Ar tikrai visi
juodaodžiai Amerikoje yra skriaudžiami?

Aleksas Vitkus

Liberalioje Amerikos spaudoje visi esame daug kartų skaitę, kaip vis dar iki šiol yra skriaudžiami juodaodžiai, save mėgstantys vadinti afroamerikiečiais. Gal tai ir teisybė, ypač jei pažiūrėtume į Amerikos daugiau kaip dviejų šimtų metų istoriją. To joks bešalis žmogus negalėtų nuneigti. Su tokiu tvirtinimu turbūt turėtų sutikti ir konservatoriško polinkio amerikiečiai politikai. Bet kaip yra šitame pakantos ir plačiai pasklidusių žmogaus teisių XXI šimtmetyje?

Ypatingai mėgsta skųstis pačių juodaodžių visuomenės politiniai vei­kėjai, tokie kaip pastoriai Jesse Jack­son, Jeremiah Wright ir kiti, o taip pat – ir gausūs jų komentatoriai, ir net didžiųjų Amerikos laikraščių veda­mų­jų autoriai. Jei juodųjų bendruo­menėje atsiranda kokia problema, jie visuomet skelbia, kad dėl to kalta yra baltųjų visuomenė ir jos nusistatymas prieš juodąją rasę.

Kas mane sugundė rašyti šia te­ma, tai prieš kelias dienas „Chicago Tribune” komentarų puslapyje išspausdintas straipsnis, rašytas visoje Amerikoje žinomo komentatoriaus, juodosios rasės atstovo Leonard Pitts. Straipsnis mane nustebino savo ant­rašte: „Memo to African-Americans: Sometimes Blacks Are Guilty”, kur autorius be baimės aprašo Detroit miesto mero, juodaodžio Kwame Kilpatrick politinę karjerą, pasibaigusią kalėjimu.

Pitts savo straipsnį pradeda ši­taip: „Jei Kwame būtų buvęs baltas, jį iš Detroit miesto mero kėdės būtų jau seniai išmetę, jis gal ir savo kalėjimo bausmę būtų jau atlikęs.” Bet Kwame yra juodaodis, ir kai prieš daugiau kai metus iškilo į šviesą jo daugybė nusi­kalstamų veiksmų, jo ginti tuojau puolė juodųjų amerikiečių spauda, politikai, pastoriai ir vos ne visi Detroit miesto juodieji gyventojai, kaltindami baltuosius rasizmu ir „Jim Crow” linčo teismo teisingumu. Kwame vis dėlto turėjo nusileisti, nes jo nusikaltimų jau nebebuvo galima apginti. Jis atsisakė mero posto, pats pasisiūlydamas išbūti 120 dienų kalėjime, paskui praleisti penkerius me­tus bandomojo laikotarpio ir užmokėti 1 mln. dolerių baudą.

Tai, kad juodaodžiai yra dar ir šiandien skriaudžiami, gal geriausiai atremia žurnalistas ir komentatorius, 1992 m. buvęs kandidatas į prezidentus Patrick J. Buchanan. Čia noriu paminėti tik kai kurias jo mintis, ne kartą reikštas spaudoje ir kitokiuose forumuose.

Gal laimingiausi juodosios rasės žmonės gyvena Amerikoje. Jų protėviai buvo atvežti į šį kraštą kaip vergai, toks gyvenimo būdas nedaug skyrėsi nuo jų gyvenimo Afrikoje. Iš tokių atvežtų vergų, kurių buvo gal apie 600,000, užaugo naujos kartos, jau nebe vergai, bet pagaliau – laisvi žmonės, ir šiandien jų priskaičiuojama Amerikoje daugiau nei 40 milijonų. Kaip ir tarp baltų, nemažas jų skaičius dar ir dabar gyvena ką sociologai vadina „žemiau neturto lygio”, kuris vis dėlto yra gerokai aukš­tesnis negu bet kokioje, išskyrus gal Pietų Afriką, juodųjų valdomoje Afrikos valstybėje. Todėl tokie agitatoriai kaip Sharpton ir kiti turėtų pulti ant kelių ir dėkoti, kad jų protėviai turėjo laimės atsirasti Amerikoje.

Nuo prez. Lyndon B. Johnson laikų niekas pasaulyje juodosios rasės žmonėms nėra padaręs tiek gero, kaip Amerikos baltieji. Trilijonai (taip, ne milijardai, bet trilijonai) dolerių buvo išleista įvairiausių rūšių pašalpoms juodiesiems, pvz., maisto produktų talonai, būstų nuomų priedai, Pell įstatymo studijų pašalpos, paskolos studentams, teisminės paslaugos, medicininiai patarnavimai, mokesčių kreditai ir kitokios „neturto” progra­mos, bandant įvesti juoduosius į vidurinę Amerikos ekonominę klasę.

Federalinė vyriausybė, įvairios valdžios įstaigos, savivaldybės, verslo įmonės ir universitetai diskriminuoja baltuosius, remdamiesi „affirmative action” potvarkiais ir kvotomis verslo pobūdžio sutartyse bei priimant į universitetus. Religinės, karitatyvinės bei įvairios pilietinės organizacijos, fondai, mokyklos ir net pavieniai asmenys aukoja pinigus ir laiką išlaikant maitinimo virtuves bedarbiams ir neįgaliems, teikiant paramą pensininkams, vaikų priežiūrą – viskas su ypatingu dėmesiu juodųjų poreikiams.

Jei dar ir to mažai, rugsėjo 11 d. laikraščiuose buvo paskelbta dar viena programa, pagal kurią kai kurių Čikagos viešųjų mokyklų mokiniams (juodųjų rajonuose), gavusiems pažymį „A” (labai gerai), numatoma mokėti po 50 dolerių. O tesigirdi tik juodųjų agitatorių ir net kandidato į prezidentus Barack Obama nuolatiniai priekaištai, dejonės ir aimanavimai. Kur dėkingumas? Tegu Obama apsilanko kokioje nors privačioje katalikų mokykloje ir paklausia mokytojų ar mokinių, kiek ten buvo apsilankę elitinių  Amerikos universitetų atstovai, siūlančių stipendijas jų nusipelniusiems baltaodžiams vaikams?

Ar baltieji yra kalti, kad procentais juodaodžiai padaro nusikaltimų septynis kartus daugiau negu kitų rasių atstovai? Ir kad jų tiek sėdi kalėjimuose? Ar Obama žino, jog tik 3 proc. baltųjų nusikaltėlių savo auka pasirenka juodaodžius, tuo tarpu kai 45 proc. juodųjų nusikaltėlių pasirenka aukomis baltuosius? Ar jis žino, kad „juodas prieš baltą” prievartavimai yra 100 kartų dažniau vykdomi negu „baltas prieš juodą”? Apiplėšimų atveju tas santykis dar didesnis – 139!

Savo stebėtinai atvirą straipsnį komentatorius Pitts, skaitytojui priminęs ir garsiąsias O. J. Simpson, Michael Jackson ar Mike Tyson bylas, baigia mintimi, kad „Mes (juodieji) turėtume atprasti nuo įsitikinimo, kad dėl kiekvienos juodaodžio piktadarystės reikia kaltinti baltųjų rasizmą.”