Vytautas Bogušis:
Nesitaikau į šventuosius, nelaikau savo veiklos kažkokia išskirtine
Apie V. Bogušį:
Gimė 1959 m. sausio 2 d. Varėnos rajono Puvočių kaime. 1976 m. dėl
religinių ir tautinių įsitikinimų (jaunimo pogrindinio religinio
judėjimo „Eucharistijos bičiuliai", įkurto 1975 m., dalyvis)
pašalintas iš vidurinės mokyklos. 1977-1979 m. tarnavo
tarybinėje armijoje. 1978-1988 m. – Lietuvos laisvės lygos
aktyvus narys. 1979 m. pasirašė Baltijos šalių 45
piliečių memorandumą, reikalaujantį pasmerkti Molotovo-Ribbentropo
paktą. Nuo 1980 m. – Lietuvos Helsinkio grupės narys. Su kitais
leido pogrindžio spaudą „Laisvės šauklys", „Vytis",
buvo Tarptautinės žmogaus teisių asociacijos ir Helsinkio grupės
leidinio „Krikščionis demokratas" redaktorius.
Bendradarbiavo Sovietų Lietuvoje draudžiamoje („Lietuvos Katalikų
Bažnyčios kronika", „Aušra", „Dievas ir Tėvynė") ir
Rusijos disidentų pogrindinėje spaudoje, teikė informaciją
„Vatikano balso", „Amerikos balso", „Laisvosios
Europos", „Svobodos" radijo stočių laidoms. Su kitais
pasirašė viešą kreipimąsi į SSRS valdžią ir tarptautines
organizacijas dėl piliečių teisių pažeidimų. 1983-1991 m. - Vilniaus
valstybinio jaunimo teatro inžinierius. 1987 m. rugpjūčio 23 d., 1988
m. vasario 16 d. ir 1988 m. rugsėjo 28 d. - antisovietinių mitingų
Vilniuje vienas iš organizatorių. 1989 m. vasario 16 d.
pasirašė Lietuvos krikščionių demokratų partijos atkūrimo
dokumentą, buvo šios partijos veikėjas. 1989 m. su kitais atkūrė
Ateitininkų federaciją. 1990-1995 m. - Vilniaus miesto savivaldybės
tarybos deputatas. 1990-1992 m. - Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
pirmininko pavaduotojas. 1992-1996 m. - VI Seimo narys; 1996-2000 m. -
VII Seimo narys. 2003-2004 m. - Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
narys, kolegijos narys, Socialinių reikalų komiteto pirmininkas.
2001-2003 m. - Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narys,
deleguotas Prezidento.
Vienas iš Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos
įkūrimo (2000 m.) iniciatorių, šios partijos pirmininkas. Nuo
2003 m. - Liberalų ir centro sąjungos narys, pirmininko pavaduotojas.
2004-2008 m. - IX Seimo narys. Liberalų ir centro sąjungos frakcijos
seniūnas. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi,
Ukrainos 2-ojo laipsnio ordinu „Už nuopelnus". Lietuvos
nepriklausomybės medaliu, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos
sistemos medaliu civiliams ,,Už nuopelnus", "Lietuvos Respublikos
pakvietimo į NATO proga - atminimo ženklu". Vedęs, turi tris vaikus.
Vytauto Bogušio, Liberalų ir centro sąjungos partijos kandidato
šiuose LR Seimo rinkimuose, išeivijoje turbūt nereikia
pristatinėti. Dar paauglystėje pasirinkęs sovietinei ideologijai ir
santvarkai nepriimtiną kelią, nuo 1978 m. buvo aktyvus Lietuvos laisvės
lygos narys. Nuo 1980 m. – Lietuvos Helsinkio grupės narys, su
kitais leidęs pogrindžio spaudą. Bendradarbiavo Sovietų Lietuvoje
draudžiamoje ir Rusijos disidentų pogrindinėje spaudoje, teikė
informaciją „Vatikano balso”, „Amerikos balso”,
„Laisvosios Europos”, „Svobodos” radijo stočių
laidoms. Perestroikos metu vienas iš antisovietinių mitingų
Vilniuje organizatorių. Nuo 1989 m. aktyviai dalyvauja Lietuvos
politiniame gyvenime.
Šį kartą jis kandidatuos Vilniaus Naujamiesčio vienmadatėje
apygardoje, į kurią už vieną ar kitą kandidatą suplauks balsai
iš svetur gyvenančių Lietuvos piliečių. Primename, jog
balsavimas įvyks š.m. spalio 12 d.
– ,,Nenuorama V. Bogušis
blaškosi tarp liberalų ir centro” – citata iš
neseniai žiniasklaidoje pasirodžiusio straipsnio. Gal galite apibūdinti
savo politines pažiūras?
– Esu centro dešinysis liberalusis (modernusis) krikdemas.
Nuo 1978 m. – Lietuvos laisvės lygos narys; 1989 m. –
Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjas ir narys; 2000
m. – Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos (MKDS)
steigėjas ir lyderis, o nuo 2003 m., susijungus MKDS, Liberalų sąjungai
ir Lietuvos centro sąjungai, esu Liberalų ir centro sąjungos pirmininko
pavaduotojas.
– Trumpai pristatykite savo atstovaujamos partijos programą.
– Maloniai prašau pasižiūrėti išsamią partijos programą internete adresu: www.bogusis.lt
– Neseniai kalbėdamas LR Seime
2008 m. birželio 12 d. Jūs taip apibūdinote save ir savo bendražygius
iš Lietuvos laisvės lygos (LLL): ,,Nebuvom mes nei didvyriai,
nei šventų švenčiausieji. Paprasčiausiai žmonės su savo
prigimtom dorybėm ir silpnybėm.” Kokias savo dorybes ir silpnybes
išskirtumėte?
– Aš į savo buvusią veiklą sugebu žiūrėti objektyviai ir
gana kritiškai, o dabar atsirado tiek daug tariamų egzaltuotų
kovotojųpogrindininkų už Lietuvos laisvę, kad ir grindų jiems visiems
suguldyti pritrūktų. Mes visi buvom ir esam žmonės, bet nuo kitų
skyrėmės nekompromisine, taikia, jaunatviško romantizmo ir
idealizmo įkvėpta kova už laisvę ir nepriklausomybę. Aš ir dabar
nesitaikau į šventuosius, nelaikau savo veiklos kažkokia
išskirtine. Viskas, kas žmogiška, man nesvetima, o
klysti, kaip žinia, irgi yra žmogiška.
– Jūs ir Jūsų bendraminčiai
iš LLL taip apibūdinami: ,,sklidini jaunatviško idealizmo
ir maksimalizmo, (…) jau ne kartą klaidžioję KGB rūmų
labirintais, milicijos ‘duchovkėse’ išbandę
‘narų’ kietumą, niekados nebuvę komjaunuoliais, už
tautinius ir religinius įsitikinimus išmesti iš vidurinės
mokyklos ir su ‘vilko bilietu’ į šviesų komunizmo
rytojų, be konkurso, vien su Antano Terlecko rekomendacija, buvo
priimti į LLL gretas.” Kas nulėmė tokį Jūsų disidentinės veiklos
pobūdį?
– Disidentu tikrai negimiau, tokį veiklos pobūdį nulėmė sąlygos
ir aplinkybės, o gal ir Dievo apvaizda, nes nuo 14-os metų
patarnaudavau šv. Mišiose ir taip susipažinau su
buvusiais GULAG’o kaliniais. O sovietinės okupacijos
priešą iš manęs „nukalė” KGB
„kalviai”, nes dar moksleivį pradėjo persekioti ir tardyti,
o vėliau už tautinius ir religinius įsitikinimus net išmetė
iš mokyklos.
– ,,Ekstremistai”,
,,recidyvistai”, ,,buržuaziniai nacionalistai” – taip
buvo vadinami prieš 20 metų Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus
paminklo, vykusio susirinkimo, kuriame buvo pasmerktas
Molotovo-Ribbentropo paktas, organizatoriai. Jūs buvote vienas
iš šio susirinkimo organizatorių, kuriam už tokią veiklą
grėsė dideli nemalonumai. Kaip šiandien vertinate to meto
įvykius?
– Tai buvo pirmas viešas mitingas, kuriame prabilta apie
Lietuvos okupaciją, pareikalauta pasmerkti MolotovoRibbentropo paktą ir
jo slaptuosius protokolus, išvesti okupacinę kariuomenę. Tai
buvo ledlaužis, nutiesęs kelius Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio
susikūrimui. Mitinge išsakytos mintys ir idėjos ilgainiui tapo
atsikuriančios Lietuvos valstybės politikos dalimi ir buvo sėkmingai
įgyvendintos.
– Liberalcentristai į rinkimus
keliauja apimti olimpinės dvasios. Keliolika šios partijos narių
neseniai kostiumus ir kaklaraiščius iškeitė į sportinę
aprangą, Jūs užsimovėte boksininko pirštines. Ar mėgstate
gyvenime ir politikoje mojuoti kumščiais?
– Jaunystėje teko išmėginti šią sporto šaką.
Šiuo gyvenimo laikotarpiu labiau mėgstu „boksuotis”
idėjomis, programomis, diskusijomis, nors svarbiausia, mano manymu, yra
dialogas.
– Po metinio prezidento Valdo
Adamkaus pranešimo Seime sakėte, kad ,,Lietuvos tikrovė karti,
bet ne beviltiška” ir išsakėte nuostatą, kad ,,tik
susitelkus ir radus bendrą sutarimą bus galima įgyvendinti Lietuvos
žmonių gyvenimus galinčias pagerinti sveikatos, švietimo,
pensijų, teismų pertvarkas”. Kaip, Jūsų nuomone, tai galima
pasiekti?
– Daugelis dalykų jau yra įgyvendinta. O nustačius prioritetus ir
radus politinį sutarimą tarp politinių frakcijų galima įgyvendinti ir
likusias reformas. Manau, kad svarbiausios yra sveikatos,
švietimo ir teismų reformos, o jas galima įgyvendinti priėmus
ilgalaikę programą, įsiklausius į žinovų ir užsienio specialistų
nuomonę bei patirtį. Kito, sparstesnio kelio, deja, aš nematau.
– Jūs Lietuvos politiniame
gyvenime dalyvaujate jau ne pirmą dešimtmetį. Kaip per tą laiką
keitėsi Lietuvos ekonominis, politinis, kultūrinis gyvenimas?
– Su sovietmečiu nėra ką lyginti – Lietuvoje pasikeitė
viskas. Sukurta rinkos ekonomika, demokratinė politinė santvarka,
įsigalėjo laisvas dvasinis ir kultūrinis gyvenimas. Kyla tik toks
klausimas: ar visi išsivadavo iš to homo sovieticus
sindromo ar visi nori tų permainų?
– Kas labiausiai kelia nerimą Lietuvos gyvenime?
– Nors aš iš esmės esu optimistas, man didžiausią
nerimą kelia žmonių verkšlenimas ir saviplaka, jiems visada
užsienis atrodys kaip rojus, o savas kraštas – kaip
skaistykla. Jie visko nori greitai ir daug, ypač linkę tarnauti
Mamonai, nors, mano nuomone, žmonėms reikia duoti ne žuvį, o
meškerę jai susižvejoti.
– Jums tenka bendrauti ir su
jaunais žmonėmis. Esate pastebėjęs, jog jie ,,žiūri į gyvenimą kiek
kitaip nei mūsų karta”. Kokius požiūrių skirtumus matote?
– Tai sovietinės erozijos nepažeisti žmonės, kuriems teko laimė
užaugti laisvoje Lietuvoje ir nereikėjo viena galvoti, kita sakyti, o
trečia daryti. Jie turi galimybes gauti necenzūruotas mokslo žinias,
naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, laisvai keliauti ir
patirti įspūdžių svečiose šalyse. O ką mes turėjome? Paslapčia
nuklausytas naujienas iš traškančių pogrindžio radijo
imtuvų, transliavusių Vatikano radiją ar „Amerikos balsą”.
Reikia pripažinti, kad dabar jaunimas daug veržlesnis,
pragmatiškesnis, turintis ryškią savo ateities gyvenimo
viziją.
– ,,Tauta laisva, sąžinė laisva,
spauda laisva. Pasirinkimo galimybės nuo Magadano iki Londono. Yra
galimybė ir dirbti, ir užsidirbti” – tai Jūsų
nuomonė. Kaip Jūs manote, ar mūsų tautiečiai moka pasinaudoti
šiomis laisvėmis ir pasirinkimo galimybėmis? Ar neatsitiks taip,
kad atsivėrusios galimybės ne sustiprins, o – atvirkščiai
– išjudins jaunos mūsų valstybės dar gana netvirtus
pamatus?
– Žiūrint retrospektyviai 1918 m. Lietuvos kūrėjai buvo jauni
žmonės, įgiję išsilavinimą užsieniuose, ten gyvenę ir dirbę, ir
jei jie mokėjo elgtis su valstybe, tikiu, kad moka ir mokės dabartinis
jaunimas, gal net geriau nei mūsų karta. Jie tikrai pajėgūs kurti,
sutvirtinti ir išsaugoti demokratinės valstybės pamatus.
– ,,Išgyvename tam tikrą
tautos tragizmo momentą. Visos okupuotos tautos jį
išgyvena.” Ką turėjote omenyje taip apibūdindamas
dabartinę Lietuvos padėtį?
– Pirmosiomis Lietuvos okupacijos dienomis iš toje pačioje
šeimoje augusių vaikų vienas brolis buvo partizanas, o kitas
stribas, vienas kunigas, kitas – enkevėdistas… Daug žmonių
buvo priversti palikti šalį – vieni atsidūrė Siberijoje,
kiti – už Atlanto. Ši drama dar ir šiandien kelia
aistras, drumsčia sielas ir protus. Pagaliau nepamirškime, kad
iki liuosybės ir neprigulmybės atkūrimo Lietuvoje buvo 220 tūkstančių
komunistų partijos narių. Nieko nuostabaus, kad ir dabar
prisitaikėliškumas ir valdžios troškulys bei noras
išlikti dažnai prasilenkia su bendražmogišku teisingumu.
– Jūs jau ne pirmi metai dirbate Seime. Kokius per tą laikotarpį svarbiausius nuveiktus darbus išskirtumėte?
– Mano galva, mūsų įstojimas į Europos Sąjungą ir NATO savo
svarba prilygsta Kovo 11-osios aktui, nes mes geopolitiškai
sugrįžome ten, iš kur 50 metų buvome išplėšti. O
kasdieniame šalies gyvenime svarbius darbus nuveikėme su
Liberalų ir centro sąjungos frakcija: sumažinome gyventojų pajamų
mokesčio tarifą, iki lemiamos stadijos „atvedėme” balsavimą
dėl tiesioginių merų rinkimų įteisinimo, esame vieni iš
referendumo dėl Ignalinos atominės jėgainės darbo pratęsimo iniciatorių
ir dar daugelį kitų.
– Jūs iškėlėte savo
kandidatūrą Naujamiesčio rinkiminėje apygardoje. Ten balsuos ir
užsienyje gyvenantys lietuviai. Kaip sekasi bendrauti su mūsų
tautiečiais, gyvenančiais užsienyje?
– Okupacijos metais jaučiau išeivijos palaikymą ir vyko
glaudus bendradarbiavimas su įvairiomis organizacijomis ir atskirais
užsienyje gyvenančiais lietuviais. Iš jų gaudavome
,,Draugą”, ,,Pasaulio lietuvį”, ,,Akiračius”,
„Metmenis”. Ir dabar bendrauju su išeiviais, nors
ilgainiui bendraminčių ratas vis siaurėja. Sovietmečiu iš
Vasario 16-osios gimnazijos atvykdavo daug jaunų žmonių, net
neįsivaizduoju, kaip tais laikais mūsų mažame kambarėlyje
įsigudrindavome juos ne tik priimti, pavaišinti, bet ir
apnakvindinti. Su jais visada smagu susitikti, pabendrauti, prisiminti
senus nesenus laikus. Su bičiuliais išeiviais matausi įvairiuose
renginiuose ir forumuose, į kuriuos jie užsuka besilankydami Lietuvoje.
O pats su oficialia Seimo delegacija į JAV nuvykęs buvau vienintelį
kartą 1998 m., tada turėjau galimybę trumpai pabendrauti su
Vašingtono lietuviais.
– Kokie didžiausi darbai laukia Jūsų, jeigu būsite išrinktas dar vienai kadencijai?
– Tų darbų yra begalės. Dar daug mūsų valstybėje yra
neplėštų arimų. O pats svarbiausias iš jų, atsižvelgiant
į mūsų geopolitinę padėtį ir energetinius išteklius, yra mūsų
energetinės nepriklausomybės užtikrinimas. Kitos prioritetinės sritys
būtų mokslo ir technologijų plėtra, švietimas, sveikatos apsauga.
– Kaip į Jūsų dalyvavimą politikoje žiūri žmona, vaikai?
– Sovietinės okupacijos metais su žmona Virginija buvome
bendražygiai, net 1987 m. metų mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo
dalyvavo ir ji, ir mūsų vaikai Vytautas Kristijonas ir Elena. Dabar
vaikai jau suaugę, turi savo šeimas, su mumis liko tik jaunėlis
Daumantas Mikalojus, Vilniaus universiteto pirmakursis. Tais laikais
mano šeimai buvo ne pyragai, tada kovojome už laisvą Lietuvą, o
dabar už stiprią ir demokratinę mūsų valstybę, todėl jie mane supranta
ir palaiko. Manau, kad tie idealai, kuriais mūsų šeima gyveno ir
tikėjo gūdžiu sovietmečiu, paliko savo pėdsaką ir mūsų, ir vaikų
gyvenimuose – psichologai sako, kad viską atsinešame
iš vaikystės. Džiaugiuosi, kad jie užaugo dori ir neabejingi
žmonės.
Kalbino
Loreta Timukienė ir Dalia Cidzikaitė