Kur dingo tie, kurie kadais prieš nieką nedrebėjo?

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Ne per seniausiai paštu gavau antros pataisytos ir papildytos knygos laidą ,,Lietuviai Arktyje”. Pirmoji knygos laida buvo parengta kaip dokumentas 2000 metais Vilniuje vykusiam tarptautiniam kongresui ,,Komunizmo nusikaltimų įvertinimas”. Galiniame jos viršelyje paminėti trys leidinio mecenatai, visi iš JAV. Tai Genovaitė Vasaitienė, Kazys A. Vasaitis ir Rūta E. Šepetys. Iš jų pažįstu tik Kazį. Mintyse grįžau į tolimą praeitį, kada buvome studentais. Apie tai ir noriu kiek daugiau parašyti.

1950-ojo dešimtmečio viduryje lietuvių studentų veikla tiesiog klestėjo. Ir skaičiais jie buvo impozantiški, nes tuo pačiu metu buvo keletas šimtų studentų. Veikla vyko ir studentų ideologinėse organizacijose. Šalia šių organizuotų vienetų draugai ir bičiuliai dar artimiau bendravo ir draugavo savo rateliuose, taip vadinamose ,,šaikose”. Pastarieji buvo privataus pobūdžio, bet tuo pačiu papildė esamą visuomeninę veiklą ir patenkino socialinius poreikius. Kai kas sakytų, kad tie laikai buvo išeivijos lietuvių studentų aukso amžius. Likimas taip lėmė, kai į vieną būrį susibūrė nedidelė grupė Čikagoje ir apylinkėse gyvenančių studentų ateitininkų. Kai kurie jau studijavo University of Illinois Urbana mieste, kiti studijavo ar apie studijas galvojo ir gyveno Čikagoje. Tik vienas buvo nuklydęs į University of Wisconsin, esantį tos valstijos sostinėje Madison.

Galvoje turiu vieną grupę, kuri pasivadino ,,Sveiks klubu”. Tai buvo daugiau laisvalaikio leidimo telkinys. Atliekamu laiku beveik visi studijavo ir aktyviai dalyvavo ateitininkuose ir bendrai Studentų sąjungos veikloje. Pradžią sunku nustatyti, bet trys iš jų dar Vokietijoje 1948 metais buvo įsteigę slaptą grupelę ,,Miško sakalai”. Miške, medžių aukštumoje, jie turėjo pasistatę savo būstą. Keletą metų ta grupė leido savo laikraštėlį ,,Miško varpelis”. Ją sudarė tik trys moksleiviai: Jurgis Štuopis, Skirmantas Radvila ir Romualdas Kriaučiūnas. Vėliau visi atkeliavo į Čikagą ir palaikė glaudžius ryšius. Su laiku tapo studentais. Po poros metų tas trejetukas išsiplėtė ir susidarė aštuonių viengungių klubas. Be jau minėtų prisidėjo Vaclovas Kleiza, Eugenijus Orentas, Povilas Kilius, Romanas Stropus ir Kazys Vasaitis. Grupė įvairiomis progomis susieidavo padainuoti, pašokti, pabendrauti. Pasikviesdavome ir merginų, tačiau poravimasis nebuvo nei skatinamas, nei populiarus. Pakviesdavome tokį skaičių merginų, kiek suėjime galėjo dalyvauti klubo narių. Su laiku ir dėl kitų įsipareigojimų suėjimų retėjo, bet vis tiek bent kartą per metus turėdavome savo klubo šventę.

Tais laikais visi ypač skaitė taip vadinamąjį ,,Draugo” ,,pletkų” skyrių paskutiniame dienraščio puslapyje. Ten būdavo aprašomi įvyksiantys renginiai ir kitos trumpos naujienos. Tais laikais tą puslapį redagavo Aloyzas Baronas. Kartą sumanėme įdėti trumpą pranešimą apie ,,Sveiks klubo’’ metinę šventę, įvyksiančią tokią ir tokią dieną. Žinutėje nebuvo minimos jokios pavardės ar adresai. Visuomenė nebuvo kviečiama. Buvo tik žinutė. Atsimenu, kai Eugenijus Orentas paskambino Aloyzui Baronui, prašydamas žinutę įdėti. Mielas redaktorius nesiskubino prašymo patenkinti, sakydamas, kad tai nežinoma grupė, o iš pavadinimo skamba lyg koks nugėrimo klubas. Tada jis pats pasiūlė kompromisą – kad žinutėje būtų minimas ne ,,Sveiks”, bet ,,Servus klubas”. Taip ir buvo išspausdinta. Istorikai, besiknisdami ,,Draugo” archyvuose, gal vieną dieną užtiks ,,Servus klubo” pavadinimą, bet niekur kitur neras jokių užuominų apie šį gal kokius penkerius metus gyvavusį klubą.

Kas su to klubo nariais nutiko? ,,Kur dingo jie, kurie kadais prieš nieką nedrebėjo?” – kaip toje filisterių dainoje dainuodavome. Tik vienas jau iškeliavęs Amžinybėn. Tai Eugenijus Orentas, buvęs aktyvus ateitininkų ir lietuvių visuomenės veikloje. Mirė jau gyvendamas West Hartford mieste. Kiti liko įsitraukę į įvairius visuomeninius bei kultūrinius darbus. Nenoriu paskirai minėti kiekvieno pasiekimų, bet buvusioje grupėje turime ar turėjome Lietuvos garbės konsulą, Lietuvių Fondo tarybos bei valdybos pirmininką, pora Ateitininkų federacijos generalinių sekretorių, ,,Dainavos” ansamblio narį, ,,Ateities” žurnalo redaktorių, bent du ,,Draugo” ,,Akademinių prošvaisčių” redaktorius, Dainavos jaunimo stovyklos Direktorių tarybos pirmininką, PLB ir JAV LB pareigūnus ir t.t. Iš šios grupės tik vienas nubyrėjo nuo lietuviško gyvenimo. Visi įsigijo profesijas ar įkūrė savo verslą ir pavyzdingai gyvena. Turbūt dauguma jau pensininkai. Reikia pastebėti, kad visi, be išimčių, vedė lietuvaites. Negirdėjau, kad kuris būtų išsiskyręs. Anais laikais buvo retenybė, kad kas vestų svetimtautę ar ištekėtų už svetimtaučio. Tačiau ir tada buvo skersai žiūrima į taip vadinamas mišrias vedybas. Tada mišrios vedybos buvo, kai skautas susituokdavo su ateitininke. Man asmeniškai teko dalyvauti šešiose iš aštuonių klubo narių vestuvėse. Ne tik dalyvavome, bet daugeliu atveju buvome ir pabroliais.

Iš organizacinio taško žiūrint, klubas buvo palaida bala. Nebuvo jokių valdybų, jokių nario mokesčių, neturėjome jokių rašytų įstatų (išskyrus dešimt Dievo įsakymų). Nors visi jau turėjome (vielinius) telefonus, kai kas dar nebuvome motorizuoti. Tačiau buvome solidarūs, vienas kitą palaikantys. Jei paskutiniame ,,Draugo” puslapyje kada nors netrukus pamatysite žinutę apie ,,Servus klubo” penkiasdešimtmečio šventę, tai žinosite, apie ką kalbama, nors visuomenė ir nebus kviečiama dalyvauti.