Režisierius Eligijus Domarkas ir maestro Vytautas Viržonis. Laimos Apanavičienės nuotraukos

Lietuvių opera laukia žiūrovų

LAIMA APANAVIČIENĖ

Šeštadienį, artėjant prie Jaunimo centro, pasitiko Johann Strauss muzikos garsai. Supratau – ruošiamasi Lietuvių operos pasirodymui, kuris įvyks rugsėjo 13 d. Su čikagiečiais repetavo tik trečiadienį, rugpjūčio 26 d., iš Lietuvos atskridę operos solistai. Nutilus muzikos garsams įėjau į salę ir, pasinaudodama pertraukėle, užkalbinau Lietuvos muzikinių teatrų režisierių Eligijų Domarką ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentą maestro Vytautą Viržonį, jau ne pirmą kartą talkinančius Lietuvių Operai.

– Malonu Jus vėl sutikti Čikagoje. Kokios nuotaikos?

E. Domarkas: Rūpesčių yra nemažai. Kūrinys labai sudėtingas. O laiko kaip paprastai – trūksta. Nuotaika darbinga.

V. Viržonis: Kaip tam studentui prieš egzaminus – viską reikia padaryti paskutinę naktį (juokiasi).

– Ar skaičiavote, kiek kartų jau režisavote Lietuvių operos pastatymus Čikagoje?

E. D.: Man šitas pastatymas jau septynioliktas.

V. V.: Aš čia taip pat jau ne pirmą kartą.

– Kas Jums asmeniškai yra Lietuvių opera?

 E. D.: Aš kaip ta motina, kuri turi daug vaikų ir negali pasakyti, kuris jų yra mylimiausias. Lietuvių opera Čikagoje man tokia pat miela, kaip ir teatras Lietuvoje, kuriame dirbau. Čikagai aš visada turėjau sentimentų ir jų tebeturiu. Be to, ir čikagiečiai prie manęs yra pripratę. Aš žinau jų galimybes, žinau, kiek ir ko galima iš jų reikalauti. Jie taip pat mane pažįsta. Be to, čia visada sudėtinga, nes labai mažai laiko. Paprastai opera yra statoma mažiausiai tris mėnesius.

V. V.: Kokiu entuziazmu dega šių žmonių akys! Opera šiems žmonėms nėra kasdieninis darbas. Repetuoja geriausiu atveju kartą per savaitę.

– Kaip sekasi dirigentui ,,valdyti” nepažįstamą orkestrą ?

V. V.: Su orkestrantais susitinkame ne pirmą kartą. Prie manęs jie yra pripratę, mane pažįsta. Neblogai su jais sutariu, didelių priekaištų jie man taip pat nereiškia. Žinoma, orkestre yra muzikantų, kurie jau seniai nebedirba orkestre, daugelis jų – pensinio amžiaus. Truputį reikia derintis prie jų lygio, bet nieko nepadarysi, yra kaip yra. Tačiau jie labai geranoriški, stengiasi, dirba. Mes suprantame, kad orkestrą samdyti labai brangiai kainuoja. Aukšto lygio muzikantų nepasikviesi, neturėsi iš ko mokėti honorarų. Bet, nepaisant to, man atrodo, kad iki šiol visų spektaklių lygis buvo neblogas. O ir muzikantai jau daug metų groja Lietuvių operos spektakliams, gerai žino Lietuvių operą, taip pat jaučia savotišką sentimentą šiam kolektyvui.

– Ar skiriasi Lietuvos ir čionykščiai muzikantai?

V. V. : Pirmiausia skiriasi amžiumi. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre groja jauni, neseniai mokslus baigę muzikantai. Kai kurie jų dar neturi orkestrinio grojimo įgūdžių, dar tik mokosi. Tad dirbti, ieškoti su jais yra įdomu. O čia orkestrantai yra su didele patirtimi, dauguma muzikantų yra garbaus amžiaus, todėl kartais iškyla kitos problemos. Tačiau dirbti malonu, visi muzikantai inteligentiški, kultūringi žmonės. Į repeticijas ateina visada pasiruošę, laiku. Neturėjau jokių konfliktų. Svarbu neužtęsti repeticijos, nes už papildomą laiką reikės mokėti papildomą honorarą (juokiasi).

– Ar režisieriui nėra sunku dirbti su neprofesionaliais aktoriais, dainininkais?

E. D.: Priklauso nuo to, kaip pažiūrėsim. Solistai – visi profesionalūs dainininkai. Neprofesionalai yra tik choristai, susirinkę entuziazmo vedami. Ir tai, ko jie negali padaryti kaip aktoriai, nugali jų entuziazmas. Jie labai labai stengiasi. Nė vienas čia neateina varu. Kai jiems konkrečiai pasiūlai užduotį, jie padaro. Yra dalykų, kurių ir profesionalai nepadaro. Ypatingai sunku būna režisuoti masines scenas – jos visada turi savotiškų sunkumų ir keblumų.

– Ar atvažiavusiems dainininkams nesunku prisiderinti prie kito orkestro?

V. V.: Muzika ta pati, čia sunkumų nėra. Sunkiau prisiderinti prie salės – ji labai didelė, jos kitokia akustika, ir, žinoma, kitaip girdisi orkestras. Solistams atsiranda tam tikros problemos. Jiems reikia priprasti prie salės, o pripratimui – laiko nėra. Mes turime tik vieną repeticiją ir vieną generalinę repeticiją.

 Reikia būti labai gerai pasiruošusiam ir įdėti nemažai pastangų, kad viskas sklandžiai klostytųsi.

– Manau, kad režisieriui taip pat nėra lengva. Solistai susirinko iš įvairių teatrų. Be to, reikia susiderinti ne tik solistams tarpusavyje, bet ir choristams su solistais.

V. V.: Todėl ir esame čia, deriname (juokiasi).

E. D.: O kam šiais laikais lengva? (juokiasi). Dirbame, kiek jėgos leidžia. Lietuvių Operos spektaklyje ,,Šikšnosparnis” dainuos solistai iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (Eizenšteiną – Mindaugas Gylys, Alfredą – Deivydas Norvilas, Franką – Šarūnas Juškevičius), Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (Falkę – Deividas Staponkus), Kauno muzikinio teatro (Idą – Vilma Skučienė, šiuo metu gyvenanti Čikagoje) ir čikagiečiai solistai (Rozalindą – Nida Grigalavičiūtė, Adelę – Lijana Kopūstaitė, Blindą – Linas Spitrys, Orlovskį – Genovaitė Bigenytė). Derinamės, dirbame ir tikime, kad žiūrovas įvertins mūsų visų pastangas.

Pertraukėlė baigėsi. Akompaniatorė Lisa Kristina (De Paul choro koncertmeisterė) sėdo prie fortepijono, maestro V. Viržonis – šalia jos, režisierius E. Domarkas, įsitaisęs scenos priekyje, ,,derino solistų išėjimus”.

Nebetrukdžiau. Padariusi keletą repeticijos nuotraukų, tyliai išėjau iš salės. Iki susitikimo rugsėjo 13 d. 3 val. po pietų J. Sterling Morton East High School auditorijoje (2423 S. Austin Boulevard, Cicero, IL).

Lijana Kopūstaitė-Pauletti (kairėje) ir Nida Grigalavičiūtė.

Deividas Staponkus ir Vilma Skučienė