Sveikinimai nugalėtojai.

Padėjo pirmojo karto sėkmė ir nuoširdumas

Lietuvos atstovė Vaida Ragėnaitė Rygoje vykusiame konkurse „Mrs Universe 2009” išrinkta gražiausia Visatos moterimi. Nesu panašių konkursų gerbėja, tačiau malonu, kad Lietuvos atstovė buvo apvainikuota laurais. Grožio konkursai Vaidai – visiškai naujas ir netikėtas iššūkis. Išsamus savo šalies pristatymas, mokėjimas bendrauti su žiniasklaida ir praeiviais gatvėje bei originalus suvenyras – šiaudinis žirgas nulėmė Vaidos sėkmę konkurse. Smagu, kad konkursuose laimi protingos jaunos mamos. Kadangi Vaidą Ragėnaitę pažįstu nuo mažumės, tad nutariau ją pakalbinti.

– Neslėpsime, kad esame pažįstamos labai seniai. Tu ir mūsų dukra mokėtės vienoje klasėje. Ne tik mokėtės, bet buvote ir šiandien esate draugės, dabar jau švenčiančios ne tik savus, bet ir Jūsų vaikų gimtadienius. Rugpjūtį tavo gimtadienis. Pasidarei sau dovaną – laimėjai konkursą. Ar tai buvo dovanastaigmena?

– Taip. Ypatinga staigmena. Važiavau į tarptautinį konkursą pirmą kartą gyvenime. Nebuvau nei nusiteikusi laimėti, nei turėjau kažkokių išankstinių įsivaizdavimų apie savo galimybes. Žiūrėjau kaip į naują naudingą patirtį be įtampos ar nerimo. O laimėjus labiausiai pradžiugino aplinkinių atsakas – ne tik šeimos, artimiausių žmonių, bet ir tų, kuriuos sutikau savo gyvenime. Supratau, kad ši pergalė vertinama ne kaip mano asmeninė, o kaip lietuvės laimėjimas tarptautiniame grožio konkurse.

– Prašau mūsų skaitytojams trumpai papasakoti, kaip šis konkursas buvo organizuojamas ir kaip jis vyko?

– ,,Misis Visata 2009” vyko Latvijoje, nes pereitais metais Bulgarijoje vykusiame konkurse laimėjo latvė Marika Gederte. Ji gavo teisę surengti šį konkursą savo šalyje. Nepaisant sunkios ekonominės padėties, Latvijos vyriausybė parėmė šį renginį. Padedant rėmėjams buvo tikrai gražiai, kukliomis priemonėmis išnaudota galimybė pareklamuoti savo šalį. Į konkurso finalą pakviestos moterys iš Anglijos, Belgijos, Bulgarijos, Brazilijos, JAV, Italijos, Prancūzijos, Filipinų, Singapūro, Suomijos, Maltos, Maltos salų, Rusijos, Ukrainos, Makedonijos, Kolumbijos, Gvatemalos, Latvijos bei Lietuvos buvo atrinktos pagal pateiktas anketas ir nuotraukas. Konkursas vyko dešimt dienų. Visas dienas visos dalyvės buvo vežiojamos po gražiausias Latvijos vietas, pagal iš anksto sudarytą programą. Dalyvės visą laiką buvo filmuojamos, stebimos. Vertinimo komisijos nariai nebuvo skelbiami. Viešai pristatyti jie buvo tik finalo metu. Iš tikrųjų buvo labai didelė intriga ir objektyvumas. Vertinimo komisijos nariai įsiliedavo ir į minią, ir į aptarnaujančio personalo būrį, nuolat keisdavosi. Dalyvės tikrai nežinojo, kas yra kas. Vertinami buvo ne tik dalyvių išoriniai duomenys, bet ir charakterio savybės, ne tik kasdieninis elgesys, bet ir elgsena tam tikrų išbandymų, dirbtinai sukurtų situacijų metu. Mano nuomone, buvo susirinkę labai daug stiprių asmenybių ir ambicingų, ir gyvenime pripratusių nugalėti, ir daug pasiekusių moterų. Nebuvo vienos, vienareikšmiškai vertos pergalės.

– Kaip manai, kodėl Tau pasisekė laimėti?

– Šiame konkurse didžiulis dėmesys buvo kreipiamas į dalyvių asmenybes – vertinamas išsilavinimas, pomėgiai, gebėjimas bendrauti. Pernelyg didelis dėmesys savo išvaizdai, ypatingos pastangos patikti nebuvo įvertintos. Daugumai merginų tai buvo kelioliktas konkursas. Manau, kad man padėjo pirmojo karto sėkmė ir nuoširdumas.

– Dabar, kai laimėjai konkursą, pasipils ir liaupsės, ir apkalbos – vieni sveikins, kiti neapkęs. Ar esi tam pasiruošusi? Ar manai, kad šis laimėjimas gali pakeisti Tavo gyvenimą?

– Manau, kad šis laimėjimas tikrai atneš daug naujų dalykų į mano gyvenimą. Tai ir galimybė prasmingiems darbams, ir atsakomybė. Turėsiu visus metus garbingai atstovauti ne tik savo šaliai, bet ir šiai organizacijai. Jei bus leista organizuoti kitų metų ,,Misis Visatos” rinkimus Lietuvoje, lauks milžiniškas darbas. Be to, visus metus, kol bus išrinkta nauja ,,Misis Visata”, būsiu ,,Misis Visatos” klubo prezidente, derinsiu klubo narių bendradarbiavimą dalyvaujant projektuose prieš smurtą bei turėsiu daug kitų įsipareigojimų. Manau, kad visi teigiami dalykai atsvers tas galimas neigiamas reakcijas žmonių, kurie norės manyje atrasti tamsių spalvų, praeities klaidų ar nuodėmių.

– Regis, norime gyventi ramiai, bet mėgstame rizikuoti. Kiek vietos tavo gyvenime užima rizika? O gal mėgsti gyventi pagal taisykles?

– Labai stengiausi gyventi pagal taisykles, gerbiau visuomenės nustatytas vertybes, vengiau rizikos būti pasmerkta, nesuprasta ar kitaip save saugojau nuo nemalonių patyrimų, bet kartais pats gyvenimas iš manęs atimdavo galimybę gyventi ramiai. Dabar atsigręžusi iš tolėliau tas situacijas peržiūriu ir suprantu, kad tie sukrėtimai buvo būtini mano asmenybės augimui. Kai kurie suvokimai įvyko tik didžiausių krizių metu, todėl įgijau daugiau drąsos pasitikti išbandymus. Juokais sakau, kad šiltnamyje išauga tik lepios gėlės. Tačiau nepritariu atvirai rizikai, tokiai kaip saugaus greičio viršijimas, pavojingos sporto šakos. Nesuprantu, koks malonumas rizikuoti savo ir kitų gyvybe vardan naujų potyrių.

– Ką veikia konkurso lamėtoja kasdieniniame gyvenime?

– Leidžiu paskutines savo atostogų dienas su šeima sodyboje. Gaminu valgyti, krapštausi sode, skaitau, tapau, su šeima einu pasivaikščioti į mišką. Mėgaujuosi ir kaupiu jėgas prieš sugrįžtant į miestą, į darbus, kur laukia nauji iššūkiai, nauja patirtis. Tada gyvenimas suskils į du polius – darbą ir namus. Reikės suktis tarp pareigų, atsakomybių ir pomėgių. Gerai, kad po darbo savaitės turime, kur sugrįžt ir atsipūst. Sodyba mūsų šeimai – ypatingas stiprybės šaltinis.

– Tavo gyvenimo kelias buvo vingiuotas. Teko atremti daug gyvenimo išbandymų. Ar pasiteisino gyvenimo lūkesčiai? Ar gavai iš gyvenimo tai, ko laukei?

– Visi įvykiai mane vedė į šiandieną. Dabartis ir yra to vingiuoto kelio rezultatas. Kiekviena patirtis turėjo savo naudą ir prasmę. Šiandien suprantu, kad visada buvau ypatingai globojama. Niekada negaudavau to, ko man nereikia ir kartais tiesiog į rankas įbrukdavo tai, kas man būtina. Šiandien aš labai pasitikiu gyvenimu ir tikiu ta absoliučia tvarka, kurią tiesiog vadinu Dievu. O tai, kad atradau Dievą savo gyvenime, manau, pasisekė labiausiai. Mūsų karta, deja, negavo to tvirto tikėjimo iš vaikystės. Mes užaugom ant permainų slenksčio. Mokykloje mums bandė įpūsti ateizmo, komunizmo tiesas, namie paslapčia vesdavo į bažnyčią ir teigė priešingas tiesas. Taip formavosi tam tikras netikrumas ir nepasitikėjimas viskuo, kas kalbama apie religiją. Labiausiai buvo sunku suprasti, kaip staiga per vieną naktį visi tapo religingi ir miniomis puolė į bažnyčias. Dabar, žvelgdama suaugusio žmogaus akimis, aš suprantu, kokie istoriniai įvykiai tai nulėmė, bet šešiolikos metų mergaitei buvo per sunku surasti Dievą toje minioje. Aš daug metų jo ieškojau svetimose religijose, netgi tokiuose pseudomoksluose kaip astrologija ir kt. Perskaičiau tiek skirtingų knygų apie pozityvų mąstymą, apie pasąmonės galias ir t.t. Ir nežinau, kada įvyko tas lūžis, kai aš visiškai atsidaviau tiesai savyje, kuri dabar mane ir stiprina, ir palaiko. Todėl galiu tvirtai pasakyti, kad iš gyvenimo aš gavau svarbiausią dalyką – tikėjimą.

– Šiais laikais daugeliui turtas, pinigai, malonumai – svarbiausi dalykai. Ką jie reiškia tau? Kas tau gyvenime svarbu?

– Man gyvenimas daug kartų parodė kad santarvė šeimoje, artimų žmonių sveikata yra dalykai, be kurių negali gyventi, o ir už pinigus jų nenusipirksi. Tačiau nesu asketė, kuriai iš gyvenimo užtenka dubenio maisto, gulto permiegoti ir stogo, kad nelytų ant galvos. Esu, kaip ir kiekviena moteris, neabejinga gražiems daiktams, drabužiams. Patinka kurti jaukius namus, lankytis gražiose vietose. Patinka savo uždirbtais pinigais palepinti save, vaikus, artimus žmones. Manau, kad žmoguje turi vyrauti materialinio ir dvasinio pasaulių harmonija. Tada niekas nuo to nenukentės. Kai augini vaiką, turi jam parodyti ir koks gražus pienės žiedas pievoje pavasarį, ir koks puikus pietų stalas, kai ant jo stovi žvakės. Tik tėvai gali savo vaiką apsaugoti nuo pavojaus tapti bejausmiu vartotoju.

– Kiek pamenu, klasėje buvai didžiausia ,,knygų graužikė”. Dukra sakė, kad dabar toks pat ,,knygų graužikas” yra tavo sūnus Arnas? Ar meilė knygoms neišblėso? Ar turi laiko, nugriebus valandėlę, pasėdėti su knyga rankose? Kas Tave traukia tame knygų pasaulyje?

– Knygos ir toliau užima ypatingą vietą gyvenime tiek širdyje, tiek namuose. Jų turime prikaupę daugybę. Su vyru abu turime tą pačią aistrą – priglaudžiame visas žmonėms nebereikalingas knygas ir dar ieškome naujų, perkame retas. Gerai, kad sodyboje turime daug vietos, yra kur jas laikyti. Svajojame apie atskirą patalpą-biblioteką, į kurią galėtumėme pasikviesti aplinkinių kaimelių gyventojus.

Kadangi vaikystėje labai daug skaičiau, visada ieškojau, ką dar perskaityti. Pamenu ir Jūsų namus, kuriuose buvo labai daug knygų ir džiaugsmą, kai gaudavau jas paskaityti. Dabar jau savų knygų tiek, kad gyvenimo neužteks jas perskaityti. Kartais paimi knygą į rankas ir tarsi jauti tą žodžio jėgą, kurią ji savyje turi. Visada teikiu pirmenybę knygai. Dėl jos atsisakau ir televizijos, ir žurnalų. Pradėjau studijuoti menus, ypatingą džiaugsmą teikia įvairiausi meno albumai. Buvo laikas, kai skaičiau knygas vien anglų kalba, nes norėjau patobulinti šios kalbos žinias. Galiu tvirtinti, kad tai pats maloniausias būdas mokytis naują kalbą – tiesiog skaityti, nekreipiant dėmesio į nežinomus žodžius. Vėliau pats pamatai, kiek daug naujų žodžių išmoksti savaime. Labai džiaugiausi, kai sūnus jau pradinėse klasėse vietoj žaislų prašydavo pirkti knygas. Savaitgalius leisdavome knygynuose, bibliotekose. Dabar jis tiek nebeskaito, matyt, šiuo laikotarpiu reikalingą informaciją gauna iš interneto, bet aš dėl to rami. Tiek, kiek jis jau į save iš knygų yra ,,sugėręs”, – niekur nedings.

– Ką tau reiškia buvimas gamtoje? Ar gali pasakyti vilnietė, kad yra gamtos vaikas?

– Nors buvau vilniete vaikystėje, kiekvieną vasarą daug laiko praleisdavau pas močiutę Salako miestelyje netoli Zarasų. To krašto grožis, natūrali gamta, vietinių žmonių paprastumas mane žavi. Esu labai laiminga, kad turime sodybą tose pačiose vietose, kur leidau savo vaikystės vasaras. Todėl kai įkvepiu į save tą gamtos grožį, jaučiuosi taip, tarsi vėl būčiau vaikas. Buvimas gamtoje man teikia ir didelį įkvėpimą kūrybai. Buvo laikas, kai norėjosi nutapyti kiekvieną pražydusį medelį, svaigau nuo pavasarį išsiskleidusių žiedų grožio ir dūsavau, kai nepavykdavo viso to perkelti į paveikslą. Dabar išmokau tai perteikti abstraktesnėmis formomis.

– Pamenu stebuklingo dydžio ir grožio tulpes, kurias dovanodavai mūsų dukrai gimtadienio proga. Jas užaugindavo Tavo tėveliai. Pati susižavėjai rožių auginimu. Kokiais kerais tave patraukė rožės?

– Rožes visada gaubė ypatinga paslaptis. Menininkams jos atrodo tobuliausios iš visų gėlių, nes savyje talpina ir grožį, ir skausmą. Žiedai ir spygliai sukuria kažkokią ypatingą menininkų taip vertintą kūrybinę įtampą. Rožių aromatas buvo prilyginamas angelų kvapui. Tikėta, kad jei staiga užuodei rožių kvapą, reiškia tave palietė angelas. Legendos negimsta veltui. Man tiesiog labai gražu stebėti tą ciklą, kaip iš neišvaizdaus krūmelio išauga toks grožis. Esu dėkinga savo tėveliams, kad jie išmokė pastebėti, kas yra svarbiausia auginant gėles, pasimėgaut tuo ypatingu virsmu nuo daigelio iki žydėjimo. Mano mama kalbasi su gėlėmis kaip su vaikais. Galbūt todėl jos užaugintos gėlės visus iki šiol stebina.

– Augini du vaikus – paauglį Arną ir dvimetę Urtę. Vaikams nesi nei pasaulio gražuolė, nei konkurso nugalėtoja. Esi tiesiog mama. Ar lengva susikalbėti su penkiolikmečiu ir ar lengva šiais laikais būti mama?

– Būti mama man visada buvo ir yra ypatingas džiaugsmas. Negaliu pasakyti, kad gyvenime dėl motinystės teko kažką aukoti. Reikėjo derinti darbus, mokslus, bet pavykdavo, nes buvo kas padeda. Vyresnysis gimė, kai man buvo tik dvidešimt. Gyvenome kartu su mano tėvais, todėl didelį vaidmenį jį auginant ir auklėjant atliko mano tėvai, netgi mano senelis, Arno prosenelis labai daug laiko praleisdavo su juo žaisdamas, pasakodamas įvairiausias savo gyvenimo istorijas ir mokydamas įvairių darbų. Tam vaikui tuo metu buvo skiriama tiek daug šilumos, meilės. Negaliu pasakyti nieko ypatingo apie paauglystės problemas. Jaučiu jo ypatingą pagarbą šeimai, tradicijoms. Nors šiuo metu jam įdomiau bendrauti su savo bedraamžiais, jis niekada neatsisako dalyvauti visose šeimos, giminės šventėse, net laidotuvėse. Esu rami, kad sūnus jau ,,susidėliojo” vertybes, kurios tarsi stuburas laikys jį visą gyvenimą. Gal kad esu jauna mama, man lengviau suprasti jo elgseną, motyvus, nes dar prisimenu save jo amžiuje.

Mažosios Urtės gimimas ypatingai praturtino visų mūsų gyvenimą, santykius. Kiekvienas būdamas šalia jos tiesiog tampa geresnis. Didelė laimė buvo praleisti dvejus metus motinystės atostogose, nes kaip tik jai gimus buvo priimti nauji įstatymai dėl motinystės sąlygų pagerinimo. Su džiaugsmu likau su vaiku ir tikrai galiu pasakyti, kad tiek vaikui, tiek man ir net visai šeimai tai ypatinga valstybės dovana.

– Turite sodybą. Ar esi ta, kuri grybauja, uogauja, verda uogienes, konservuoja?

– Patinka ir uogauti, ir grybauti, bet konservuoti, prisipažinsiu, dar nemoku. Galbūt todėl, kad mano mama tikra ,,konservų karalienė” ir mūsų namuose visą žiemą valgomos jos virtos uogienės. O gal tai manyje prabus vėliau, kaip ir noras auginti gėles atsirado ne iš karto? Kada nors gyvenime, kai būsiu močiutė, turėsiu lepinti savo anūkėlius pačios virtomis uogienėmis. Dar turiu laiko išmokt…

– Kas toliau? Kokie ateities planai ir svajonės?

– Dirbti, mokytis, kurti, rūpintis vaikais. Svarbiausia, kad visada užtektų laiko pasidžiaugti, pabendrauti su šeima, kad gyvenimas būtų kupinas tų paprastų kasdieninių dalykų, iš kurių ir susidėlioja viso gyvenimo prasmė.

– Kokiais principais vadovaujies gyvenime?

– Gyvenimas yra dovana. Kiekvieną dieną, valandą turi nugyventi taip, kad jaustumeisi laimingas. Dažniau reikia savęs paklausti, ar tikrai esi patenkintas savo gyvenimu. Jei tikrai nuoširdžiai gali atsakyti ,,taip”, reiškia esi savo kelyje, teisingai naudojiesi šia Dievo dovana. Mes visi vienodai verti būti laimingais. Jei taip atsitinka, kad nesi patenkintas savo šiandiena, nebijok keisti. Geriausia, ką gali padaryti dėl aplinkinių – tapti laimingu, nes tik toks tu juos iš tikrųjų praturtini.

Kalbino Laima Apanavičienė