LR ambasadoriui JAV
ir Meksikai Ž. Pavilioniui JAV prezidentui Barack Obama prisistačius su
visa šeima, Lietuvos spauda rašė: ,,į Baltuosius rūmus žengė net šeši
Pavilioniai”. LR ambasados Washington DC nuotr.
Ambasadorius Ž. Pavilionis:
,,Lietuva yra mūsų visų kūrybos rezultatas”
RAMUNĖ LAPAS
Specialiai ,,Draugui” iš Vilniaus
Rugpjūčio 10 d. buvęs Užsienio reikalų ministerijos (URM) sekretorius
Žygimantas Pavilionis įteikė skiriamuosius raštus JAV
prezidentui Barack Obama. Ž. Pavilionis – šeštasis
Lietuvos ambasadorius JAV, šiame poste pakeitęs nuo 2007 m.
įstaigai vadovavusį Audrių Brūzgą. JAV vadovui jis prisistatė su visa
šeima – žmona Lina bei keturiais sūnumis: 15 metų Augustu,
13 metų Dominyku, 5 metų Simonu ir dar 2 metų neturinčiu Vincentu. Iki
šio paskyrimo Ž. Pavilionis dirbo ambasadoriumi ypatingiems
pavedimams URM Transatlantinio bendradarbiavimo ir politikos
departamente, koordinavo Lietuvos pirmininkavimą Demokratijų bendrijai.
URM diplomatas dirba nuo 1993 m. 1999–2002 m. buvo paskirtas
patarėju į Lietuvos nuolatinę misiją prie Europos Sąjungos, vėliau
– dirbo ministru-patarėju, 2002–2004 m. ėjo URM Europos
integracijos departamento direktoriaus, Lietuvos vyriausiojo
derybininko su ES pavaduotojo pareigas.
Ž. Pavilionis – Vilniaus universiteto rektoriaus a. a. Rolando
Pavilionio ir Seimo narės Aušrinės Marijos Pavilionienės sūnus.
Rugpjūčio pabaigoje ambasadorius trumpam buvo grįžęs į Vilnių, kur
dalyvavo metiniame Lietuvos diplomatų suvažiavime, kuriame
pranešimą apie Lietuvos užsienio politiką skaitė prezidentė
Dalia Grybauskaitė. Paklaustas, ar jau pradėta ruoštis galimam
prezidentės apsilankymui JAV, ambasadorius atsakė, jog šiuo metu
dėl konkrečių temų ar datų tartis dar anksti, bet, pasak jo, ,,tikrai
bus nemažai progų susitikti prezidentams ir daugiašaliuose, ir
kituose formatuose”. Diplomatas įsitikinęs, kad
,,aukščiausio lygio dialogas bus tęsiamas labai
intensyviai”.
Čikagos lietuviai jau šį savaitgalį turi progą asmeniškai
susitikti su Žygimantu Pavilioniu, kuris žada apsilankyti 57ame
SantarosŠviesos suvažiavime Pasaulio lietuvių centre (Lemont,
IL), o šis mūsų pokalbis tebūna pirmoji platesnė pažintis su
naujuoju ambasadoriumi.
– Gerbiamas ambasadoriau, kokius
lūkesčius per pirmąjį Jūsų susitikimą dėl Lietuvos išsakė JAV
prezidentas Barack Obama?
– Iš karto po inauguracijos jis pagyrė Lietuvą už
ilgalaikę partnerystę esminiais klausimais. Jau keletą šimtų
metų esame toje pačioje barikadų pusėje – universalių
žmogiškų vertybių pusėje. Mūsų įsipareigojimai tas vertybes
ginti – ar tai būtų Afganistanas, ar kiti karšti
taškai – tikrai įvertinami. Mūsų pirmininkavimas
Demokratijų bendrijai, visa mūsų tęstinė veikla kuriant demokratiją
tiek savo šalyje, tiek padedant ją plėtoti kitoms šalims.
Mūsų pasirengimas pirmininkauti Europos saugumo ir bendradarbiavimo
organizacijai – kitais metais mes pirmąkart vadovausims 56
šalims, tarp kurių yra ir Rusija. Tai nebus lengva. Kaip ir
artėjantis pirmininkavimas Europos Sąjungai, kuris jau visai ne už
kalnų – 2013 metais, ir be abejonės partnerystė su Amerika
– bus labai svarbi. Europos Sąjunga turi labai plačius globalius
interesus, kuriuos įgyvendinti reikės susitelkus su JAV. Lietuva svarbi
ne tik kaip istorinė ar – įstojusi į Europos Sąjungą ir NATO
– kaip regioninė, bet ir kaip globalinė partnerė. Būtent čia
slypi esmė – ne tik mūsų dvišaliai santykiai, bet ir kaip
mes galime padėti šiai administracijai nešti
milžinišką krūvį – didžiausią krūvį, kokį gali turėti
valstybė. Ar tai būtų iššūkiai demokratijai, tarptautinio
ar vietinio saugumo, ar ekonominiai – jie tiek pat svarbūs mums,
kaip ir jiems. Mums reikia suvokti, kad Amerikai mes būsime
reikšmingi ne kaip lietuviai savaime, bet kaip žmonės, kurie
sugeba padėti spręsti problemas.
– Ar padarė JAV vadovui įspūdį, kad prisistatėte visa šeima – su keturiomis atžalomis?
– Manau, kad taip. Kiek suprantu, tai yra sena, gili Amerikos
tradicija. Gražu, kad šeimyninės vertybės taip šioje
šalyje iškeliamos. Lietuvoje susitikę su kultūros
ministru Arūnu Gelūnu kalbėjome apie tai, kad Amerikos partnerystė buvo
svarbi mums atkuriant valstybę, įtvirtinant esmines valstybės gyvavimo
funkcijas, tačiau nereikia pamiršti paprasto žmogaus ir
dvasinių, moralinių, kultūriniu vertybių. Esu įsitikinęs, kad mes
nepažįstame Amerikos tokios, kokia ji yra. Galbūt žinome tą
paviršutinišką kultūrą, kuri mus pasiekia. Tačiau juk
tiek JAV universitetai, tiek inovacijos, tiek visas nevyriausybinių
organizacijų sluoksnis, ekspertinis lygmuo yra vieni iš
aukščiausių, gal net aukščiausi pasaulyje. Pažinti
Ameriką tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, mums labai padėtų
kultūriniai ryšiai, ryšiai tarp įvairių akademinių,
visuomeninių sluoksnių. Galų gale, mes šioje šalyje turim
nepaprastą paveldą – šimtmečiais besitęsiančią lietuvių
veiklą. Esu įsitikinęs, kad mes dar nesuvokiame nei tikrų jo apimčių,
nei kaip galėtume juo pasinaudoti kurdami Lietuvos ateitį. Galimybės
milžiniškos, bet nėra išnaudojamas. Todėl dirbdamas
ambasadoje galvosiu, ieškosiu kelių, kaip tą energiją nukreipti
tolesnei Lietuvos statybai.
– Iš Jūsų žodžių
ryškėja ambasados, kaip dvigubo tilto, įvaizdis. Geriausia JAV
patirtis juo turėtų pasiekti Lietuvą, Lietuva savo ruožtu turėtų toliau
stiprinti Amerikos autoritetą. Ambasadorius, be abejo, yra įgaliotas
vykdyti valstybės politiką, bet jis taip pat ir pilietis su savo
įsitikinimais, mintimis, pasiūlymais. Kas Jums asmeniškai yra
labai svarbu?
– Kiekvienas iš mūsų ir turi, ir gali prisidėti iprie
Lietuvos kūrimo. Lietuva yra mūsų visų kūrybos rezultatas. Kaip ir
minėjau, darysiu viską, kad tos milžiniškos galimybės, kurios
yra Amerikoje tarp mūsų išeivijos, palengvintų dabartinius
Lietuvos rūpesčius. Kiekvienas žmogus turi labai daug kūrybinių galių.
Manęs dažnai klausia: ,,Ką mes, išeiviai, turėtume daryti
– jau įstojote į NATO, į Europos Sąjungą?” Bet tai tik
laisvo kelio pradžia. Turime išmokti ta laisve naudotis.
Amerikoje pavyzdžių labai daug – tai pirmoji šalis
pasaulyje, sukūrusi visuomenę laisvės pagrindu, pirmoji moderni
demokratija. Padaryta daug klaidų, kurias mes, matyt, dar tik
padarysime. O gal galime pasimokyti ir išvengti jų? Lietuvos
modernizavimas, jos stiprėjimas, konkurencingumas, mūsų tapatybės
išsaugojimas – yra ką puoselėti kiekvieną dieną. Aš
labai tikiuosi, kad lietuviai Amerikoje gali savo kruopelę Lietuvai
sugrąžinti, tik mes turime surasti būdus, kaip tai padaryti. Turime
įsiklausyti į dabartinės Lietuvos rūpesčius ir kiek įmanoma jai padėti.
– Tai Jūsų pirmasis paskyrimas ambasadoriumi – kokie iššūkiai laukia šiame poste?
– Manau, kad diplomatui tai viena įdomiausių vietų, nes JAV
vaidmuo pasauliui ypač svarbus – bent jau Vakarų pasauliui, kurio
dalis mes esame. Dirbti JAV sostinėje, kuri sprendžia tiek daug
strateginių problemų, yra didelis uždavinys, didelė atsakomybė, bet
kartu ir didžiulės galimybės. Žmonės Vašingtone labai įtakingi,
nuo jų sprendimų priklauso daug pasaulinių procesų, įskaitant ir
regioninius procesus. Man tai nėra visiškai nauja, nes didesnę
savo diplomatinės karjeros dalį dirbau su Europos Sąjunga, o
šios sudėtingos struktūros rėmuose pagrindinis partneris yra
Amerika. Turiu daug draugų įvairiose institucijose, nevyriausybinėse
organizacijose Vašingtone. Tai labai įdomus ir labai atsakingas
darbas, bet jo didžiausias grožis – kad Amerikoje unikaliai daug
Lietuvos. Čia lietuvius žino nuo seno, žino iš gerosios pusės,
tik, kaip minėjau, mūsų diplomatinė tarnyba nepilnai sugebėjo
išnaudoti šias galimybes. O ir amerikiečiai nelabai
suvokė jau šimtmečiais besitęsiantį lietuvių indėlį į jų pačių
tautos kūrimą (turiu omeny ir istorinę tautą – lenkų arba
lietuvių aristokratus, kalbančius lenkiškai, litvakus, kupinus
gerų jausmų Lietuvai ir galinčius labai daug prisidėti prie dabartinės
Lietuvos gerovės).
– Ar kartu su Jūsų atėjimu atsinaujins ir ambasados Vašingtone kolektyvas?
– Kartu su manimi atvyksta nemažai naujų darbuotojų. Kadangi tie
žmonės turi didelę patirtį, ilgai dirba, užims aukštus postus,
galima sakyti, kad ambasados kolektyvas atsinaujins beveik per pusę.
Manau, kad ambasada turi ir gali stiprėti ir plėsti savo pajėgumą.
Bandysiu įtikinti kitų ministerijų atstovus atsiųsti savo
profesionalus. Tai išgyvenau Briuselyje – darbą ten
pradėjo diplomatai, bet po to daug ministerijų atsiuntė savo atstovus,
žmones, puikiai išmanančius savo sritį. Tikiuosi, jog ūkio,
kultūros, vėliau gal ir kitos ministerijos suvoks, kad savo žmones
naudinga siųsti ne tik į Europos šalis, bet ir į Ameriką –
vardan mūsų Lietuvos, kaip valstybės, modernizavimo ir stiprėjimo. Kad
ji būtų valstybė su konkurencinga ekonomika, stipria visuomene, galų
gale valstybė, kurioje žmonės suvokia savo vertę, žino žmogaus orumo
prasmę – tai prezidentė išryškino savo metiniame
pranešime. Žmogus yra pagrindinė vertybė kiekvienoje valstybėje,
tačiau žmogus Lietuvoje dar turi tokiu pasijusti. Valstybė nėra tik
išorė, jos struktūros ar biurokratiniai aparatai, valstybės
stiprumas prasideda nuo žmogaus stiprumo. Ir kaip tą žmogaus laisvę ir
orumą užtikrinti, mes dar turime labai pasimokyti – ir iš
Amerikos.
– Kaip sekėsi įsikurti Vašingtone?
– Kadangi jau vienąkart teko įsikurti su visa šeima
Briuselyje, šįkart įsikūrimas praėjo pakankamai sklandžiai. Trys
vaikai eis į skirtingas mokyklas. Jie džiaugiasi, jiems tai naujas
patyrimas ir kartu tam tikros svajonės išsipildymas. Manau,
laisvos asmenybės pradeda formuotis būtent mokykloje, žmogus pradeda
save gerbti būtent mokykloje. Tikiuosi, jie tai patirs, tačiau manau,
kad reikia padaryti viską, jog ne tik mano sūnūs, bet ir kiti vidurinių
mokyklų moksleiviai Lietuvoje tą pajustų. Mes sutarėme su JAV
ambasadore Lietuvoje – ji jau padarė pirmuosius žingsnius –
atgaivinti apsikeitimų programas tarp vidurinių mokyklų. Tiesą sakant,
Lietuvoje jų tiesiog nebuvo, o JAV tokie mainai su kitomis
šalimis gana paplitę. Šiais metais pirmi penki
aukštesniųjų klasių moksleiviai atvyks į Ameriką, tikiuosi, kad
tai tik pradžia. Reikalingi ir mainai tarp aukštųjų mokyklų.
Dauguma JAV aukštųjų mokyklų, universitetų yra vieni geriausių
pasaulyje, įeina į šimtukus, dešimtukus. Akademiniai
mainai, moksleivių mainai, mainai tarp vadinamųjų ekspertų
bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų, taip pat fondai, kurie
padėtų šiuos mainus vykdyti, – tai vieni iš mano
būsimų darbų. Turi bendrauti ne tik valstybės, turi bendrauti žmonės,
visuomenės. Tai ypač būtina padaryti dabar, nes kartos, kurios vienijo
Lietuvą ir Ameriką, traukiasi. Kartos, kurios ateina, turi pažinti
viena kitą. Jeigu nebus investuojama į ateitį, nebus bandoma
išlaikyti tą bendrumą, tai turės neigiamą įtaką mūsų valstybei.
Reikia užmegzti tiesioginius ryšius – ne tik
biurokratiniame ar diplomatiniame lygyje.
– Pirmasis susitikimas su
Amerikos lietuviais įvyks Čikagoje, čia dalyvausite Santaros–
Šviesos suvažiavime. Ar jau esate numatęs, kada aplankysite ir
kitas JAV lietuvių bendruomenes?
– Čikagoje tikiuosi ne tik dalyvauti SantarojeŠviesoje,
bet ir susitikti su bendruomenės, kuri čia yra sena, turinti gilias
tradicijas, atstovais. Per visą savo buvimo laikotarpį pabandysiu
skirti dėmesio kiekvienai bendruomenei. Ne tik susitikti, bet ir
sukurti tam tikrą apsikeitimo informacija tinklą, nes manau, kad mūsų
bendruomenės nėra pakankamai informuotos apie visus oficialius Lietuvos
žingsnius JAV, apie idėjas, sumanymus. O juk įgyvendinant mūsų
valstybės strategiją JAV, išeivių bendruomenės galėtų labai
padėti savo patirtimi, žiniomis. Savo ruožtu ambasadai būtų labai
svarbu žinoti bendruomenių esmines veiklos gaires ar problemas, nes esu
įsitikinęs, kad susitelkę galime padaryti žymiai daugiau. Su Rolandu
Kačinsku, vienu iš aukštesnių pareigūnų ambasadoje, jau
dirbusiu prie Vygaudo Ušacko, pabandysime sukurti tam tikrą
informacinį lauką, kur galėtume virtualioje erdvėje tomis idėjomis
keistis. Bet, kaip minėjau, bandysiu užmegzti ir tiesioginį ryšį
bent jau su pagrindiniais centrais. Garbės konsulus taip pat galėtume
labiau sutelkti bendrai veiklai. Darbo tiek, kad gali dirbti 24
valandas kvadratu, ir vis tiek tų pastangų neužteks. Išteklių
Lietuva niekada neturės tiek, kad visas savo svajones įgyvendintume. Ir
kadangi mūsų yra mažai, turim atpažinti svarbiausius uždavinius ir
daryti tik didžiausius, geriausius darbus.
– Ko palinkėtumėte mums visiems?
– Jau 1000 metų esame žinomi su šita tapatybe. Kad dar
1000 metų būtume žinomi, turime susitelkę judėti į priekį. Praėjo 20
metų po nepriklausomybės ir šią simbolinę ribą turime įveikti
taip, kad nereikėtų paskui mūsų gyvenimo vis po dvidešimt metų
skaičiuoti. Turime taip pakloti valstybės pagrindus, kad kartos kurtų
Lietuvą nenutrūkstamai. Mūsų bėda, kad mums vis kažkas sutrukdydavo tą
Lietuvą sukurti. Dabar, manau, turime unikalią progą tą padaryti
negrįžtamai. Dėl to reikia kartu dirbti, neišsiblaškyti,
nemanyti, kad visi tikslai pasiekti – jie toli gražu nepasiekti.