Apie demokratiją ir mandagumą
STASYS GOŠTAUTAS
Po 200 metų be demokratinių institucijų (jeigu skaičiuotume nuo 1795
m.) šiandien Lietuva turi laisvus rinkimus (nors per
paskutiniuosius vos 20 proc. balsavo), spaudos laisvę ir neatsakingumą,
žmonių teisių garantijas ir piktnaudžiavimą jomis. Ir tai viskas
iš nieko, nes iš tikrųjų tikros demokratijos neturėjome
ne nuo 1771 m. Konstitucijos, bet nuo Liublino unijos. Liberum veto
toli gražu nebuvo demokratiškas ir sunaikino bet kokios laisvės
siekimą.
Tad tereikia tik stebėtis, kad per tokį trumpą laiką neatgavome, nes
neturėjome, bet sukūrėme naujas demokratines taisykles, kurių pasigedom
per šimtus metų kolonializmo. Lenkus už tokios respublikos
sukūrimą galime kaltinti iki pasaulio galo, bet gal be jų seniai ir
amžinai būtume Rusijos Šiaurės provincija.
Palyginęs, kas buvo ir dabar yra, negali atsidžiaugti, kaip toli nueita
laisvės keliu. Europa kasdien tampa vis prieinamesnė. Prieš
keletą metų kur nors išvykti lietuviams buvo tik svajonė,
šiandien – ir darbo, ir mokslo, ir turizmo reikalais
galime keliauti per visą Europą be jokių vizų. Šis pasitikėjimas
iš dalies iškovotas Vytauto Landsbergio, Algirdo
Brazausko ir ypač Valdo Adamkaus. Tai vyrai, kurie sugebėjo
išsireikalauti pagarbą sau ir savo tautai.
Paskutiniu laiku tapo įprasta kritikuoti Adamkų. Pagarba senam
prezidentui yra paprastas mandagumo reikalas, o to, atrodo, mes per
daug dar neturime. Gal Adamkus daug nepadarė, tačiau vien jo amžius
turėtų mus versti nusileisti ir nereikalauti to, ko negalima.
Apskritai, jis garbingai užbaigė savo buvimą („tenure”),
daug geriau negu tie, kurie jį pažįsta 45 metus, galėjo tikėtis.
Baltijos kraštų krizė, ypač Latvijos, kurioje 50 proc. gyventojų
yra rusų kilmės, leidžia paklausti: kas stovi už šios krizės
durų? Jau 20 metų Rusija pranašauja Baltijos kraštams
bankrotą ir laukia, kada jos maldaus būti priimtos atgal į Rusijos
glėbį. Klausimas, ar tikrai už tos krizės nestovi Rusijos mafija, kuri
vykdo tai, ką ,,mafiozų” tautos vadai įsako? Beje, Žirinovskis ir
Putinas dar ir dabar nepameta vilties, kad mes subankrutavę (jie manė,
kad per tris mėnesius) prašysimės būti priimti atgal. Gali
laukti, jau kas kas, bet žemaičiai neprašys.
Ignalinos uždarymas pagreitins krizę. Universitetai po 20 m. reformos
gali už poros savaičių sugriūti, nes jeigu nebus studentų, galinčių
susimokėti už mokslą, nebus ir profesūros, ir administracija galės save
atleisti iš pareigų. Gal taip tragiškai ir nebus, bet
pavojus jau gresia, nes profesūra jau gauna sumažintą mokslo etatą.
Jeigu valdžia neturės iš ko mokėti už tuos 50 proc. studentų,
kuriuos yra pažadėjusi paremti, profesūra ne tik pusės etato, bet ir
viso gali staiga netekti.
Minėjau, kad mandagumas pas mus neprigyja, nežinau, kodėl jo taip
trūksta. Juk, rodos, taip nesunku pasakyti ,,prašau”,
,,ačiū”, ,,sudiev”. Bet Lietuvoje tai reikia užsitarnauti,
kitaip – tu esi nevertas, kad aš tau dėkočiau ar
atsiprašyčiau… Pažiūrėjus kitur, krautuvės pilnos
šviesos ir prekių, pardavėjos kartais net nusišypso, nors
vis dar reikia pačiam susidėti pusiau numestas prekes į maišą,
kurį reikia atsinešti arba nusipirkti. Bet tai –
smulkmenos.
O ne, štai vienas pavyzdys iš mano kelionių po Lietuvą.
Autobusas Kaunas–Telšiai, vairuotojas važiuoja ne
greitkeliu, bet aplinkiniais keliais. Tikrai įdomus kelias, bet
vairuotojas, pavažiavęs 10 km, niekam nepasakęs, neatsiprašęs,
10 km grįžta atgal… Tai kainavo geras 20 minučių vėlavimo, bet
vairuotojas dėl to nesijaudina. Ir ką tu jam padarysi? Nesiskaitymas ir
nemandagumas su žmonėmis yra dar sovietinio elgesio likučiai. Kas
nutiko? Labai paprastas dalykas: jis pamiršo palikti siuntinį
Raseinių stoty, todėl grįžo atgal, paliko siuntinį ir vėl važiavome į
Telšius lyg nieko nebūtų nutikę. Užkalbinau vairuotoją, jis
pasižiūrėjo į mane kaip į kokį keistuolį ir pasakė su rusišku
akcentu: ,,Aa, pastebėjot!” Kur tu čia nepastebėsi. Bet nė vienas
keleivis neatkreipė dėmesio, vadinasi, aš buvau vienintelis,
kuris pastebėjo, jog kažkas netvarkoj. Galop, kur čia skubėti, pusė
valandos čia ar ten, koks skirtumas!
Įsivaizduoju, kaip buvo anais laikais, kai nueidavai į restoraną ir tau
pasakydavo, kad patiekalo, kurį užsisakei, neturi, kito – irgi
neturi, galų gale paklausus, ką turite, visai ramiai atsakydavo: nieko
neturime, gal arbatos, nes kavai pieno neturime. Geri laikai tai buvo!
Kas dar? Pasigedau elgetų. Gal parke ir gulėjo koks nors girtuoklis,
bet gatve einant nesimatė, kad kas prašytų pinigų kaip anksčiau.
Tai tiesiog stebėtina, ypač krizės laikais. Viena mano draugė nuliūdusi
parašė, kaip ji buvo paveikta graffiti ant visų sienų, net
langų. Nesu graffiti mėgėjas, tačiau manęs per daug nestebino paauglių
meno suteptos sienos. Pripratau matyti visą New York metro sistemą,
išdažytą tų vaikiščių. Jurgio Mačiūno laikais visa tai
būtume pavadinę ,,Fluxus metro sistema” ir per daug nesijaudinę.
Kiekvieną kartą, kai būnu Lietuvoje, mėgstu prisipirkti visokių
laikraščių ir žurnalų, pažiūrėti, kur mes einame. Girdėjau
kritikos ir mačiau, kaip per vieną savaitę 103 žurnalistai liko be
darbo, tuo pat metu, kai dvi žurnalistikos katedros išleido
tuzinus naujų abiturientų, kuriems darbo, aišku, nebus. Tai
parodo, kad tuos pačius puslapius užpildys dar mažiau gabesni
žurnalistai. Tačiau čia nors niekas jų nežudo kaip Rusijoje ir
negirdėjau, kad kam grėstų pavojus už tiriamosios žurnalistikos
reportažus.
Laikraštinė spauda dar išlaiko savo įdomumą, nepaisant
to, kad kartais virsta bulvarine spauda. Nežinau, ar čia kaltas naujas
TV direktorius, mano draugas Siaurusevičius, tačiau pasidaro pikta, kai
vienas kanalas, rodydamas pokalbį su Brazausku apie Baltijos kelią, kas
tris minutes parodo 19 reklamų. Pusė jų yra apie to kanalo būsimas
programas. Tuo tarpu visi norime iš sunkiai sergančio žmogaus,
buvusio garbingo vadovo, išgirsti pasiaiškinimą, kodėl
jis nedalyvavo Baltijos kelyje. Brazausko pasiaiškinimas buvo
trumpas ir logiškas: jis sėdėjo prie vairo, jeigu kokia
katastrofa būtų įvykusi, būtų buvę kam ją sustabdyti. Gal taip ir buvo.
Man asmeniškai ne visai rūpėjo jo buvimas ar nebuvimas Baltijos
kelyje, man buvo įdomu paklausyti jo samprotavimų.
Telšiuose prie naujų ar atnaujintų butų stovi sovietiniai
palikimai, kurie taip gadina bendrą miesto vaizdą, jog norėtųsi juos
visus išsprogdinti. Telšiuose mačiau visur pagražintas
gatves su skulptūromis, sukurtomis Telšių dailės akademijos
(Vilniaus filialas) abiturientų. Kur tų talentų mes neturim…
Rodos, tik prieš pusantro šimto metų nei rašyti,
nei skaityti nemokėjom, o tapom poetų tauta; prieš šimtą
metų vos turėjom liaudies meno gabaliukų, daugiausia išdrožinėto
medžio, o dabar esame dailininkų tauta. Reikia tik pažiūrėti, ką tie
telšiokai daro baigdami savo, kaip jie pravardžiuoja, ,,amatų
mokyklą”. Amatų – galbūt, bet talentingą. Baigę bakalaurą
jie parduoda ar padovanoja savo skulptūras. Tokiu būdu visi
Telšiai pasidabina įdomiais diplominiais darbais. Tik kartais
autoriai, turbūt iš kuklumo, nepasirašo savo pavardės.
Pavyzdžiui, kažkas sukūrė Kazimiero Simanavičiaus ,,Didžiojo
artilerijos meno” pirmą puslapį, nepaprastą metalinę graviūrą,
kažkas ją nupirko ir paliko miestui. Žemaitijos ,,Žemėlapio”
autorė yra Eglė Tamošiūnaitė, ,,Gaublio” – Artūras
Valiūnas ir t. t. Praeitą savaitę pasimirė Frėjus, kalvis. Ko tik jis
iš metalo neišdarinėjo. Visur, kur nuvyksti Lietuvoje,
randi nepaprastų stebuklų. Miela tokiam krašte gyventi.