Apie demokratiją ir mandagumą

STASYS GOŠTAUTAS

Po 200 metų be demokratinių institucijų (jeigu skaičiuotume nuo 1795 m.) šiandien Lietuva turi laisvus rinkimus (nors per paskutiniuosius vos 20 proc. balsavo), spaudos laisvę ir neatsakingumą, žmonių teisių garantijas ir piktnaudžiavimą jomis. Ir tai viskas iš nieko, nes iš tikrųjų tikros demokratijos neturėjome ne nuo 1771 m. Konstitucijos, bet nuo Liublino unijos. Liberum veto toli gražu nebuvo demokratiškas ir sunaikino bet kokios laisvės siekimą.

Tad tereikia tik stebėtis, kad per tokį trumpą laiką neatgavome, nes neturėjome, bet sukūrėme naujas demokratines taisykles, kurių pasigedom per šimtus metų kolonializmo. Lenkus už tokios respublikos sukūrimą galime kaltinti iki pasaulio galo, bet gal be jų seniai ir amžinai būtume Rusijos Šiaurės provincija.

Palyginęs, kas buvo ir dabar yra, negali atsidžiaugti, kaip toli nueita laisvės keliu. Europa kasdien tampa vis prieinamesnė. Prieš keletą metų kur nors išvykti lietuviams buvo tik svajonė, šiandien – ir darbo, ir mokslo, ir turizmo reikalais galime keliauti per visą Europą be jokių vizų. Šis pasitikėjimas iš dalies iškovotas Vytauto Landsbergio, Algirdo Brazausko ir ypač Valdo Adamkaus. Tai vyrai, kurie sugebėjo išsireikalauti pagarbą sau ir savo tautai.

Paskutiniu laiku tapo įprasta kritikuoti Adamkų. Pagarba senam prezidentui yra paprastas mandagumo reikalas, o to, atrodo, mes per daug dar neturime. Gal Adamkus daug nepadarė, tačiau vien jo amžius turėtų mus versti nusileisti ir nereikalauti to, ko negalima. Apskritai, jis garbingai užbaigė savo buvimą („tenure”), daug geriau negu tie, kurie jį pažįsta 45 metus, galėjo tikėtis.

Baltijos kraštų krizė, ypač Latvijos, kurioje 50 proc. gyventojų yra rusų kilmės, leidžia paklausti: kas stovi už šios krizės durų? Jau 20 metų Rusija pranašauja Baltijos kraštams bankrotą ir laukia, kada jos maldaus būti priimtos atgal į Rusijos glėbį. Klausimas, ar tikrai už tos krizės nestovi Rusijos mafija, kuri vykdo tai, ką ,,mafiozų” tautos vadai įsako? Beje, Žirinovskis ir Putinas dar ir dabar nepameta vilties, kad mes subankrutavę (jie manė, kad per tris mėnesius) prašysimės būti priimti atgal. Gali laukti, jau kas kas, bet žemaičiai neprašys.

Ignalinos uždarymas pagreitins krizę. Universitetai po 20 m. reformos gali už poros savaičių sugriūti, nes jeigu nebus studentų, galinčių susimokėti už mokslą, nebus ir profesūros, ir administracija galės save atleisti iš pareigų. Gal taip tragiškai ir nebus, bet pavojus jau gresia, nes profesūra jau gauna sumažintą mokslo etatą. Jeigu valdžia neturės iš ko mokėti už tuos 50 proc. studentų, kuriuos yra pažadėjusi paremti, profesūra ne tik pusės etato, bet ir viso gali staiga netekti.

Minėjau, kad mandagumas pas mus neprigyja, nežinau, kodėl jo taip trūksta. Juk, rodos, taip nesunku pasakyti ,,prašau”, ,,ačiū”, ,,sudiev”. Bet Lietuvoje tai reikia užsitarnauti, kitaip – tu esi nevertas, kad aš tau dėkočiau ar atsiprašyčiau… Pažiūrėjus kitur, krautuvės pilnos šviesos ir prekių, pardavėjos kartais net nusišypso, nors vis dar reikia pačiam susidėti pusiau numestas prekes į maišą, kurį reikia atsinešti arba nusipirkti. Bet tai – smulkmenos.

O ne, štai vienas pavyzdys iš mano kelionių po Lietuvą. Autobusas Kaunas–Telšiai, vairuotojas važiuoja ne greitkeliu, bet aplinkiniais keliais. Tikrai įdomus kelias, bet vairuotojas, pavažiavęs 10 km, niekam nepasakęs, neatsiprašęs, 10 km grįžta atgal… Tai kainavo geras 20 minučių vėlavimo, bet vairuotojas dėl to nesijaudina. Ir ką tu jam padarysi? Nesiskaitymas ir nemandagumas su žmonėmis yra dar sovietinio elgesio likučiai. Kas nutiko? Labai paprastas dalykas: jis pamiršo palikti siuntinį Raseinių stoty, todėl grįžo atgal, paliko siuntinį ir vėl važiavome į Telšius lyg nieko nebūtų nutikę. Užkalbinau vairuotoją, jis pasižiūrėjo į mane kaip į kokį keistuolį ir pasakė su rusišku akcentu: ,,Aa, pastebėjot!” Kur tu čia nepastebėsi. Bet nė vienas keleivis neatkreipė dėmesio, vadinasi, aš buvau vienintelis, kuris pastebėjo, jog kažkas netvarkoj. Galop, kur čia skubėti, pusė valandos čia ar ten, koks skirtumas!

Įsivaizduoju, kaip buvo anais laikais, kai nueidavai į restoraną ir tau pasakydavo, kad patiekalo, kurį užsisakei, neturi, kito – irgi neturi, galų gale paklausus, ką turite, visai ramiai atsakydavo: nieko neturime, gal arbatos, nes kavai pieno neturime. Geri laikai tai buvo!

Kas dar? Pasigedau elgetų. Gal parke ir gulėjo koks nors girtuoklis, bet gatve einant nesimatė, kad kas prašytų pinigų kaip anksčiau. Tai tiesiog stebėtina, ypač krizės laikais. Viena mano draugė nuliūdusi parašė, kaip ji buvo paveikta graffiti ant visų sienų, net langų. Nesu graffiti mėgėjas, tačiau manęs per daug nestebino paauglių meno suteptos sienos. Pripratau matyti visą New York metro sistemą, išdažytą tų vaikiščių. Jurgio Mačiūno laikais visa tai būtume pavadinę ,,Fluxus metro sistema” ir per daug nesijaudinę.

Kiekvieną kartą, kai būnu Lietuvoje, mėgstu prisipirkti visokių laikraščių ir žurnalų, pažiūrėti, kur mes einame. Girdėjau kritikos ir mačiau, kaip per vieną savaitę 103 žurnalistai liko be darbo, tuo pat metu, kai dvi žurnalistikos katedros išleido tuzinus naujų abiturientų, kuriems darbo, aišku, nebus. Tai parodo, kad tuos pačius puslapius užpildys dar mažiau gabesni žurnalistai. Tačiau čia nors niekas jų nežudo kaip Rusijoje ir negirdėjau, kad kam grėstų pavojus už tiriamosios žurnalistikos reportažus.

Laikraštinė spauda dar išlaiko savo įdomumą, nepaisant to, kad kartais virsta bulvarine spauda. Nežinau, ar čia kaltas naujas TV direktorius, mano draugas Siaurusevičius, tačiau pasidaro pikta, kai vienas kanalas, rodydamas pokalbį su Brazausku apie Baltijos kelią, kas tris minutes parodo 19 reklamų. Pusė jų yra apie to kanalo būsimas programas. Tuo tarpu visi norime iš sunkiai sergančio žmogaus, buvusio garbingo vadovo, išgirsti pasiaiškinimą, kodėl jis nedalyvavo Baltijos kelyje. Brazausko pasiaiškinimas buvo trumpas ir logiškas: jis sėdėjo prie vairo, jeigu kokia katastrofa būtų įvykusi, būtų buvę kam ją sustabdyti. Gal taip ir buvo. Man asmeniškai ne visai rūpėjo jo buvimas ar nebuvimas Baltijos kelyje, man buvo įdomu paklausyti jo samprotavimų.

Telšiuose prie naujų ar atnaujintų butų stovi sovietiniai palikimai, kurie taip gadina bendrą miesto vaizdą, jog norėtųsi juos visus išsprogdinti. Telšiuose mačiau visur pagražintas gatves su skulptūromis, sukurtomis Telšių dailės akademijos (Vilniaus filialas) abiturientų. Kur tų talentų mes neturim… Rodos, tik prieš pusantro šimto metų nei rašyti, nei skaityti nemokėjom, o tapom poetų tauta; prieš šimtą metų vos turėjom liaudies meno gabaliukų, daugiausia išdrožinėto medžio, o dabar esame dailininkų tauta. Reikia tik pažiūrėti, ką tie telšiokai daro baigdami savo, kaip jie pravardžiuoja, ,,amatų mokyklą”. Amatų – galbūt, bet talentingą. Baigę bakalaurą jie parduoda ar padovanoja savo skulptūras. Tokiu būdu visi Telšiai pasidabina įdomiais diplominiais darbais. Tik kartais autoriai, turbūt iš kuklumo, nepasirašo savo pavardės. Pavyzdžiui, kažkas sukūrė Kazimiero Simanavičiaus ,,Didžiojo artilerijos meno” pirmą puslapį, nepaprastą metalinę graviūrą, kažkas ją nupirko ir paliko miestui. Žemaitijos ,,Žemėlapio” autorė yra Eglė Tamošiūnaitė, ,,Gaublio” – Artūras Valiūnas ir t. t. Praeitą savaitę pasimirė Frėjus, kalvis. Ko tik jis iš metalo neišdarinėjo. Visur, kur nuvyksti Lietuvoje, randi nepaprastų stebuklų. Miela tokiam krašte gyventi.