V. Adamkus:
,,Ne aš vertinu, ne jūs vertinsite, bet istorija įvertins”

Susirinkusiems dalyviams Prezidentą pristatė jo bendražygis, santarietis, Adamkaus patarėjas prof. Julius Šmulkštys.

Valdas Adamkus tapo LR prezidentu Lietuvos istorijoje kritišku metu. Atsiminkite, kad prezidentiniai rinkimai, kuriuos V. Adamkus laimėjo, įvyko 1997 metais – septyneri metai po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Tai buvo pereinamasis laikotarpis iš sovietų okupuotos valstybės, jei iš viso ją galima valstybe pavadinti, į nepriklausomą valstybę. Reikėjo kurti naujas institucijas, reikėjo kurti naują politinę-pilietinę visuomenę. Reikėjo vėl atstatyti Lietuvos vaidmenį pasaulio politikoje. Visose šiose srityse V. Adamkaus atėjimas į valdžią, atėjimas į Lietuvos valstybės vadovus buvo labai svarbus.

Kaip turbūt dauguma iš jūsų žino, V. Adamkus, prieš tapdamas prezidentu, turėjo daug valdžios patirties, eidamas aukštas pareigas JAV valdžioje. Jis taip pat dalyvavo politikoje, buvo labai veiklus visuomeninėje veikloje. Kitaip tariant, idealus žmogus pasidaryti naujos valstybės vadovu, kuriai reikėjo tiek daug atlikti, tiek daug pakeisti nuo buvusios sovietinės santvarkos.

Duosiu tik vieną pavyzdį. Tarptautiniuose santykiuose V. Adamkus savo veiklumu, savo įsipareigojimu Lietuvą įvedė į pasaulio valstybių bendruomenę. Tas buvo ir nelengva, ir labai svarbu. Todėl kad Lietuva, kaip visi gerai žinom, kaip valstybė, neegzistavo. Neturėjo užsienio politikos, neturėjo santykių su pasaulio valstybėmis. Kas nors turėjo tai pradėti daryti. Ir V. Adamkus buvo tas žmogus.

Aš nenoriu sumenkinti pirmojo po nepriklausomybės atgavimo prezidento vaidmens. Algirdas Brazauskas suvaidino, mano nuomone, labai svarbų vaidmenį kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės. Bet užsienio politikoje, palyginti su Prezidento Adamkaus pasiekimais, buvo labai didelis skirtumas. V. Adamkus važiavo į užsienio valstybes, važiavo į derybas, su savim vežėsi lietuvių verslininkų ir kitų sričių atstovus. Kitaip sakant, santykiai buvo ne tik formaliai užmegzti, bet taip pat turėjo tam tikrą substanciją, tam tikrą reikšmę Lietuvai. Taip pat daug kas atvažiuodavo į Lietuvą. V. Adamkaus antroje kadencijoje pasidarė beveik rutina, kad į Lietuvą atvažiuotų Anglijos karalienė, Kinijos prezidentas ar kitas labai svarbus didelės valstybės vadovas.

Esu įsitikinęs, kad V. Adamkus sukūrė Lietuvai užsienio politiką ir pastatė santykius su kitomis valstybėmis į labai aiškiai apibrėžtas vėžes. Už tai jam turime būti dėkingi. Jis Lietuvos interesams, mano manymu, labai gerai atstovavo. Taip atstovavo, kaip iki šiol nė vienas atgimusios Lietuvos valstybės vadovas to nedarė. Man yra didelė garbė pristatyti Prezidentą Valdą Adamkų.

Jono Kuprio nuotraukos

V. Adamkaus kalba

Brangūs bendraminčiai, bendražygiai, su kuriais kartu nueitas tikrai reikšmingas kelias, nors paskutinius 12 metų truputį ir išsiskyrėme, brangūs tie, kuriuos šiandien matau pirmą kartą,

Sunku išsakyti tą jausmą, kada atsiduri tokioje aplinkoje, kurioje praktiškai augai, subrendai, suformavai vieną, kitą, trečią požiūrį į gyvenimą. Visų pirma džiaugiuosi būdamas Santaros-Šviesos suvažiavime, kur ne vieną kartą teko dirbti, organizuoti, būti kartu. Šiandien čia daugiau ar mažiau jaučiuosi svečiu, bet saviškiu.

Turbūt iš manęs tikitės tam tikrų išvadų, pasisakymų. Sunku tai daryti dabar, šiais laikais, kai komunikacijos, technologija per keletą minučių tau [atveria] viską, kas vyksta tūkstančiai kilometrų nuo šitos vietos. Tad apie pačią Lietuvą, kas ten šiuo metu darosi, nėra tikslu man čia kalbėti. Tačiau noriu išsakyti savo įspūdžius, išgyvenimus, kurie buvo (…) reikšmingi, reikalingi, ir gal kai kurie jų ateityje [bus] reikalingi [Lietuvai, jos gyvenimui].

Prabėgo 19 metų nuo tos laimingos dienos, kada atgavome nepriklausomybę. Likimas lėmė, kad iš 19 metų man teko dešimties metų atsakomybė už Lietuvą. Ir per tuos 10 ir kiek daugiau metų iki tų mano pareigų buvo visko. Manau, kad turime visi pripažinti, kad po gaivališko tautos prisikėlimo, idealizmo ir pirmosios nepriklausomybės buvo ir stiprių nusivylimų.

Nors šalia pakilimų buvo ir staigių įvykių (…), padaryta ir žalos. Nes vienu ar kitu metu pats Lietuvos žmonių užsiangažavimas Lietuvai, kur per tuos paskutinius 10 metų tikrai buvo galima išnaudoti ir pažengti, mano įsitikinimu, daug toliau, mes to nepadarėme. Bet taip sakydamas, neabejoju, kad per tuos 19 metų mano akyse mes vis tiek padarėme stebuklą. Nes tai, ką pasiekėme, nuo tos dienos, kai išėjome visiškai ,,pliki” – valstybiniu ir psichologiniu požiūriu – iš Sovietų Sąjungos, manau, yra tokių pasiekimų, kuriais galima didžiuotis šiandien ir kuriais didžiuosimės ateityje.

Bet turbūt ir Jums, ir man nerimą kelia šiuo metu visą pasaulį krečianti ekonominė krizė, kuri, galiu tikrai užtikrinti, jaučiama ir Lietuvoje. Bet noriu išsklaidyti tam tikrą nerimą, ir gal net mitą. Aš paskutiniu metu nevartoju žodžio ,,krizė”. Krizė man yra tada, kai stovi ant bedugnės krašto ir jokio kito pasirinkimo nėra: tik šokt į bedugnę arba nuleist rankas (…). Tokios padėties Lietuvoje šiandien nėra. Sunkmetis – taip, 10 proc. bedarbių – taip, nepasitenkinimas, kaltinant vieniems kitus, kad štai buvo geri laikai, pilnos kišenės pinigų – [taip].

[Lietuvos] vyriausybės tuo metu neatkreipė dėmesio, kai buvo galima sudaryti rezervo fondą (žinoma, ir aš šiandien gudrus, tai sakydamas), tačiau vietoj to buvo iššvaistyti pinigai. Gal ir su tikslu – leisti žmonėms lengviau atsikvėpt. Užėjo noras – perku, bankai duoda pinigus – [imu]. Ten, kur galėjo susikurti tam tikri fondai, kurie šiandien tikrai palengvintų Lietuvos materialinę padėtį, deja, nebuvo padaryta.

Lietuvos vyriausybė šiuo metu yra diržus užveržusi kaip reikiant. Kai kur, mano supratimu, gal aš (…) neperlenkčiau lazdos, nes kai kur, ypatingai smulkusis verslas žlugs. Ir jau šiandien matau tam tikrą žlugimą kai kuriose srityse, ir truks gal net daugiau nei dešimt metų atstatyti tai, kas jau buvo padaryta. Didysis verslas, prekybos centrai tikrai išsilaikys. Nors ir jie jaučia tam tikrą poveikį. (…) Išgyvensime, nes išgyvenome sunkesnius laikus. Apgailestauju, kad turėjome progą visa tai dar lengviau pakelti, bet tai – jau praeitis.

(…) Man gaila žmonių, kurie nežino, ar turės pinigų rytoj, jie stipriai kenčia. Reikia dėti visas pastangas. Bet paskelbus taupymo reformas, kurias Vyriausybė pritaikė, ir kai buvo dar pinigų, kalbu apie Kalėdų metą, kai viena ministerija, žinodama, kad reikia taupyti, per naktį savo tarnautojams išdalina 20 milijonų, yra ne tik nepateisinama, bet yra kriminalas. Kriminalas prieš Lietuvos žmones. Ir taip darė ne viena ministerija. Kaip galima taip padaryti? Kaip galima teisintis prieš Lietuvos žmones? Tai tamsioji pusė. Nenoriu juodinti sistemos, bet tai yra gryni faktai. Kokiais sumetimais tai buvo padaryta, man ir šiandien neaišku, kai niekas ir dabar to pateisinti negali. (…)

Šiandien, manau, nereiks devalvuoti lito, didesnių finansinių sukrėtimų aš bent šiuo metu tikrai nematau. Tie, kurie ypač stipriai nukentėjo, t.y. vidurinioji klasė, jai tikrai sunku. Aš tikiuosi, kad visi tie pinigai, kurie ateina iš ES ir turėtų būti išnaudoti iki 2012 metų, turėtų būti panaudoti tam, [kad] (...) sudarytų geresnes sąlygas persilaužti, pereiti per tą krizę.

Dažnai esu klausiamas, kur aš matau savo nesėkmes ir kur matau savo didžiausius pasiekimus. (...) Negaliu pritaikyti bendro vardiklio visoms gyvenimo sritims. Yra daug didelių pasiekimų mūsų kultūroje. Yra kuo pasirodyti, yra kūrėjai, kurie aukodamiesi darė ir daro nuostabius dalykus.

Mūsų mokslo srityje lenkiu galvą prieš visus mūsų aukštojo mokslo žmones. Sakant tai, (...) tuo pačiu tai yra ir viena iš mano nusivylimo sričių. Aukštųjų mokyklų, mokyklų reforma buvo pradėta pirmoje mano kadencijoje. Mes matėme, kad ta kryptimi eidami, kuria nereikėtų eiti, mes prarandame, kad esame pajėgesni ir galime daug daugiau padaryti. Todėl daug to šviesaus sutelkto potencialo šiandien apleido Lietuvą. Nė vieno iš jų nekaltinu. Manau, kad kiekvienas žiūri ten, kur galima daugiau gyvenime pasiekti. Nekalbu apie tuos, kurie išvažiavo vien tik ieškodami geresnio gyvenimo. Ir tai, aš galvoju, yra savaime suprantama. [Tuos pirmuosius] susigrąžinti kalbomis neįmanoma. Yra vienintelis kelias – pakelti Lietuvos gyvenimo lygį, Lietuvos standartus. Kada [kitur] gyvenimo lygis bus toks pat, ir Lietuvoje nereikės kviestis atgal žmonių, kurie išvažiavo ieškoti geresnio, lengvesnio gyvenimo – jie patys sugrįš.

Bet mokslo reformos kelyje man ir šiandien nesuprantama, kodėl yra taip formaliai užsispirta nepakelti Lietuvoje to lygio. Juk kai į šimto pasaulio universitetų sąrašą Lietuvos universitetas nepakliūna, kažkas yra netvarkoj su mumis pačiais. O talentų yra. Galų gale, dabar, baigiantis mano antrai kadencijai, esame turbūt trečią projektą pateikę aukštojo mokslo reformai. Pradėjo imti po gabaliuką iš to pateikto mūsų įstatymo ir jau įgyvendino ir vieną, ir kitą. Ir aš tikiuosi, kad tuo keliu ir bus einama ir galbūt ne ryt, ne poryt, ne už metų mes sulauksime tai, ko Lietuvai reikia.

Kitas dalykas, jei kalbame apie mano kadencijos [nesėkmes], yra teisėsauga. Teisėsaugą, Lietuvos žmonėms vertinant viso gyvenimo sritis, randame beveik sąrašo pabaigoje. Ten, kur žmogus praktiškai deda visas savo pastangas ir susiduria su problemomis (...) ir eina į teismą, galvodamas, kad ten ras atsakymą. (...) bet palaužtas yra pasitikėjimas teismų sitema, o tam pagrindo buvo, yra ir, jeigu nesikeis, bus. Tai aš prisiimu šiandien atvirai kaip vieną iš savo daugiau nei dešimties darbo [metų] Lietuvoje nesėkmių.

Čia nori nenori turi susieti teismų sistemą, (...) būtent su mūsų Seimu, mūsų įstatymo leidžiama institucija. Man [čia] jums pasakoti nėra ko. Jūs puikiai patys matote ir žinote, kas darosi tarp mūsų politinių partijų Seime. (...) bijau, bet prieš mus dar ilgas kelias. [Dar negalime pasakyti], kad esame įgiję politinę kultūrą, kad tos kultūros vedami darome reikalingus ir teisingus sprendimus. Deja, šiandien (ir tai stipriai gali atsišaukti man atgal, ypač Lietuvoje) negaliu to nepasakyti, nes tai yra viena iš sričių, kuri smukdo mus visus (...).

Galima būtų apie daug ką kalbėti. Pavyzdžiui, sveikatos apsauga. Taip, ligoninių turim, gerų gydytojų turim, bet sistema nedirba, ir reikia daug padirbėti. Bet tai nėra iš blogųjų, tamsiųjų pusių. Nors visus skaudulius išsakiau, kur man nepavyko pasiekti rezultatų, kaip ten bebūtų, viską sudėjus, Lietuva žengia į priekį. Žengia į priekį net ir tose srityse, kurias čia paminėjau.

Užsienio politikoje galiu su šypsena pasakyti – pasisekė. (...) per 10 metų šiandien galiu drąsiai prieš jus stovėdamas pasakyti, kad Lietuva yra lygiavertė, su Lietuva skaitomasi ir į Lietuvą kreipiamasi. Man kiek gaila kai kurių dalykų. Šiandien mačiau čia ,,Draugo” vyr. redaktorę, man nesuprantama, kad kai vyksta diskusijos,     prielaidos dėl Lietuvos, ,,Draugą” turbūt skaito kokie 100 ar 200 žmonių Lietuvoje, nes ta spauda nepasiekia Lietuvos. Net turbūt iš 10 žmonių, sustabdytų gatvėje [Lietuvoje], jei paklausčiau, kas yra ,,Draugas”, jeigu 2 atsakytų, aš manau, kad tai būtų tiesiog laimė. Tad daug diskusijų ir svarstymų Lietuvos žmonių nepasiekia.

Bet Lietuva tikrai yra žinoma ir ES, ir NATO, ir kitur. Uždaruose ES vadovų posėdžiuose, kuriuose man teko dalyvauti, prisipažinsiu, kad kartais reikdavo pasidairyti, ar Latvija yra tame kambaryje, ar Estija yra tame kambaryje. Jau nekalbu apie kitus. Bet apie Lietuvą žinojo kiekviename posėdyje. Ir tikrai pakelta galva sakau: buvo kreipiamasi, buvo tariamasi aukščiausiame lygyje, apie kurį niekur nerašoma ir nekalbama. (...) Dieve padėk, kad tie santykiai būtų išlaikyti tarptautiniame lygmenyje. Bet va, neseniai paimu laikraštį į rankas ir antraštė sako, kad nieko nepadaryta ir reikia stengtis, kad Lietuva užsienio politikoje būtų priimta. Manau, kad Lietuva, kiek leidžia tarptautinė padėtis, išlaikys.

Ypatinga padėtis yra su Rusija ir Baltarusija. Šiandien, kai girdžiu ir sakau, kad tai turi būti sušvelninta ar atstatyta, pilnai sutinku. Nes aštuonerius metus be pertraukos kiekviename savo pareiškime, tarptautiniuose [susitikimuose] sakiau, kad Lietuva savo užsienio politiką yra nukreipusi [į tai], kad ji turėtų gerus santykius su visomis kaimyninėmis valstybėmis, ypač su didžiąja Rusija. Mes norim rimtų, darbingų, bet tuo pačiu – abipusių, gerbiančių valstybių santykių. Lietuva šiandien kviečia Rusijos vyriausybę, Rusijos vadovus eiti ta kryptimi, kuria mes norime ir eisime, tačiau tai turi būti padaryta abipusiai. Negali būti tik vienos krypties gatvė.

[Tie santykiai] per aštuonerius metus, kaip puikiai žinote, buvo tik vienos kryties gatvė, o ypatingai paskutiniu metu. (...) Dabar galbūt man lengviau galima pasakyti kiečiau, [kalbinamas Lietuvos žurnalistės Ritos Miliūtės] sakiau, kad manęs niekas neįtikins, jog mes esame tie blogieji, jog mes esame tie nusikaltėliai. Kada aš matau dešimt kilometrų nusitęsusią sunkvežimių eilę, su milijoniniais nuostoliais, kada staiga Lietuvos pieno produktai, sūris, tampa nepriimtini vien todėl, kad ten atsirado lyg ir tam tikrų nepriimtinų, kenksmingų žmonėms chemikalų, kada uždedamas savotiškas [skaičius], kad tiek kiaulienos ir jautienos galima įvežti, galima kalbėti ką tik norit, bet tai yra politinis, aiškiai prieš Lietuvą nukreiptas žingsnis.

Ir tai yra iš dalies mano nusikaltimas prieš Lietuvą. Tai iškilo todėl, kad suvažiavimuose, nors ir prie uždarų durų, tiek ir viešai, išėjau ginti pagrindinių principų, kas liečia Gruziją, Ukrainą ir visas kitas valstybes. Maskvai tai nepatiko ir tie, kurie milijoniniu mastu daro verslą, buvo pasakyta: arba Adamkus nutils, arba mes turim kelių [tuos] reikalus sutvarkyt. Tai ne mano žodžiai. Tai [buvo] pasakyta Lietuvos ambasadoriaus, kuris po pasitarimo Užsienio reikalų ministerijoje pasakė, kad laukiam naujos prezidentės, mes rasim kelius, užtenka – Adamkus prigadino mums nervų. Man žiūrint iš vertybių skalės, manau, kad geresnio politinio komplimento niekad gyvenime nesulauksiu. Išeinant iš Lietuvos vertybinių pozicijų, už kurias buvo mirštama, kovojama, nepriklausomybės, (...) aš kompromiso negaliu daryti su savimi, negaliu jo daryti ir su Jumis.

Tačiau kiek liečia Vakarus, tikėkite manimi, mes stovime aukštai. Kai kur prikandamas liežuvis, bet tyliai susitikus sakoma, kad mes su jumis, bet supraskit, kad mūsų ekonominiai reikalai spaudžia mus viešai kalbėti kitur, kai kuriuos sprendimus padaryti galbūt jums ir nepalankius, kadangi mūsų valstybė turi gauti naftos (…). Taip kalbama tik prie keturių akių. Bet kai kurie dalykai yra sprendžiami, yra išspręsti, kurie niekad viešumos nepasieks. Ir aš galvoju, kad ta prasme Lietuva yra pasiekusi daug. Ir kai manęs kartais klausia, kaip jūs vertinate savo veiklą, mano atsakymas yra: ne aš vertinu, ne jūs vertinsite, bet istorija įvertins.

Ačiū jums.

Užrašė Dalia Cidzikaitė