Norint išsaugoti lietuvybę,
būtina auklėti vaikus lietuviška dvasia


Šiandien lituanistinėse mokyklose prasidėjo naujieji mokslo metai. JAV veikia per 30 lituanistinių mokslo įstaigų. Pati didžiausia – Maironio lituanistinė mokykla (Lemont, IL), kurioje mokosi per 500 mokinių, dirba per 70 mokytojų, šiemet švenčia savo mokyklos 50-metį. Ta proga pakalbinome mokyklos direktorę Audronę Elvikienę.

– Su kokiomis nuotaikomis pasitinkate šią gražią sukaktį?

– Mes visi esame labai labai laimingi, kad mokykla sulaukė šitos šventės. Ne tik sulaukė – ji veikia. Mokinių tiek, kad ne visus galime priimti, neužtenka patalpų.
Mokyklos gimtadieniui ruošiamės jau dvejus metus. Kiek mums žinoma, tai vienintelė šeštadieninė mokykla išeivijoje, nenutrūkstamai veikianti jau 50 metų.

– Kaip gimė ši mokykla? Kur buvo pradžių pradžia?

– Mokytoja Ona Abromaitienė, supratusi, kad vaikus reikia mokyti lietuvių kalbos, 1959 metais į savo namus pakvietė 10 mokinukų. Abromaičių namuose mokykla glaudėsi ištisą dešimtmetį. Bėgant laikui mokykla augo, daugėjo mokinių, mokytojų, mokykla įsikūrė didesnėse patalpose.

– Kokius žmones norėtumėte paminėti šios gražios šventės proga?

– Pirmiausia, žinoma, norisi prisiminti mokyklos įkūrėją O. Abromaitienę, nes jei ne ji, gal šios mokyklos net nebūtų. O išvardyti kitus – vedėjus, mokytojus, mokinius, abiturientus ir tėvelius, kurie tiek metų buvo susiję su mokykla, neužtektų čia vietos.

– Gimėte JAV. Kaip išlikote lietuve? Kas Jums pačiai yra lietuvybė?

– Pirmiausia mes turime būti dėkingi savo tėveliams – jiems buvo svarbu išlaikyti lietuvybę, jie norėjo, kad vaikai užaugtų lietuviais. Mano tėveliai buvo aktyvūs Lietuvių Bendruomenės nariai. Mama buvo pedagogė. Taigi, klausimas apie lietuvybės išlaikymą net nekilo.

Daug lėmė ir mūsų gyvenamoji aplinka. Mes, lietuviai, kartu gyvenome, lankėme skautų ar ateitininkų užsiėmimus, kartu stovyklavome, bendravome tarpusavyje.

Kai pati pradėjau dirbti Maironio lituanistinėje mokykloje, man buvo labai svarbu ne tik pačiai remti lietuvius ir lietuvybę, bet tą perduoti ateinančioms kartoms. Lietuva tuo metu dar nebuvo laisva, tad tas noras skatinti lietuvybę ir remti savo šalį buvo dar stipresnis. Norėjau, kad mano mokiniai, o ir mano pačios vaikai, žinotų savo šaknis, pažintų lietuvišką kultūrą, pramoktų kalbą. Lietuvis, kuris tą žino ir supranta, tą sampratą ir meilę perduoda kitiems. Taip pat svarbu ne tik išlikti lietuviu, bet ir parodyti pasauliui, kad esame įdomūs.

– Norint kalbą galima išmokti ir nelankant lituanistinės mokyklos. Kokie lituanistinės mokyklos tikslai? Jūsų nuomone, ar būtina vaikus leisti į lituanistinę mokyklą?

– Esu pedagogė ir puikiai žinau, kaip sunku mokyti vaikus namuose. Ne tik todėl, kad sunku sudaryti programą, bet ir todėl, kad reikalingas mokinių tarpusavio bendravimas, buvimas kartu. Būdamas vienas kalbą gali išmokti, bet ar išmoksi būti lietuviu? Vargu.

Be to, ir tėveliai, leisdami vaikus į lituanistinę mokyklą, gali pagal mokyklos sudarytą programą (mokymosi gaires yra sudariusi JAV LB Švietimo taryba ir jomis vadovaujasi visos lituanistinės mokyklos Amerikoje) padėti savo vaikams ,,įkąsti” lietuviškus mokslus.

Vaikas niekada pats savo noru nelankys lituanistinės mokyklos (gal – vienas kitas?). Taigi ant tėvelių pečių gula didžiulė našta ir atsakomybė ne tik išmokyti vaiką kalbos, bet ir išauklėti jį lietuviu. Todėl, manau, kad tėveliai, nevedantys vaikų į lituanistinę mokyklą, daro klaidą.

– Per 50 metų mokyklą baigė nemažas būrys mokinių. Ar palaikote ryšius su buvusiais mokiniais? Ar jie dalyvauja lietuviškoje veikloje?

– Kaip visada yra visokių – vieni palaiko ryšį su mokykla ir ją pabaigę, kiti – ne. Per mano direktorės kadenciją buvo pora abiturientų, kurie grįžo į mokyklą. Gražūs pavyzdžiai yra Justinas Riškus ir praėjusiais mokslo metais mokykloje dirbęs Antanas Senkevičius. Abu vaikinai baigė mūsų mokyklą. Manau, kad University of Illinois at Chicago istorijos ir istorijos pedagogikos magistro J. Riškaus pasakojimas mokiniams apie jo kelionę į Sibirą, apie jo lankytas buvusias tremtinių stovyklas vaikams įsiminė labiau nei perskaityta vadovėlyje žinutė.

– Esate didžiausia lituanistinė mokykla Šiaurės Amerikoje. Ar lengva joje dirbti? Kokie mokiniai mokosi Jūsų mokykloje?

– Būna visaip – kartais lengva, kartais ne. Lengva, nes yra tikrai labai nuostabių mokytojų, tėvelių ir mokinių. Mokykla suskirstyta į tris atšakas – ikimokyklinukai, žemesnioji mokykla ir aukštesnioji. Sunkiausia man, kad mokykloje mokosi toks didelis skaičius mokinių – daug vaikų nepažįstu asmeniškai. Labai daug laiko užima sąrašų sudarymas, atrodo, pavardę žinai, o vaiko veido neįsivaizduoji.

Žmonės kartais nesupranta, kad mes dirbame tik šeštadienį. Ar mes per 4 valandas viską galime atlikti? Ne. Nemažai laisvalaikio valandų paaukota mokyklai. Labai norisi, kad viskas vyktų sklandžiai, tačiau ne visada viskas pasiseka.

– Ar matote skirtumus tarp mokyklos, kuri buvo iki nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje ir dabar? Jei taip, tai gal galite pasakyti, kokie tie skirtumai?

– Maironio lituanistinę mokyklą lanko daug antros ir net trečios kartos lietuvių, gimusių Amerikoje (tuo mes skiriamės nuo Čikagos lituanistinės mokyklos, kur daugiausia mokosi neseniai į Ameriką atvažiavusių tėvelių vaikai). Kartais stebina kai kurių neseniai atvažiavusių tėvelių nenoras leisti vaikus į lituanistinę mokyklą. Bet gal turi praeiti laikas, kad tokie tėveliai suprastų, jog neauklėjami vaikai niekada nebus nei tikri lietuviai, nei Lietuvos patriotai. Nors turiu pasakyti, kad ir tarp neseniai atvažiavusių daug tėvelių supranta, kad, norint išsaugoti lietuvybę, būtina auklėti vaikus lietuviška dvasia. Ir tas labai džiugina.

– Kaip pasirenkate mokytojus? Ar mokykloje dirba kvalifikuoti mokytojai?

– Kaip kiekvienoje lituanistinėje mokykloje, mes bandome rasti kvalifikuotus mokytojus su pedagoginiu išsilavinimu. Norintys dirbti mokykloje turi užpildyti anketą, mokytojus kviečiame pokalbiui. Tačiau ne visi, kad ir išsilavinimą turintys mokytojai, sutinka aukoti savo šeštadienius lituanistinei mokyklai. Tada tenka priimti žmones ir be pedagoginio išsilavinimo. Dažnai toks asmuo dirba mokytojo padėjėju ir tik po kurio laiko pradeda savarankišką mokytojo darbo kelią.

– Kokios pagalbos susilaukia mokykla iš JAV Lietuvių Bendruomenės?

– Esame labai dėkingi JAV Lietuvių Bendruomenei už mūsų palaikymą, o Lietuvių Fondui už ženklią finansinę paramą. Ir ne tik mūsų mokyklai. Jie remia mokytojų kursus, mokytojų tobulinimosi stovyklas, konferencijas. Jiems svarbu, kad mokytojai gautų geriausias žinias, naudotųsi naujausiomis technologijomis. Jeigu mūsų vaikai vis labiau eina technologijų keliu, tai ir mokytojas negali atsilikti. Žinių nesiekiantis ir naujovėmis nesidomintis mokytojas nebus įdomus mokiniui.

– Kaip sprendžiate daugeliui mokyklų aktualią patalpų problemą?

– Viena mūsų problemų – didelis mokinių skaičius. Šiandien Maironio lituanistinėje mokykloje lietuvių kalbos, istorijos, geografijos mokosi, tautinius šokius šoka ir lietuviškas dainas dainuoja daugiau nei 500 mokinių. Dėl vietos stokos mes negalime priimti visų, norinčių lankyti mokyklą. Sunku apie tai kalbėti, bet turime laukiančiųjų mokinių sąrašą. Kaip visose mokyklose, yra ir finansinių problemų. Pasaulio lietuvių centro administracija visaip bando išlaikyti pastatą. Mums reikia daugiau patalpų, jiems reikia sumokėti pastato išlaikymo išlaidas. Šiuo metu mes bandome šiuos klausimus spręsti kartu. Tikiu, kad šią problemą mums pavyks išspręsti. Bet viena jau tvirtai žinome, nors ir labai gaila, bet didesnio skaičiaus mokinių negalėsime priimti.

– Visiems aišku, kad lituanistinės mokyklos neišsilaikytų be mokinių tėvelių pagalbos. Kaip Jums padeda tėveliai ir kokios pagalbos dar iš jų reikėtų?

– Mokykloje mokosi 350 šeimų vaikai. Mes turime keletą labai aktyvių tėvelių. Žinoma, būtų labai gerai, jei tokių tėvelių būtų daugiau. Norisi, kad tėveliai labiau domėtųsi mokyklos veikla, nes iš tiesų – čia jų mokykla. Nežinau, kodėl kai kurie tėveliai nenori aktyviau dalyvauti mokyklos veikloje. Ar jie tikrai taip užsiėmę, ar laiko neturi? Noriu užtikrinti, kad tikrai laukiame įvairiapusės tėvelių pagalbos.

– Prasidėjus naujai emigracijos iš Lietuvos bangai visame pasaulyje kaip grybai po lietaus steigiasi lituanistinės mokyklos. Kaip manote, ko galima pasimokyti iš Amerikos lituanistinių mokyklų pedagogų?

– Man labai aišku – lietuvybės išlaikymas yra svarbiausia. Kad ją išlaikytume svetimame krašte, reikalingas pasiaukojantis darbas. Tai nėra darbas dėl pinigų. Tai yra darbas, reikalaujantis pasiaukojimo, pasišventimo. Jei jis bus dirbamas iš širdies, bus ir teigiami rezultatai. Manau, kad naujai besikuriančių mokyklų mokytojai turėtų pasimokyti iš mūsų mokytojų ryžtingumo ir tikėjimo savo darbo vaisiais.

– Ko palinkėtumėte mokytojams, tėveliams ir mokiniams šios gražios šventės proga?

– Džiaukimės šita nuostabia akimirka, didžiuokimės atliktais darbais, tačiau atsiminkime ir praeitį. Ji buvo sunki, bet žmonės niekad nesvyravo, jie dirbo savo idealų vedami.

Na, ir toliau žiūrėkime į ateitį ir nebijokime dirbti ir keistis, domėkimės naujovėmis. Mūsų pasaulis keičiasi, ir mes taip pat turime keistis. Visada atsiminkime svarbiausią mūsų tikslą – auklėti jaunąją kartą lietuviais. Pasaulis yra didelis, lietuvių mažai. Kiekvienas yra svarbus norint išlaikyti lietuvybę.

– Mūsų skaitytojų vardu sveikinu visus Jūsų mokyklos mokinius, mokytojus, tėvelius ir Jus asmeniškai su gražia švente. Linkiu nepailsti dirbant šį taurų darbą. Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Laima Apanavičienė