savo vestuves. Šiam muziejui įrengti ir remontuoti prieš kelerius metus ji paaukojo 200,000 litų.
Dabar atvykusi dailininkė džiaugėsi, kad naujai suremontuota muziejaus oficina, įrengtas apžvalgos bokštas, iš kurio galima apžvelgti visas Paežerių dvaro apylinkes. Vilkaviškio netradicinių amatų būrelio moterys dailininkės apsilankymo dieną muziejui padovanojo iš vilnos siūlų nuveltą audinį, vaizduojantį šią oficiną ir bokštą.

Labai greitai prabėgo tas mėnuo Lietuvoje, per kurį M. Stankūnė spėjo labai daug nuveikti. Dabar ji jau Čikagoje, vėl kupina darbų ir sumanymų. Gimsta nauji dailės darbai, atsiranda laiko kas dvi dienas nueiti paplaukioti į baseiną (dailininkė sako, kad tai jai labai padeda saugoti sveikatą), planuojami nauji renginiai, parodos. Tos energijos, nuoširdumo, Lietuvos ir jos žmonių meilės dailininkei galėtų pavydėti visi, kuriems kada nors teko laimė su ja pabendrauti.