Kur dingo tie, kurie kadais prieš nieką nedrebėjo?
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Ne per seniausiai paštu gavau antros pataisytos ir papildytos
knygos laidą ,,Lietuviai Arktyje”. Pirmoji knygos laida buvo
parengta kaip dokumentas 2000 metais Vilniuje vykusiam tarptautiniam
kongresui ,,Komunizmo nusikaltimų įvertinimas”. Galiniame jos
viršelyje paminėti trys leidinio mecenatai, visi iš JAV.
Tai Genovaitė Vasaitienė, Kazys A. Vasaitis ir Rūta E. Šepetys.
Iš jų pažįstu tik Kazį. Mintyse grįžau į tolimą praeitį, kada
buvome studentais. Apie tai ir noriu kiek daugiau parašyti.
1950-ojo dešimtmečio viduryje lietuvių studentų veikla tiesiog
klestėjo. Ir skaičiais jie buvo impozantiški, nes tuo pačiu metu
buvo keletas šimtų studentų. Veikla vyko ir studentų
ideologinėse organizacijose. Šalia šių organizuotų
vienetų draugai ir bičiuliai dar artimiau bendravo ir draugavo savo
rateliuose, taip vadinamose ,,šaikose”. Pastarieji buvo
privataus pobūdžio, bet tuo pačiu papildė esamą visuomeninę veiklą ir
patenkino socialinius poreikius. Kai kas sakytų, kad tie laikai buvo
išeivijos lietuvių studentų aukso amžius. Likimas taip lėmė, kai
į vieną būrį susibūrė nedidelė grupė Čikagoje ir apylinkėse gyvenančių
studentų ateitininkų. Kai kurie jau studijavo University of Illinois
Urbana mieste, kiti studijavo ar apie studijas galvojo ir gyveno
Čikagoje. Tik vienas buvo nuklydęs į University of Wisconsin, esantį
tos valstijos sostinėje Madison.
Galvoje turiu vieną grupę, kuri pasivadino ,,Sveiks klubu”. Tai
buvo daugiau laisvalaikio leidimo telkinys. Atliekamu laiku beveik visi
studijavo ir aktyviai dalyvavo ateitininkuose ir bendrai Studentų
sąjungos veikloje. Pradžią sunku nustatyti, bet trys iš jų dar
Vokietijoje 1948 metais buvo įsteigę slaptą grupelę ,,Miško
sakalai”. Miške, medžių aukštumoje, jie turėjo
pasistatę savo būstą. Keletą metų ta grupė leido savo
laikraštėlį ,,Miško varpelis”. Ją sudarė tik trys
moksleiviai: Jurgis Štuopis, Skirmantas Radvila ir Romualdas
Kriaučiūnas. Vėliau visi atkeliavo į Čikagą ir palaikė glaudžius
ryšius. Su laiku tapo studentais. Po poros metų tas trejetukas
išsiplėtė ir susidarė aštuonių viengungių klubas. Be jau
minėtų prisidėjo Vaclovas Kleiza, Eugenijus Orentas, Povilas Kilius,
Romanas Stropus ir Kazys Vasaitis. Grupė įvairiomis progomis susieidavo
padainuoti, pašokti, pabendrauti. Pasikviesdavome ir merginų,
tačiau poravimasis nebuvo nei skatinamas, nei populiarus. Pakviesdavome
tokį skaičių merginų, kiek suėjime galėjo dalyvauti klubo narių. Su
laiku ir dėl kitų įsipareigojimų suėjimų retėjo, bet vis tiek bent
kartą per metus turėdavome savo klubo šventę.
Tais laikais visi ypač skaitė taip vadinamąjį ,,Draugo”
,,pletkų” skyrių paskutiniame dienraščio puslapyje. Ten
būdavo aprašomi įvyksiantys renginiai ir kitos trumpos
naujienos. Tais laikais tą puslapį redagavo Aloyzas Baronas. Kartą
sumanėme įdėti trumpą pranešimą apie ,,Sveiks
klubo’’ metinę šventę, įvyksiančią tokią ir tokią
dieną. Žinutėje nebuvo minimos jokios pavardės ar adresai. Visuomenė
nebuvo kviečiama. Buvo tik žinutė. Atsimenu, kai Eugenijus Orentas
paskambino Aloyzui Baronui, prašydamas žinutę įdėti. Mielas
redaktorius nesiskubino prašymo patenkinti, sakydamas, kad tai
nežinoma grupė, o iš pavadinimo skamba lyg koks nugėrimo klubas.
Tada jis pats pasiūlė kompromisą – kad žinutėje būtų minimas ne
,,Sveiks”, bet ,,Servus klubas”. Taip ir buvo
išspausdinta. Istorikai, besiknisdami ,,Draugo”
archyvuose, gal vieną dieną užtiks ,,Servus klubo” pavadinimą,
bet niekur kitur neras jokių užuominų apie šį gal kokius
penkerius metus gyvavusį klubą.
Kas su to klubo nariais nutiko? ,,Kur dingo jie, kurie kadais
prieš nieką nedrebėjo?” – kaip toje filisterių
dainoje dainuodavome. Tik vienas jau iškeliavęs Amžinybėn. Tai
Eugenijus Orentas, buvęs aktyvus ateitininkų ir lietuvių visuomenės
veikloje. Mirė jau gyvendamas West Hartford mieste. Kiti liko įsitraukę
į įvairius visuomeninius bei kultūrinius darbus. Nenoriu paskirai
minėti kiekvieno pasiekimų, bet buvusioje grupėje turime ar turėjome
Lietuvos garbės konsulą, Lietuvių Fondo tarybos bei valdybos
pirmininką, pora Ateitininkų federacijos generalinių sekretorių,
,,Dainavos” ansamblio narį, ,,Ateities” žurnalo redaktorių,
bent du ,,Draugo” ,,Akademinių prošvaisčių”
redaktorius, Dainavos jaunimo stovyklos Direktorių tarybos pirmininką,
PLB ir JAV LB pareigūnus ir t.t. Iš šios grupės tik
vienas nubyrėjo nuo lietuviško gyvenimo. Visi įsigijo profesijas
ar įkūrė savo verslą ir pavyzdingai gyvena. Turbūt dauguma jau
pensininkai. Reikia pastebėti, kad visi, be išimčių, vedė
lietuvaites. Negirdėjau, kad kuris būtų išsiskyręs. Anais
laikais buvo retenybė, kad kas vestų svetimtautę ar ištekėtų už
svetimtaučio. Tačiau ir tada buvo skersai žiūrima į taip vadinamas
mišrias vedybas. Tada mišrios vedybos buvo, kai skautas
susituokdavo su ateitininke. Man asmeniškai teko dalyvauti
šešiose iš aštuonių klubo narių vestuvėse.
Ne tik dalyvavome, bet daugeliu atveju buvome ir pabroliais.
Iš organizacinio taško žiūrint, klubas buvo palaida bala.
Nebuvo jokių valdybų, jokių nario mokesčių, neturėjome jokių
rašytų įstatų (išskyrus dešimt Dievo įsakymų).
Nors visi jau turėjome (vielinius) telefonus, kai kas dar nebuvome
motorizuoti. Tačiau buvome solidarūs, vienas kitą palaikantys. Jei
paskutiniame ,,Draugo” puslapyje kada nors netrukus pamatysite
žinutę apie ,,Servus klubo” penkiasdešimtmečio
šventę, tai žinosite, apie ką kalbama, nors visuomenė ir nebus
kviečiama dalyvauti.