Lietuvos rinkimai 2008

I. DEGUTIENĖ: ,,Dar yra daug erdvės glaudesniam bendravimui ir bendradarbiavimui su išeivija”

APIE IRENĄ DEGUTIENĘ:
Gimė 1949 m. birželio 1 d. Šiauliuose. Užaugo Druskininkuose. Baigusi vidurinę mokyklą, 1968 m. įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Baigdama studijas ištekėjo už kurso ir grupės draugo Gedimino, gimusio Jakutske, tremtinių šeimoje. Po studijų abu nuvyko dirbti į Alytų. Dirbo medvilnės kombinate cecho terapeute, o nuo 1975 m. yra vilnietė. Iki 1994 m. dirbo Vilniaus universitetinėje ,,Raudonojo kryžiaus” ligoninėje: apie 10 metų – gydytoja anesteziologe-reanimatologe, po to – gastroenterologe, skyriaus vedėja, ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja ir vyriausiąja gydytoja.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įsijungė į Gydytojų sąjungos ir į Sąjūdžio veiklą. 1994 m. buvo pakviesta dirbti ministerijos sekretore Sveikatos apsaugos ministerijoje. 1996 m. buvo išrinkta Seimo nare, kuria dirba iki šiol. 1996 – 2000 m. trijose iš eilės Vyriausybėse dirbo Socialinės apsaugos ir darbo ministre. 1999 m. atsistatydinus aštuntajai ir devintajai Vyriausybėms, teko laikinai imtis Ministrės Pirmininkės pareigų.
Degutienė yra Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko pavaduotoja, partijos Prezidiumo narė, Tėvynės Sąjungos frakcijos Seime seniūnė. 

Drauge su vyru užaugino du vaikus, kurie dabar jau patys yra sukūrę savo šeimas. Turi ir porą anūkų.

Toliau ,,Draugo” skaitytojams pristatome šių metų kandidatus į Lietuvos Respublikos Seimą Vilniaus miesto vienmandatėje Naujamiesčio apygardoje. Šįkart kalbiname jau ketverius metus mus, išeiviją, Seime atstovaujančią Tėvynės Sąjungos narę Ireną Degutienę. Ir šiais metais ji pasiūlė savo kandidatūrą Naujamiesčio apygardoje, kurioje š. m. spalio 12 d. balsuos visi išeivijoje gyvenantys lietuviai.

— Seime esate ne naujokė, su kokia patirtimi kandidatuojate šių metų Seimo rinkimuose?

— Taip, iš tikrųjų Seime esu ne naujokė, pirmą kartą į Seimą buvau išrinkta dar 1996 m. Tuomet pradėjau darbą ne tik kaip Seimo narė: kadangi Tėvynės Sąjunga (toliau – TS) tuo metu buvo valdančiojoje daugumoje, buvau pakviesta dirbti Vyriausybėje, 1996-2000 m. buvau VIII, IX ir X Vyriausybių Socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Be to, taip jau lėmė likimas, kad atsistatydinus tuometiniam premjerui G. Vagnoriui, ir vėliau R. Paksui, teko du kartus pabūti ir laikinąja Ministre pirmininke. Po 2000 m. ir 2004 m. rinkimų, TS esant opozicijoje, dirbau Seime, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete, taip pat Šeimos ir vaiko reikalų komisijoje, Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijoje. Natūralu, kad bėgant metams didėja ir įgyta patirtis, su kiekvienais metais keičiasi ekonominė padėtis, kitos aplinkybės, kiekvieni metai atneša naujus iššūkius, o tautos išrinkti atstovai yra tam, kad tuos iššūkius protingai atremtų ir atitinkamai spręstų mūsų valstybės problemas. Jei prieš kurį laiką Lietuva susidūrė su didžiulio masto emigracija, kuriai sprendimo būdų ieškoma iki šiol, tai šiandien pradedame susidurti su iššūkiu iš kitos pusės – imigracija iš trečiųjų šalių, tų žmonių integracijos problemomis, jų socialinėmis garantijomis.

— Kaip vertinate savo darbą Seime?

— Pačiai vertinti savo darbą nelengva, tą turi daryti žmonės, kurių atstove buvau. Reikia pripažinti, kad būnant opozicijoje yra pakankamai sudėtinga įgyvendinti savo sumanymus, juo labiau imtis didesnio masto reformų. Net ir pačias geriausias tavo idėjas visada gali užkirsti valdančioji dauguma, nebalsuojant už jas vien dėl to, kad tas idėjas pateikia opozicijos atstovas. Todėl įgyvendinti visų savo sumanymų šioje kadencijoje, kaip bebūtų gaila, buvo neįmanoma. Tačiau net ir būnant opozicijoje pavyko pasiekti, kad bent jau kai kurie mano teikti įstatymų projektai, pasiūlymai svarstomiems įstatymų projektams būtų priimti. Ypač džiaugiuosi, kad pavyko priimti nutarimą dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos, kuriai atidaviau tikrai daug jėgų. Šio nutarimo priėmimas parodė, kad dėl tam tikrų esminių dalykų, vertybių gali sutarti ir pačių įvairiausių politinių pažiūrų žmonės, nes darbo grupėje, ruošusioje šią koncepciją dalyvavo tiek valdančiosios daugumos, tiek opozicijos atstovai.

Dirbant Socialinių reikalų ir darbo komitete, rengiant išvadas pateiktiems projektams, balsuojant už tam tikrus pasiūlymus, visada palaikiau tuos projektus, kuriais buvo sprendžiamos socialinės, užimtumo problemos ir nesvarbu, kurios partijos atstovai tuos pasiūlymus būtų pateikę. Apskritai, manau, kad tokios sritys kaip socialinė, sveikatos apsauga, kultūra, švietimas – yra tos sferos, kuriose turi būti ieškoma ir siekiama bendro požiūrio į problemas ir visiems priimtinų jų sprendimo būdų, čia negali būti padrikų, politinių aplinkybių sąlygotų sprendimų, kažkokių bandymų — turi būti laikomasi nuoseklios linijos. Tai yra tokios jautrios sritys, kur kiekvienas šiandien priimtas sprendimas gali turėti ilgalaikes pasekmes. Niekada nepasieksime gerų rezultatų, jei kiekvieną kartą keičiantis vyriausybėms imsimės naujų ir savo esme viena kitai prieštaraujančių reformų: kiekvieną kartą pastatydami pamatus juos nugriaudami ir statydami iš naujo niekada ir neišvysime pastatyto namo.

— Su kokia programa kandidatuosite šiuose rinkimuose, kam teikiate pirmenybę?

— Visuomet nuosekliai laikiausi savo įsitikinimų, vertybinių nuostatų, todėl galiu tik priminti, jog svarbiausi man visuose mano darbuose, o ir ateinančiuose rinkimuose, yra šeima, darbas, namai, sveikata. Tikiu, kad tvirta šeima yra sveikos visuomenės pamatas. Stipri valstybė ne tik padeda tiems, kurie negali savimi pasirūpinti, bet ir puoselėja visus gerus daigus – tvirtas šeimas, ugdančias mūsų valstybės ateities piliečius. Valstybė privalo ne tik gerbti šeimą pasiryžusius sukurti žmones, bet ir padėti šeimoms, jog jos, gimus vaikui, galėtų džiaugtis nauja gyvybe, o ne linkti po sunkia naujų finansinių rūpesčių našta.

Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi teisę į darbą, kurį geriausiai sugeba dirbti. Teisė į darbą reiškia ir teisingą atlyginimą tiems, kurie dirba, ir valstybės pagalbą tiems, kurie ieško darbo. Valstybė turi remti ir skatinti visas naujas žmonių iniciatyvas, jų verslumą.
Tikiu, kad jaukūs ir saugūs namai yra kiekvieno žmogaus svajonė, kurią stipri valstybė privalo padėti įgyvendinti. Tai reiškia ne tik veiksmingą būsto kreditavimo programą, lengvatas jaunoms šeimoms, norinčioms gerinti gyvenimo sąlygas, tačiau taip pat ir kokybiškas, nebrangias komunalines paslaugas, pagarbą privačiai nuosavybei bei saugumą tiek savo namuose, tiek gatvėje.

Tikiu, kad stipri valstybė yra ne ta, kurioje daug biurokratų, bet ta, kuri sugeba apginti savo piliečius, užtikrinti tinkamą sveikatos apsaugą bei galimybes įsigyti norimą išsilavinimą. Kiekvienas žmogus turi teisę į visavertį, orų gyvenimą. Valdžios pareiga – sukurti tam sąlygas, leisti skleistis žmogaus iniciatyvai.

Kad šios idėjos virstų realybe, turime stengtis ir dirbti visi kartu. Tik vieningai dirbdami galime įveikti Lietuvą kamuojančius sunkumus, išspręsti tas problemas, dėl kurių daug žmonių paliko savo tėviškę, ieškodami geresnio ir saugesnio gyvenimo svetur. Gerai, kai toks žmogus įgijęs žinių ir patirties grįžta į tėvynę, tačiau blogai, kai jis neranda vietos joje. Tik kartu galime būti stipresni, kartu kurti gražesnę Lietuvą, kad čia norėtųsi ir būtų gera grįžti.

— Į Seimą buvote išrinkta toje pačioje Vilniaus miesto vienmandatėje Naujamiesčio apygardoje, kurioje kandidatuojate ir šiais metais. Šioje apygardoje balsuos visi išeivijoje gyvenantys lietuviai, ar, Jūsų nuomone, Jūs gerai atstovavote išeiviją Seime, ką norėtumėte pakeisti?

— Taip, Naujamiesčio apygardoje kandidatuosiu antrą kartą, šios apygardos žmonių atstove buvau dabartinėje 2004-2008 m. Seimo kadencijoje. Sudėtinga pačiam vertinti savo darbą, tą turėtų daryti žmonės, kurių atstove buvau. Ateinančių rinkimų rezultatai parodys, ar šiai apygardai priklausančius žmones tenkino mano veikla. Naujamiesčio apygarda yra išskirtinė tuo, kad išrinktas atstovas turi atstovauti dvi tikrai skirtingas grupes: Vilniaus Naujamiesčio, Žvėryno ir dalies Naujininkų seniūnijoje gyvenančius žmones bei po visą pasaulį išsibarsčiusius mūsų tautiečius. Natūralu, kad jiems rūpi visiškai skirtingos problemos. Juk net ir skirtingose užsienio šalyse, žemynuose gyvenantiems lietuviams rūpi skirtingi klausimai. Stengiausi vadovautis savo pamatiniu principu – išgirsti kiekvieną ir rūpintis kiekvienu. Natūralu, kad būnant Lietuvoje ne visada gali žinoti, kokios problemos kankina naujai besikuriančią lietuvišką mokyklėlę kurioje nors Amerikos valstijoje. Tik žinodama, kokie rūpesčiai neduoda ramybės, galiu padėti juos išspręsti. Todėl visada kviečiau ir kviečiu nesidrovėti į mane kreiptis, raštu ar telefonu, o būnant Lietuvoje – susitikti. Štai vos prieš kelias savaites pas mane buvo atvykusi Kopenhagoje įsikūrusios lietuviškos mokyklėlės mokytoja, papasakojo, kokie rūpesčiai jaudina ten gyvenančius lietuvius. Bendromis jėgomis spręsti problemas visada paprasčiau. Manau, kad bendraujant su mūsų išeiviais, aktyvesnį vaidmenį galėtų vaidinti mūsų diplomatinės atstovybės. Juk jos yra arčiausiai mūsų žmonių, kad ir kur jie bebūtų. Jų padedami, galėtume gauti naujausią ir tiksliausią informaciją apie tai, kokie klausimai aktualiausi vienoje ar kitoje šalyje gyvenantiems lietuviams, ir kartu ieškoti tų klausimų sprendimo būdų. Aktyvesnį vaidmenį čia galėtų atlikti ir Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LR Vyriausybės (TMID).

— Atstovaudama dalį lietuvių, šiuo metu gyvenančių ne Lietuvoje, be abejo, esate susipažinusi su jų problemomis. Kokios jos?

— Tų problemų yra be galo daug. Kaip ir minėjau, esama problemų, kurios daugiau ar mažiau aktualios visiems išeiviams, tačiau esama ir tokių, kurios aktualesnės ,,naujesnei” ar ,,senesnei” išeivių kartoms, vienoje ar kitoje šalyje gyvenantiems lietuviams. Opesni bendresnio pobūdžio klausimai, žinoma, pastaruoju metu – teisė į dvigubos pilietybės išsaugojimą. Opi problema yra biurokratizmas, su kuriuo susiduria užsienyje gyvenantys lietuviai ir norintys grįžti į Lietuvą. Būtina peržiūrėti konsulines pareigas ir supaprastinti teisinius formalumus ir biurokratines procedūras. Be galo aktualus klausimas yra ryšiai tarp lietuvių bendruomenių, konsulatų bei ambasadų ir valstybės institucijų Lietuvoje. Būtina ir toliau rūpintis užsienio lietuvių bendruomenių lituanistinio švietimu, lietuvių kultūros, žiniasklaidos, pilietiškumo ir t.t. sklaidos stiprinimu bei plėtojimu.

– Esate ne kartą pasisakiusi dėl dvigubos LR pilietybės, ar Jūsų nuomonė nepasikeitė?

— Mano požiūris šiuo klausimu buvo ir toliau išlieka tvirtas: teisė į dvigubą pilietybę privalo būti išsaugota visiems to norintiems lietuviams. Mūsų pernelyg mažai, kad taip lengva ranka atsiribotume nuo savo žmonių. Lietuvos pilietybė negali būti savavališkai atimama, jos galima netekti tik savo laisva valia. Todėl kiekvienas lietuvis, kuris savo laisva valia nėra atsisakęs Lietuvos pilietybės, turi būti pripažįstamas esąs Lietuvos pilietis. Turime daryti viską, kad mūsų tautiečiai, gyvenantys svetur, jaustųsi reikalingi Lietuvai, turime parodyti, kad jie čia yra laukiami. Už šio savo įsitikinimo įgyvendinimą kovosiu ir toliau. Kol kas Seime pavyko pasiekti, kad bent jau kiekvieną dieną skirtinguose pasaulio kampeliuose gimstantys mažieji lietuviukai išsaugotų teisę į dvigubą pilietybę. Tikiu, kad galų gale pilietybės klausimas bus išspręstas iki galo ir tai bus padaryta išmintingai, nenusigręžiant nė nuo vieno mūsų tautiečio užsienyje.

— Lietuviai išeivijoje norėtų turėti juos tiesiogiai atstovaujantį narį Seime, ir ne vieną. Kaip Jūs vertinate šį išeivijos norą?

— Tik patys išeiviai gali žinoti, kas ir kokiu būdu galėtų geriausiai atstovauti jų interesus. Tiesiogiai juos atstovaujantis Seimo narys yra viena iš galimybių. Šią idėją svarstė-me ir paskutiniuose Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) posėdžiuose. Vieningo sutarimo priimti nepavyko, bet idėja diskutuotina. Aš teigiamai vertinu šį išeivijos norą, nes, kaip jau minėjau, iš tikrųjų bendruomenės yra labai įvairios, kiekviena turi sau būdingas problemas, net toje pačioje bendruomenėje skirtingos išeivių kartos susiduria su skirtingomis problemomis. Tačiau kalbant apie šią idėją, reikia turėti omenyje kelis da-lykus, kurie rodo, kad šis klausimas yra pakankamai sudėtingas. Pirma, mūsų piliečiai išeivijoje iki šiol, deja, rinkimuose dalyvaudavo labai neaktyviai. Kai pasižiūri į statistiką, kiek yra už Lietuvos ribų pilnamečių mūsų piliečių, turinčių balso teisę, ir kiek jų užsiregistruoja atstovybėse rinkimams, tas skaičius yra labai mažas. Tarkim, per praeitus rinki-mus antrame ture užsienyje kaip dalyvausiantys rinkimuose buvo užsi-registravę viso labo apie 16,500 piliečių, savo valią pareiškė tik šiek tiek daugiau nei 8,000. Esant tokiems skaičiams sudėtinga kalbėti apie atskiros apygardos užsieniui kūrimą, ką jau kalbėti apie daugiau nei vieną atstovą. Lietuvos teritorijoje vienoje rinkiminėje apygardoje vidutiniškai yra apie 35,000 piliečių. Tačiau jei mūsų išeiviai būtų aktyvesni, be abejo, būtų galima ir reikėtų galvoti apie veiksmingesnę jų atstovavimo Seime formą. Antra, reikia nepamiršti to, kad Seimo narys turi ne tik bendrauti su rinkėjais, bet ir dalyvauti įstatymų leidyboje, teikti pasiūlymus, projektus. Būtent įstatymų leidyba yra pagrindinė Seimo veikla. Seimo narys turi dalyvauti Seimo darbe kiekvieną savaitę, ne tik plenariniuose posėdžiuose, bet ir Komitetų, komisijų darbe. Net jei tas atstovas būtų išeivis, jam tektų kadencijos metu gyventi Lietuvoje.

Dabartinė padėtis, kai Naujamiesčio apygardoje išrinktas atstovas yra ir Vilniaus miesto Žvėryno, Naujamiesčio seniūnijų ir dalies Naujininkų seniūnijos atstovas ir kartu visų pasaulio lietuvių atstovas, mano manymu, nėra gera. Skirtingose seniūnijose gyvenantiems vilniečiams aktualios yra ir skirtingos problemos, užsienio lietuviams opūs visai kiti klausimai. Prieš kiekvienus rinkimus keliamas klausimas, kaip šią problemą spręsti, tačiau jis ir toliau lieka atviras. Didesnis išeivių aktyvumas, manau, galėtų padėti pakeisti šią padėtį mūsų išeiviams priimtinesne linkme. Kita vertus, jaučiu ir matau, kad ir dabartinėje padėtyje dar yra daug erdvės aktyvesniam ir glaudesniam bendravimui ir bendradarbiavimui su išeivija, ypač šiuolaikinių technologijų pagalba. Drįstu pripažinti, kad kaip išeivius atstovaujanti Seimo narė pasigedau kai kurių išeivių bendruomenių noro bendrauti, nors stengiausi aktyviai ieškoti ryšio su visais. Aktyviai bendraujame su Lenkijos, Kanados, JAV, Rusijos lietuviais, tačiau, tarkim, su Airijos lietuviais glaudesnio ryšio užmegzti nepavyko.

— Ar per Jūsų kadencijos laiką Seime į Jūs kreipėsi išeivijos lietuviai? Jei taip, kokiais klausimais? Ar galėjote jiems padėti?

— Šios kadencijos metu išeivijos lietuviai kreipėsi į mane ne kartą, nors lyginant su vietiniais apygardos rinkėjais, jie nebuvo labai aktyvūs. Vienu opiausiu klausimų buvo teisės į dvigubą pilietybę išsaugojimas. Kadencijos pradžioje labai aktualiu klausimu buvo dvigubas apmokestinimas, tačiau šį klausimą pavyko išspręsti, priimant reikalingas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisas. Kadencijos metu ne kartą kreipėsi lietuviškų mokyklėlių vadovai, mokytojai, skųsdamiesi Švietimo ir mokslo ministerijos, TMID dėmesio ir pagalbos stoka. Buvau gavusi vienos iš JAV lietuvių šeštadieninių mokyklėlių vadovės laišką, kuriame ji skundėsi, jog JAV lietuvių šeštadieninės mokyklos negauna reikalingų konsultacijų raštvedybos, mokyklos dokumentų klausimais, nėra bendros diplomų, pažymių knygelių, mokinio pažymėjimų sistemos ir kiekviena mokykla visa tai daro atskirai ir mėgėjiškai. Kreipėmės į Švietimo ir mokslo ministrę, tąkart reikalingos konsultacijos buvo suteiktos. Ne vienas užsienio lietuvis kreipėsi ir skųsdamasis savo vietos lietuvių bendruomenės tarpusavio bendravimo problemomis, skaidrumo veikloje stoka. Skaudu išgirsti ir apie uždarinėjamas lietuviškas bažnyčias, šiuo klau-simu teko kreiptis ne tik į Lietuvos dvasinius vadovus, prašant tarpininkavimo, bet ir į užsienio dvasi-ninkus (pvz., stengiantis gelbėti Aušros Vartų lietuvių parapiją Manhattan, Niujorke). Išeiviai taip pat krei-piasi dėl problemų tvarkantis dokumentus konsulatuose, dėl patalpų bendruomenių veiklai vystyti. Bendradarbiaujant su Užsienio reikalų ministerija, TMID, ambasadomis, kai kuriuos klausimus pavyksta išspręsti.

— Gana nevienareikšmiškai vertinama LR Seimo ir PLB ko-misija. Komisijos posėdžiams Seime pasibaigus galima išgirsti nuomonę, jog buvo priimta daug rezoliucijų, bet tuo Komisijos veikla ir pasibaigia. Buvote viena iš šios Komisijos narių, kaip Jūs vertinate jos veiklą, ar galvojate, jog ji turi ateitį Seimo rėmuose?

— Vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą būtų pakankamai sudėtinga. Pagal veikiantį Seimo statutą, be abejo, bet kurios Seimo komisijos galios yra žymiai mažesnės, nei komiteto. O šios Komisijos statusas skiriasi net nuo kitų Seimo komisijų, nes ji yra sudaryta ne tik iš Seimo, bet ir iš PLB narių, kurie nėra išrinkti Seimo rinkimuose. Todėl ir jos galios yra mažesnės nei kitų Seimo komisijų. PLB komisija gali tik išreikšti nuomonę, paraginti Vyriausybę ar kitas valstybės institucijas spręsti vienas ar kitas užsienio lietuvių problemas, bet ji negali priimti privalomo pobūdžio įpareigojančių sprendimų. Vis dėlto manau, kad Komisija, nors ir neturėdama plačių galių, savo veikla padeda spręsti išeivijai opius klausi-mus. Pavyzdžiui, Komisijoje ne kartą buvo diskutuojama apie TMID veiklą, ko trūksta, kad ji taptų veiksmingesnė. Po svarstymų ji įteikė Vyriausybei konkrečius pasiūlymus ir tąkart į juos buvo atsižvelgta. Be abejo, galima galvoti, kaip būtų galima keisti šios Komisijos galias, keičiant Seimo statutą. Tačiau reikia turėti omenyje, kad šios kadencijos Seime buvo daug Seimo narių, kurie apskritai skeptiškai žiūri į šią Komisiją, motyvuodami tuo, kad jos nariai, kurie nėra Seimo nariai, negali nurodinėti, kaip turėtų būti sprendžiami vieni ar kiti klausimai, už kuriuos atsakingos atskiros valstybės institucijos. Aš manau, kad ši Komisija yra reikalinga ir kad ji turėtų tęsti savo veiklą ir kitame Seime. Seimo nariai šioje Komisijoje susitikdami ir diskutuodami kartu su PLB atstovais gali greičiau reaguoti į iškylančias mūsų tautiečiams užsienyje problemas ir spręsti jas kartu su kitomis atsakin-gomis institucijomis. Todėl labai svarbu, kad PLB atstovai šioje Komi-sijoje būtų kuo aktyvesni.

— Kokias kitas bendravimo tarp išeivijos ir Lietuvos valstybės formas galima būtų pasiūlyti?

— Manau, kad reikia pirmiausia tiesiog tinkamai ir visapusiškai išnaudoti dabar jau sukurtas ir veikiančias institucijas, įstaigas. Kaip ir minėjau, aktyvesni vaidmenį galėtų atlikti mūsų diplomatinės atstovybės. Jos yra arčiausiai mūsų žmonių, kad ir kur jie bebūtų. Aktyvesnį vaidmenį čia galėtų atlikti ir TMID. Kiekviena Lietuvos ministerija turi savo prižiūrimą sritį (tarkim, Finansų ministerija – mokesčių klausimus, Švietimo ir mokslo ministerija – švietimo), TMID, aktyviai bendradarbiaudamas su kiekviena iš jų, galėtų greičiau reaguoti ir veiksmingiau padėti užsienio lietuvių bendruomenėms. Aktyvūs turėtų būti ir patys užsienio lietuviai, nurodydami jiems aktualias problemas ir siūlydami jiems priimtinas bendradarbiavimo formas, gali-mus klausimų sprendimo būdus.

— 2008 metų gegužę lankėtės Londone, kur dalyvavote susitikime su ten gyvenančiais lietu-viais. Kokį įspūdį padarė susitikimas, kokiais rūpesčiais buvo pasidalinta?

— Susitikimas buvo labai įdomus ir naudingas, dalyvavo daug jaunų, gabių, iniciatyvių žmonių, kuriems rūpi Lietuvos ateitis, socialinė gerovė, ekonomikos vystymosi perspektyvos. Londono lietuvius domino aukštojo mokslo reforma. Atvirai tariant, šiek tiek nustebino, kad aktualesniu klausimu, nei, tarkim, dvi-guba pilietybė, ten gyvenantiems lietuviams yra Lietuvoje klestinti homofobija. Lietuvius taip pat domino ilgalaikė Lietuvos energetikos strategija, priemonės, kurių imasi Lietuva, kovodama su didžiuliais emigracijos mastais. Ambasados pastanga rengti tokius susitikimus – labai sveikintina, ji galėtų tapti gražiu pavyzdžiu ir paskata kitose šalyse esančioms atstovybėms. Gaila tik, kad į susitikimą buvo pakviesti tik tie Londono lietuviai, kurie turi savo verslą, dirba prestižinius darbus, todėl susitikime nesutikau nė vieno lietuvio, dirbančio pačius paprasčiausius darbus, o juk tokių išvykusių pastaraisiais me-tais yra daugiausia. Tad norėtųsi girdėti ir jų balsą.

— Išeivijos lietuviai mažai domisi tiek Lietuvos politika, tiek būsimais rinkimais. Ką, Jūsų nuomone, reikėtų daryti dėl to?
 
— Abejingumas, nusivylimas yra didžiulė problema. Kai pasižiūri į duomenis, kiek yra užsienyje gyvenančių lietuvių, ir kiek jų balsuoja rinkimuose, supranti, kad žmonės netiki, jog jų dalyvavimas galėtų ką nors pakeisti. Tauta ilgą laiką buvo maitinama tuščiais populistiniais pažadais, vis atsirasdavo koks nors ,,tautos gelbėtojas”, tačiau laikas kiekvieną kartą parodydavo, kad tie ,,gelbėtojai” yra netikri, kad vienintelis jiems svarbus dalykas yra jų pačių interesai. Natūralu, kad žmonės nusivylė ir kad prarado tikėjimą, jog politika gali būti morali ir remtis bendromis žmogiškomis vertybėmis. Tačiau aš tikiu, kad yra žmonių, galinčių grąžinti žmonėms tikėjimą savo valstybe. Jokiomis priemonėmis neįmanoma priversti žmonių išreikšti savo valią, būti aktyviais, jei jie to nenori. Norisi tikėti, kad tokia padėtis pasikeis, kad žmonės ims suvokti, jog kiekvieno jų balsas yra svarbus ir kad kiekvienas, pareikšdamas savo valią rinkimuose, sprendžia, kokie žmonės bus už Lietuvos valstybės vairo ir spręs mums visiems aktualias problemas. Abejingumas tik skatina dar didesnį abejingumą, tam negalima pasiduoti. Juk kiekvieno lietuvio gyslomis teka kovotojo kraujas. Kiekvienas turi būti aktyvus ir kovoti už geresnes, saugesnes gyvenimo sąlygas. Reikia būti iniciatyviems, aktyviems, nes tik taip galime būti išgirsti, tik būdami vieningi galime būti stipresni.

– Ar ketinate susitikti su išeivijos lietuviais šios rinkiminės kampanijos metu? Jei taip, gal jau žinote, su kuo, kada ir kur?

— Be abejo, labai norėčiau susitikti su lietuviais iš įvairių kraštų ne tik rinkiminės kampanijos metu, bet ir per visus ketverius metus, kada esi išrinktas. Tačiau, kaip jau minėjau, Seimo nario darbas pirmiausia yra darbas Seime, kiekvienas Seimo narys per tuos ketverius metus turi ribotą galimų išvykų skaičių, ribotas išlaidas komandiruotėms. Sudėtinga išskirti kurią nors vieną valstybę, nes tada gali jaustis nuskriausti kitose valstybėse gyvenantys lietuviai. Paprasčiausia, žinoma, susitikti su tais, kurie arčiausiai, todėl daugiausia kartų yra tekę lankytis pas Lenkijos lietuvius, jie ir patys dažnai atvyksta. Na, o pagrindinis bendravimas su įvairiuose kraštuose gyvenančiais lietuviais vyksta internetu. Dar kartą noriu priminti savo el. pašto adresą (išdegu@lrs.lt) bei tinklalapį (www.degutiene.lt). Kadangi gyvam bendravimui negali prilygti bendravimas internetu, visada kviečiu ir mielai susitinku su visais, kurie apsilanko Lietuvoje. Ir per likusį kadencijos laiką priimsiu visus, kurie tik kreipsis. Esu atvira visoms bendravimo formoms.

— Dėkoju už atsakymus.

Kalbino Dalia Cidzikaitė