Rolandas Muraška (centre) su jam baigiamosiose rungtynėse pralaimėjusiu čikagiečiu Audrium Verbicku (d.) ir trečiąją vietą užėmusiu dar vienu ,,Vėjų’’ miesto atstovu Marijum Balčiūnu (k.).
Algirdo Grybo nuotr.

Vasaros pabaigai – lauko teniso turnyras New York

ŠALFASS ir JAV LB NY apygardos suorganizuotose varžybose Long Island rungtyniavo
ir Lietuvos teniso žvaigždė R. Muraška

EUGENIJA MISEVIČIENĖ
LAURYNAS MISEVIČIUS

Paskutinį rugpjūčio mėn. savaitgalį New York įvyko stambus Šiaurės Amerikos lietuvių lauko teniso mėgėjų turnyras, kuriame be kelių dešimčių šiai sporto šakai prijaučiančių mūsų tautiečių iš Rytų pakrantės, Čikagos, Florida, California ir Kanados išvydome ir tituluotą svečią iš Lietuvos – daugkartinį Lietuvos ir vokiečių ,,Bundeslygos’’ čempioną Rolandą Murašką. Nors 18 metų savo gimtosios šalies rinktinei atstovavusiam klaipėdiečiui ir nebuvo rimtai pasipriešinta nei Long Island (NY) ,,Claytime’’ teniso klubo molžemio aikštelėje, nei kitą dieną (pasitaisius orui) ,,Atlantic Beach Club’’ kortuose netoli vandenyno pakrantės, šiuo metu Vilniuje apsigyvenęs lietuvis buvo nustebintas užjūryje gyvenančių tautiečių svetingumo ir geros varžybų organizacijos, už kurią išreiškė dėkingumą pagrindiniams turnyro rengėjams: JAV Lietuvių Bendruomenės NY apygardos pirmininkei Ramutei Žukaitei bei teniso entuziastams – šiame mieste gyvenantiems dr. Leonidui Šternui bei Gediminui Valiukėnui. Kol teniso aikštelėse kovojo Amerikos lietuviai, su Rolandu pakalbėjome apie jo kelią į didįjį tenisą, problematišką padėtį su šios ir kitų sporto šakų rėmimu Lietuvoje bei perspektyvomis.

– Rolandai, gimei ir užaugai krepšinio krašte A. Sabonio ,,viešpatavimo’’ laikai. Dievas Tave apdovanojo aukštu ūgiu, kodėl tapai tenisininku?

– Tai, kad mano sudėjimas ne visai kaip krepšininko – esu per daug lengvas, tenisui yra geriau, nes esu staigesnis. Nors mokykloje su visais kitais ir žaidžiau krepšinį, esu daugiau individualistas, mano toks charakteris – kovotojas pats sau. Krepšinis man niekada labai nepatiko, mėgau rungtyniauti vienas. O žaisti pradėjau Klaipėdoje, kur ir gimiau. Pas mus antraklasius į mokyklą atėjo vienas treneris, ieškodamas vaikų grupės lankyti tenisą. Tuomet tokios treniruotės buvo nemokamos. O aš buvau labai energingas, judrus, sportiškas. Atsimenu, tada parbėgau namo ir tėvam pranešiau, kad einu į tenisą, nors tuo metu net nežinojau, kas tas yra. Taip ir pradėjau žaisti, nors ir gerų sąlygų nebuvo, treniravausi vienoje mokyklos salėje kartą, du per savaitę. Bet už kelių metų, būdamas devynerių, jau žaidžiau pirmame Lietuvos čempionate, prasimušiau į finalą, kurį visgi pralaimėjau – užėmiau antrą vietą. O nuo to laiko Lietuvoje daugiau niekam nepralošiau – būdamas vos 15-os tapau suaugusiųjų čempionu. Ir nuo to laiko savame krašte daugiau nepralaimėjau.

– Kaip klostėsi karjera?

– Sovietų Sąjungos laikais turėjau galimybę daug keliauti po Rusiją, kas buvo gerai. Sutikau nemažai pasaulinio lygio žaidėjų ir žaisdamas tuose turnyruose įgaudavau naudingos patirties. Papuoliau į Sąjungos jaunių rinktinę. Tačiau su šia komanda į užsienį taip ir neišvažiavau, nes kažkada mano tėvas bandė bėgti į užsienį... Žodžiu, mane laikė politiškai nesubrendusiu, bijojo, kad pabėgsiu į Vakarus. Iki Lietuvos Nepriklausomybės ir neturėjau galimybės profesionaliai sportuoti: buvau lyg uždarytas už sienos, niekada neteko žaisti rimčiausiame lygyje ir tobulėti tarptautiniu mastu. Na, o subyrėjus SSRS patekau į savotišką duobę, nes Lietuvoje tenisas dar nebuvo populiarus. Patys geriausi Rusijos žaidėjai išvažiavo į Ameriką, Kanadą, Vokietiją. Ir man jau buvo atėjęs tas laikas, kai reikėjo žaisti pasaulinio lygio čempionatuose. Atrodė, viskas pasikeis į gerą pusę, kai man buvo 17 metų – į Lietuvą atvažiavo Vito Gerulaičio tėvas Vytautas dalyvauti Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse. Tada aš nugalėjau ir atsirado lyg ir viltis, kad kai tokie žmonės dalyvauja varžybose, gal ir man pavyks su jais užmegzti ryšius, juk Amerika visiems tuo metu atrodė kažkas ypatingo. Tačiau vietoj to, kad kaip Gerulaitis norėjo, kad į Ameriką atvyktų jauni perspektyvūs žaidėjai, ten nuvažiavo naujieji Lietuvos funkcionieriai... Neslėpsiu, buvau labai dėl to nusivylęs, nes turėjau didžiulį norą išvykti – tobulėti. Šiaip ne taip, būdamas 19os, sugebėjau išvažiuoti į Vokietiją ir tada labai greit ten pradėjau žaisti komerciniuose turnyruose, kad susikurčiau sau finansinę bazę, nes tuo metu pinigų neturėjau ir jokio finansavimo niekada iš nieko Lietuvoje nesu gavęs. Atvirai tariant, nuo pat vaikystės buvau nusiteikęs iš nieko nelaukti pagalbos. Esu dėkingas pavieniams teniso puoselėtojams, kurie duodavo man šiek tiek lėšų nuvykti tai į vieną turnyrą, tai į kitą, tačiau beveik viską turėjau pats užsidirbti ir sukurti. Vokietijoje uždirbęs pinigų pradėjau žaisti tarptautiniame lygyje. Gyvenime profesionaliai žaidžiau tik kokius 8 mėnesius, iškopiau į pasaulio geriausių žaidėjų 200-tuką. Tačiau greitai pervargau, nes buvau išnaudojamas savo vokiečio trenerio, kuris norėjo gan greitai atgauti savo investicijas, gavau traumą, tada pradėjau labai abejoti, ar verta toliau kažko siekti. Karjeroje pasiekiau aukščiausią tašką Vokietijoje, buvau daug kartų įvairių regionų čempionu, be problemų aplošdavau ir tuos žaidėjus, kurie turėjo aukštesnius įvertinimus nei aš, tačiau vėliau profesionaliai taip ir nežaidžiau.

– O Lietuvos rinktinė? Juk žaidėte ,,Davis’’ taurės turnyruose beveik 2 dešimtmečius, laimėjote ir Prezidento taurę?

– Taip, už savo šalies komandą niekuomet neatsisakydavau sužaisti ,,Davis’’ taurės varžybose. Gaila tik, kad neturėjome gero ,,antro’’ numerio, kad galėtume labiau pasipriešinti tituluotesniems savo varžovams. Nuo 1992–1993 m. sezono grįždavau į Lietuvą ir Prezidento taurės varžyboms, norėjau palaikyti tą sumanymą. Pirmasis turnyras įvyko kaip tik man prieš išvykstant į užsienį. Aš jį laimėjau – buvo labai gerai suorganizuotas. Nors iki tol visi manė, kad nesu pakankamai aukšto lygio žaisti ir Lietuvoje. Vykstant pirmajai Prezidento taurei, man net neleido viešbutyje gyventi, kur vyko turnyras, nei maitinimo davė, kaip kitiems. Kažkaip tuo metu Lietuvoje funkcionieriai labai norėjo pasirodyti prieš užsieniečius, o saviems lietuviams – nieko. Bet man tai išėjo į gera. Dar kelis kartus sugrįždavau į šios taurės varžybas, laimėjau man atrodo gal 4 ar 5 kartus. Tik gaila, kad pas mus, jei lietuvis kažką laimi, tai visi džiaugiasi, kalba apie tai, bet jei truputį nepasiseka, tuoj pamiršta. Jei pasieki pergalę, žmonės nori su tavimi fotografuotis, o jei nepasisekė, tada tavęs lyg ir nėra. Panašiai juk dabar yra ir R. Berankiui, kuris galbūt ne taip greitai tobulėja, kaip mūsiškiai norėtų. Gaila, kad taip yra, nes žaidėjui reikalinga motyvacija tobulėti. Taip daroma užsienyje: jei tau ir nepasisekė, tave palaikys, paskatins nenusiminti ir toliau tikėti savimi.

– Pakalbėkime apie teniso ir kitų sporto šakų rėmimą Lietuvoje po Nepriklausomybės atgavimo. Ar neatrodo, kad rimtai remiamas vien tik krepšinis?

– Krepšinis Lietuvoje – politika, o tai ir yra problema. Juk sportas – tai ne vien tik krepšinis. Juk iki Nepriklausomybės paskelbimo nebuvo taip, kad ši sporto šaka pas mus būtų visiškas numeris vienas. Turėjome juk ir aukšto lygio futbolo komandą, lengvaatlečius, stalo tenisą. Tačiau vėliau užgimė labai gilios krepšinio tradicijos, visi tik į tai kreipė dėmesį ir nuo to nukentėjo visas kitas sportas. Ir dabar po 19 nepriklausomybės metų Lietuva nieko daugiau neturi: nėra net sportinio lengvosios atletikos maniežo, nei vieno naujo futbolo stadiono... Sostinėje, kur gyvena daugiau kaip pusė milijono žmonių, tėra vienintelis uždaras teniso aikštynas. Net gerokai mažesnėje kaimyninėje Estijoje jų sostinėje Taline tokių – apie šimtas. O Amerikoje čia juk kiekviename rajone yra sportiniai kompleksai, kuriais gali nemokamai naudotis visi gyventojai. Deja, mūsų valstybė neturi investavimo į žmones politikos. Taigi ir tenisą Lietuvoje gali sau leisti žaisti tik turtingų tėvelių vaikai.

– Per savo dviejų dešimtmečių karjerą gal išliko atmintyje koks nors vienas sėkmingiausias turnyras, įdomiausia aplankyta šalis ar įmantriausia kova?

– Kiekviena aplankyta šalis yra įdomi ir ypatinga, kiekvienas turnyras turi kažką tokio, ko nėra kitur. Negalėčiau ko nors išskirti. Maloniausi laimėjimai turbūt buvo ,,Bundeslygoje’’, juk Vokietijoje yra tikrai nemažai aukšto lygio žaidėjų. Tuo tarpu Amerikoje pirmą kartą apsilankiau 1998 metais, tuomet su vienu vokiečiu boksininku nusprendėme nuvykti į teniso varžybas Florida valstijoje, tačiau nežaidžiau kvalifikaciniame turnyre, nes neturėjau pakankamai vertinimo taškų, turėjau sužaisti prieškvalifikacinėse varžybose ir jas laimėjau, gavau kvietimą rungtyniauti kvalifikaciniame turnyre, tačiau jau pirmajame rate pralaimėjau. Prieš kelerius metus nuvykau į California pas vieną savo draugą, kur susipažinau su kitais lietuviais. Kelionės į Vakarus metu pakeliui susipažinau su vienu iš šio lietuvių teniso turnyro organizatorių dr. Leonidu Šternu ir štai dabar pirmą sykį atvykau į Rytų pakrantę.
   
– Kokį įspūdį Jums paliko New York, čia sutikti lietuviai ir lietuvių surengtas turnyras?

– Turnyras atrodo labai gerai. Aš čia neatvažiavau būtinai kažko laimėti, mano karjera jau pasibaigusi, tačiau labai smagu susitikti su lietuviais už Atlanto. Būdamas dabar Amerikoje net nesijaučiu, kad esu ne Lietuvoje – sutikti žmonės labai šilti, malonūs. Tikrai esu dėkingas organizatoriams už šį puikų renginį. Būtų labai smagu, jei toks teniso turnyras taptų kasmetiniu, tada vis stiprėtų ryšys tarp lietuvių čia ir iš Lietuvos.
   
– Nusivylus ne itin geranoriška Lietuvos didžiojo sporto funkcionierių politika palikote Lietuvą, profesionalios karjeros toliau siekėte Vakaruose. Tačiau praleidus Vokietijoje daugiau kaip dešimtmetį, vis vien grįžote į Tėvynę – iš kur tas patriotizmas?

– Esu susidaręs nuomonę, kad funkcionieriai tam ir yra, kad pasirūpintų visų pirma tik savimi. Iš jų nieko laukti nereikia. Reikia organizuoti viską savo jėgomis, ką aš ir dariau. Taigi ir žaidžiau sau. Visgi išlikau lietuviu, myliu savo gimtinę. Aš niekada užsienyje nebuvau laimingas. Nors Vokietijoje praleidau 12 metų, tačiau visada galvojau, kad jau sugrįšiu. Pinigai man nebuvo viskas gyvenime, turiu kitas vertybes – šeimą (žmona vilnietė Jūratė ir 3 dukros, lapkričio mėnesį turėtų gimti dar vienas vaikelis), kuri yra daug svarbiau. Sportinę karjerą jau kaip ir užbaigiau. Per tiek metų kelionių šiek tiek ir nuvargau, juolab negali visą laiką būti ant ratų. Taip ir apsisprendžiau grįžti į tėvynę. Nes vis skaičiavau dienas iki grįžimo namo. Dabar to nebėra, laiko nebeskaičiuoju, Lietuvoje esu laimingas.

– Ačiū už pokalbį, sėkmės!