V. Savukynas
Lietuvių tapatybės paieškose
Šių metų 57-ame Santaros–Šviesos suvažiavime
dalyvaus ir du svečiai iš Lietuvos: Lietuvos radijo ir
televizijos vadovas Audrius Siaurusevičius ir žurnalistas, kultūros
antropologas Virginijus Savukynas. Į ,,Draugo” klausimus mielai
sutiko atsakyti šiuo metu Lietuvos radijuje ir televizijoje
dirbantis V. Savukynas, kuris Santaros-Šviesos suvažiavime
Amerikoje lankysis pirmą kartą.
– Rašote ne tik į spaudą,
bet ir vedate laidas Lietuvos radijuje ir televizijoje. Anksčiau
dirbote internetinių puslapių redaktoriumi, o šiuo metu
rašote savo tinklaraštį. Kuo šios žiniasklaidos
priemonės Jums įdomios? Kuo jos skiriasi ir kuo yra panašios?
– Be jokios abejonės, kiekviena žiniasklaidos priemonė turi savo
ypatumų. Radijas, mano nuomone, yra intelektualesnis, t. y. gali
pasirinkti sudėtingesnes temas, jas giliau analizuoti su
pašnekovais. Tuo tarpu televizijoje labai svarbi intriga: jei ji
dingsta pokalbyje, žiūrovas iš karto perjungs kitą kanalą.
Intrigą lengviau sukurti darant publicistinę laidą, o tiesioginiame
eteryje, pokalbių laidoje, tai padaryti yra labai sunku: juk
pasikviesti pašnekovai nebūtinai kalba pagal tavo iš
anksto numatytą scenarijų. Tad žaibiškai turi priimti naujus
sprendimus, atrasti naujus kampus, kurie vėl galėtų įplieksti ugnį
diskusijoje. Aišku, televizijoje svarbus vaizdas:
pašnekovų reakcijos, veido išraiška, jų emocijos.
Internetas – tai jau rašto kultūros sritis (tiesa, galima
skelbti ir video ar audio įrašus). Nors egzistuoja smarkiai
įsigalėjusi nuomonė, kad internete reikia rašyti kuo trumpiau,
niekas nedraudžia skelbti ilgų straipsnių ar analizių. Tad šiuo
atveju esi visiškai laisvas saviraiškai. Stengiuosi
rašyti, kad neprarasčiau turėtų įgūdžių.
– Savo straipsniuose, vedamose
laidose daug dėmesio skiriate tapatybės, stereotipų, lietuviško
charakterio klausimui. Kodėl Jus domina būtent ši tema ir
įvairūs jos kampai?
– Šalia žurnalistinio darbo turiu ir akademinių interesų.
Dar studijų metais pradėjau lietuviškos tapatybės tyrinėjimus,
juos tęsiu iki šiol. Tad natūralu, kad ir žiniasklaidoje
šias temas pristatau. Juk akademiniai straipsniai niekada
nesusilauks tokio dėmesio, kokio susilaukia, tarkime, televizijos
laida. Būtų nuodėmė plačiajai visuomenei nepateikti to, ką apie
lietuvių tapatybę galvoja mokslininkai.
– Diskusijų metu
išgirstate daug įvairių nuomonių, kas yra lietuviškumas,
kas jį apsprendžia ir pan. Ar egzistuoja šiuolaikinio lietuvio
charakteris, koks jis? Kaip Jūs apibūdintumėte lietuvišką
tapatybę?
– Geras klausimas, į jį atsakymo, kaip jau minėjau, ieškau
tikriausiai jau penkiolika metų, bet nežinau, ar tikrai radau.
Šiuo metu ypatingai suaktyvėjo lietuviškos tapatybės
tyrinėjimai. Tai aktuali tema tiek pasauliniu/europiniu lygiu, tiek ir
nacionaliniu. Juk mes iškovojome nepriklausomybę, esame NATO ir
Europos Sąjungos nariai. Bet kas tie „mes”? Kaip save
galime apibrėžti pasaulyje? Koks mūsų santykis su Europos Sąjunga? Gal
joje ištirpsime? Ar emigrantai reiškia ir nutautėjimą?
Šie klausimai nėra vien teoriniai, bet ir praktiniai. XIX
amžiuje susiformavo intelektualinis ir kultūrinis sąjūdis, kuris turėjo
aiškią lietuvio tapatybės viziją: lietuvis – tas, kuris
kalba lietuviškai. Ir jie kovojo už tą viziją. Todėl ir turime
Vasario 16-osios aktą. Šiandien galime klausti, ar tokia kalbinė
tapatybė turi likti absoliuti? Ar Lietuvos Respublikai
ištikimybę pareiškęs pilietis, kuris nemoka kalbėti
lietuviškai, yra nelietuvis? Moderniai mąstant, reikėtų
atsakyti, jog jis yra lietuvis. Tačiau kas tuomet tampa
lietuviškumo kriterijumi? Klausimas kol kas neatsakytas.
Šiandien matau tokią situaciją: senoji tradicinė lietuvių
tapatybė yra per siaura. Tad dažnai sakoma, kad ją reikia atmesti,
kurti pilietiškumą. Taip tikrai nemanau. Atsiremiant į
šią tapatybę mums reikia ją permąstyti, praplėsti,
transformuoti. Nebūtinai paneigti. Nors neigimas yra pats lengviausias
veiksmas. Tai laikyčiau svarbiausiu kultūriniu, o kartu ir politiniu
uždaviniu šiandienos Lietuvoje. Jei mes nesukursime gyvybingo
lietuvių tapatybės modelio, Lietuvos valstybės projektas gali būti
labai problematiškas jau netolimoje ateityje. Deja.
– Kokių temų norėtumėte imtis ateityje?
– Norėčiau sugrįžti prie istorijos bei antropologijos temų
televizijoje. Juk apie mus kitos tautos nesukurs daug dokumentinių
filmų. Tai turime padaryti patys. Štai kad ir nesena istorija
– Lietuvos kelias į nepriklausomybę tarptautinėje arenoje. Juk
1990–1991 metais pasaulio galingieji susitikę kalbėdavo ir apie
Lietuvą. Žurnalistai irgi pateikdavo klausimus: o kokia bus politika
Lietuvos atžvilgiu? Šiuo metu pasirodo prisiminimų,
iškyla dokumentų iš to meto. Tad galima daugiau sužinoti
apie tarptautinius užkulisius. Be to, dar yra gyvi liudininkai, kuriuos
galima pakalbinti. Po truputį renku me džiagą. Būtų puiku pagal tą
medžiagą padaryti dokumentinį filmą ar net dokumentinių filmų ciklą, o
gal ir knygą išleisti.
– Esate vienas iš
aktyvesnių mėnraščio „Akiratis” bendradarbių, dvejus
metus (2005–2007) buvote šio leidinio internetinio
puslapio redaktorius. Kodėl pasirinkote ,,Akiračius”?
– Ilgą laiką dalyvavau Santaros–Šviesos
suvažiavimuose Lietuvoje. „Akiračiai”, nors jo redaktoriai
Zenonas Rekašius bei a. a. Liūtas Mockūnas pabrėždavo, kad tai
nėra Santaros–Šviesos leidinys, bet dauguma ten
rašančių žmonių dalyvaudavo šioje konferencijoje. Man
buvo artimos tiek Santaros–Šviesos ideologija, tiek
„Akiračių”, kaip laisvo žodžio laikraščio,
koncepcija, o ne noras tapti vienos kurios nors politinės grupuotės
ruporu. Tad, kai man buvo pasiūlyta, sutikau tapti šio
mėnraščio redaktoriumi.
– Šiuo metu Lietuvos žiniasklaida greičiau peikiama, nei giriama. Kokį šiuolaikinės žiniasklaidos paveikslą matote Jūs? Kokios norėtųsi ar reikėtų?
– Be jokios abejonės, Lietuvos žiniasklaida turi daug problemų.
Manau, kad šiuo metu pati svarbiausia problema yra tie
žurnalistai, kurie, prisidengę pilietiškumo, moralumo ir kitų
vertybių vėliava, iš tiesų yra netalentingi
„pijarščikai”, t. y. ne siekia
išsiaiškinti tiesą, bet bando žmones apmulkinti
sąmoningai kišdami melą. Man baisu, kai viešos erdvės
dalyvis pasako, kad faktai nėra svarbu, o svarbi pozicija. Kitaip
tariant, kad galima meluoti, klastoti, nekreipti dėmesio į faktus
vardan kažin kokio tikslo. Tokia nuostata tikrai nesukurs ne tik
pilietinės visuomenės, bet ir padoresnio gyvenimo Lietuvoje.
– Ar esate susipažinęs su lietuvių žiniasklaida užsienyje? Gal galėtumėte pasidalinti keliomis mintimis apie ją?
– Neseku lietuvių žiniasklaidos užsienyje, tad tikrai negalėčiau
išsakyti savo nuomonės. Žinau, kad jos vis atsiranda įvairiose
šalyse. Tai džiugu. Juk tapatybei palaikyti žiniasklaidos
priemonės yra dabartinėje visuomenėje vienas iš kertinių
prielaidų.
– Sutikote dalyvauti
čikagiškėje Santaroje-Šviesoje. Ko tikitės iš
šios kelionės, suvažiavimo?
– Santaros–Šviesos suvažiavime Amerikoje
apsilankysiu pirmą kartą. Tad tikrai įdomu pamatyti, kaip viskas vyksta
ten, kur ir užgimė šios konferencijos. Tikiuosi audringų
diskusijų bei susitikimų su įdomiais žmonėmis.
Kalbino
Dalia Cidzikaitė