Vieno aukuro istorija


Algimantas Damijonaitis

Po karo Hanau kareivinių rajone buvo įkurta pabėgėlių stovykla. Ten susibūrė apie 3,500 lietuvių. Belaukiant sugrįžimo į Tėvynę suklestėjo kultūrinis gyvenimas. Gausus „Dainavos” choras ruošė koncertus, „Atžalyno” teatras subūrė artistus, buvo įsteigta pradžios mokykla, gimnazija, įvairūs amatų kursai suaugusiems. Veikė skautų ir skaučių tuntai, vėliau susiorganizavo ir ateitininkai. Buvo gražiai įrengta kryžiaus ir vėliavų aikštelė su aukuru viduryje ir dekoratyvinėmis kolonomis. Ten švenčių progomis susirinkdavo minios žmonių ir kildavo trispalvė.

1949 metais prasidėjo emigracija į užjūrius, stovykla pradėjo tuštėti ir dar po metų turėjo išsikraustyti paskutinės likusios lietuvių šeimos. Tik vėliavos stiebas, meniškas medinis kryžius ir aukuras liko liudyti apie čia gyvenusius lietuvius. Kareivines perėmė Amerikos kariuomenė. Po dešimtmečio neprižiūrėtas kryžius ir kolonos supuvo ir subyrėjo, tik aukuras vis dar išdidžiai stovėjo. Kareiviai likusią metalinę kryžiaus dalį įmūrino į aukurą, bet ir tas kryželis surūdijo.

Kartą iš Bavarijos atvažiavęs Mikas nukalė naują tokį pat kryželį ir jį vėl įmūrijo į aukurą, tikėdamas, kad dabar aukuras dar ilgai čia stovės. Deja, amerikiečiams išsikrausčius, vokiečiams toje vietoje prireikė automobiliams statyti aikštelės ir jie tą aukurą nugriovė. Gerai, kad prieš tai aukurą išmatavo ir nufotografavo. Mikas, geras lietuvis, vėl atvažiavo lankyti aukuro ir jo neradęs labai užsirūstino.

Nepaliaudamas varstė miesto valdininkų duris ir pagaliau juos įtikino, kad čia ketverius metus gyvenusių lietuvių istorija yra ir Hanau miesto istorija. Be to, įstatymai neleidžia nugriauti svetimą nuosavybę. Pagaliau vokiečiai sutiko aukurą atstatyti, deja, beveik visi aukuro akmenys jau buvo sužaloti, sveiką atrado tik metalinę plokštę su įrašu: „Anno Domini / MCMXLVII / LITUANI”.

Meistrai aukurui išpjovė naujus granito akmenis ir įmūrijo metalinę plokštę su įrašu. Naują aukurą pastatė 50 metrų į pietus nuo jo senos stovėjimo vietos. Prieš gėlių parodos atidarymą 2002 metais aukuras vėl išdidžiai stovėjo, primindamas visiems, kad čia ketverius metus praleido lietuviai pabėgėliai. Sužinoję apie aukuro atstatymą sujudo ir kiti lietuviai. Žadėjo atvažiuoti tautiniais drabužiais pasipuošę jaunuoliai su muzika ir kunigas turėjo pašventinti aukurą. Mikas vis laukė. Atėjo ruduo, praėjo žiema, bet niekas vis laiko tokiom iškilmėm neturėjo.

Tada Mikas griebėsi naujo darbo. Jis pasirūpino, kad internete, „GoogleEarth” tinklalapyje aukuras buvo pažymėtas. Dabar lietuviai, prisėdę prie kompiuterio, gali tinklalapyje „GoogleEarth” įrašę adresą „Lamboy Str. Hanau,  Germany” pamatyti Lamboy gatvę ir du mėlynus taškus. Padidinus vaizdą apačioje pasirodys dar vienas mėlynas taškas, ant kurio nuvedus rodyklę ir paspaudus „pelę” pamatysime aukuro fotografiją. Ten rasit ir Miko parašytą komentarą apie nuo komunistų pabėgusius lietuvius, kurie, prieš pasklisdami po platų pasaulį, čia gyveno ketverius metus.

Valio ir ačiū reikia sakyti Mikui Pyžovui už jo pasiryžimą ir kantrybę bei įdėtą darbą atstatant aukurą. Kartais ir vienas užsispyrėlis gali pasiekti daugiau nei komitetai ir posėdžiaujantys veikėjai.
aukuras