Vytautas Bogušis: 
Nesitaikau į šventuosius, nelaikau savo veiklos kažkokia išskirtine


bogusisApie V. Bogušį: Gimė 1959 m. sausio 2 d. Varėnos rajono Puvočių kaime. 1976 m. dėl religinių ir tautinių įsitikinimų (jaunimo pogrindinio religinio judėjimo „Eucharistijos bičiuliai", įkurto 1975 m., dalyvis) pašalintas iš vidurinės mokyklos. 1977-1979 m. tarnavo tarybinėje armijoje. 1978-1988 m. – Lietuvos laisvės lygos aktyvus narys. 1979 m. pasirašė Baltijos šalių 45 piliečių memorandumą, reikalaujantį pasmerkti Molotovo-Ribbentropo paktą. Nuo 1980 m. – Lietuvos Helsinkio grupės narys. Su kitais leido pogrindžio spaudą „Laisvės šauklys", „Vytis", buvo Tarptautinės žmogaus teisių asociacijos ir Helsinkio grupės leidinio „Krikščionis demokratas" redaktorius. Bendradarbiavo Sovietų Lietuvoje draudžiamoje („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika", „Aušra", „Dievas ir Tėvynė") ir Rusijos disidentų pogrindinėje spaudoje, teikė informaciją „Vatikano balso", „Amerikos balso", „Laisvosios Europos", „Svobodos" radijo stočių laidoms. Su kitais pasirašė viešą kreipimąsi į SSRS valdžią ir tarptautines organizacijas dėl piliečių teisių pažeidimų. 1983-1991 m. - Vilniaus valstybinio jaunimo teatro inžinierius. 1987 m. rugpjūčio 23 d., 1988 m. vasario 16 d. ir 1988 m. rugsėjo 28 d. - antisovietinių mitingų Vilniuje vienas iš organizatorių. 1989 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos krikščionių demokratų partijos atkūrimo dokumentą, buvo šios partijos veikėjas. 1989 m. su kitais atkūrė Ateitininkų federaciją. 1990-1995 m. - Vilniaus miesto savivaldybės tarybos deputatas. 1990-1992 m. - Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pirmininko pavaduotojas. 1992-1996 m. - VI Seimo narys; 1996-2000 m. - VII Seimo narys. 2003-2004 m. - Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, kolegijos narys, Socialinių reikalų komiteto pirmininkas. 2001-2003 m. - Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narys, deleguotas Prezidento.

Vienas iš Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos įkūrimo (2000 m.) iniciatorių, šios partijos pirmininkas. Nuo 2003 m. - Liberalų ir centro sąjungos narys, pirmininko pavaduotojas. 2004-2008 m. - IX Seimo narys. Liberalų ir centro sąjungos frakcijos seniūnas. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi, Ukrainos 2-ojo laipsnio ordinu „Už nuopelnus". Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos medaliu civiliams ,,Už nuopelnus", "Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO proga - atminimo ženklu". Vedęs, turi tris vaikus.

Vytauto Bogušio, Liberalų ir centro sąjungos partijos kandidato šiuose LR Seimo rinkimuose, išeivijoje turbūt nereikia pristatinėti. Dar paauglystėje pasirinkęs sovietinei ideologijai ir santvarkai nepriimtiną kelią, nuo 1978 m. buvo aktyvus Lietuvos laisvės lygos narys. Nuo 1980 m. – Lietuvos Helsinkio grupės narys, su kitais leidęs pogrindžio spaudą. Bendradarbiavo Sovietų Lietuvoje draudžiamoje ir Rusijos disidentų pogrindinėje spaudoje, teikė informaciją „Vatikano balso”, „Amerikos balso”, „Laisvosios Europos”, „Svobodos” radijo stočių laidoms. Perestroikos metu vienas iš antisovietinių mitingų Vilniuje organizatorių. Nuo 1989 m. aktyviai dalyvauja Lietuvos politiniame gyvenime.

Šį kartą jis kandidatuos Vilniaus Naujamiesčio vienmadatėje apygardoje, į kurią už vieną ar kitą kandidatą suplauks balsai iš svetur gyvenančių Lietuvos piliečių. Primename, jog balsavimas įvyks š.m. spalio 12 d.

– ,,Nenuorama V. Bogušis blaškosi tarp liberalų ir centro” – citata iš neseniai žiniasklaidoje pasirodžiusio straipsnio. Gal galite apibūdinti savo politines pažiūras?

– Esu centro dešinysis liberalusis (modernusis) krikdemas. Nuo 1978 m. – Lietuvos laisvės lygos narys; 1989 m. – Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjas ir narys; 2000 m. – Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos (MKDS) steigėjas ir lyderis, o nuo 2003 m., susijungus MKDS, Liberalų sąjungai ir Lietuvos centro sąjungai, esu Liberalų ir centro sąjungos pirmininko pavaduotojas.

– Trumpai pristatykite savo atstovaujamos partijos programą.

– Maloniai prašau pasižiūrėti išsamią partijos programą internete adresu: www.bogusis.lt

– Neseniai kalbėdamas LR Seime 2008 m. birželio 12 d. Jūs taip apibūdinote save ir savo bendražygius iš Lietuvos laisvės lygos (LLL): ,,Nebuvom mes nei didvyriai, nei šventų švenčiausieji. Paprasčiausiai žmonės su savo prigimtom dorybėm ir silpnybėm.” Kokias savo dorybes ir silpnybes išskirtumėte?

– Aš į savo buvusią veiklą sugebu žiūrėti objektyviai ir gana kritiškai, o dabar atsirado tiek daug tariamų egzaltuotų kovotojųpogrindininkų už Lietuvos laisvę, kad ir grindų jiems visiems suguldyti pritrūktų. Mes visi buvom ir esam žmonės, bet nuo kitų skyrėmės nekompromisine, taikia, jaunatviško romantizmo ir idealizmo įkvėpta kova už laisvę ir nepriklausomybę. Aš ir dabar nesitaikau į šventuosius, nelaikau savo veiklos kažkokia išskirtine. Viskas, kas žmogiška, man nesvetima, o klysti, kaip žinia, irgi yra žmogiška.

– Jūs ir Jūsų bendraminčiai iš LLL taip apibūdinami: ,,sklidini jaunatviško idealizmo ir maksimalizmo, (…) jau ne kartą klaidžioję KGB rūmų labirintais, milicijos ‘duchovkėse’ išbandę ‘narų’ kietumą, niekados nebuvę komjaunuoliais, už tautinius ir religinius įsitikinimus išmesti iš vidurinės mokyklos ir su ‘vilko bilietu’ į šviesų komunizmo rytojų, be konkurso, vien su Antano Terlecko rekomendacija, buvo priimti į LLL gretas.” Kas nulėmė tokį Jūsų disidentinės veiklos pobūdį?

– Disidentu tikrai negimiau, tokį veiklos pobūdį nulėmė sąlygos ir aplinkybės, o gal ir Dievo apvaizda, nes nuo 14-os metų patarnaudavau šv. Mišiose ir taip susipažinau su buvusiais GULAG’o kaliniais. O sovietinės okupacijos priešą iš manęs „nukalė” KGB „kalviai”, nes dar moksleivį pradėjo persekioti ir tardyti, o vėliau už tautinius ir religinius įsitikinimus net išmetė iš mokyklos.

– ,,Ekstremistai”, ,,recidyvistai”, ,,buržuaziniai nacionalistai” – taip buvo vadinami prieš 20 metų Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, vykusio susirinkimo, kuriame buvo pasmerktas Molotovo-Ribbentropo paktas, organizatoriai. Jūs buvote vienas iš šio susirinkimo organizatorių, kuriam už tokią veiklą grėsė dideli nemalonumai. Kaip šiandien vertinate to meto įvykius?

– Tai buvo pirmas viešas mitingas, kuriame prabilta apie Lietuvos okupaciją, pareikalauta pasmerkti MolotovoRibbentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, išvesti okupacinę kariuomenę. Tai buvo ledlaužis, nutiesęs kelius Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio susikūrimui. Mitinge išsakytos mintys ir idėjos ilgainiui tapo atsikuriančios Lietuvos valstybės politikos dalimi ir buvo sėkmingai įgyvendintos.

– Liberalcentristai į rinkimus keliauja apimti olimpinės dvasios. Keliolika šios partijos narių neseniai kostiumus ir kaklaraiščius iškeitė į sportinę aprangą, Jūs užsimovėte boksininko pirštines. Ar mėgstate gyvenime ir politikoje mojuoti kumščiais?

– Jaunystėje teko išmėginti šią sporto šaką. Šiuo gyvenimo laikotarpiu labiau mėgstu „boksuotis” idėjomis, programomis, diskusijomis, nors svarbiausia, mano manymu, yra dialogas.

– Po metinio prezidento Valdo Adamkaus pranešimo Seime sakėte, kad ,,Lietuvos tikrovė karti, bet ne beviltiška” ir išsakėte nuostatą, kad ,,tik susitelkus ir radus bendrą sutarimą bus galima įgyvendinti Lietuvos žmonių gyvenimus galinčias pagerinti sveikatos, švietimo, pensijų, teismų pertvarkas”. Kaip, Jūsų nuomone, tai galima pasiekti?

– Daugelis dalykų jau yra įgyvendinta. O nustačius prioritetus ir radus politinį sutarimą tarp politinių frakcijų galima įgyvendinti ir likusias reformas. Manau, kad svarbiausios yra sveikatos, švietimo ir teismų reformos, o jas galima įgyvendinti priėmus ilgalaikę programą, įsiklausius į žinovų ir užsienio specialistų nuomonę bei patirtį. Kito, sparstesnio kelio, deja, aš nematau.

– Jūs Lietuvos politiniame gyvenime dalyvaujate jau ne pirmą dešimtmetį. Kaip per tą laiką keitėsi Lietuvos ekonominis, politinis, kultūrinis gyvenimas?

– Su sovietmečiu nėra ką lyginti – Lietuvoje pasikeitė viskas. Sukurta rinkos ekonomika, demokratinė politinė santvarka, įsigalėjo laisvas dvasinis ir kultūrinis gyvenimas. Kyla tik toks klausimas: ar visi išsivadavo iš to homo sovieticus sindromo ar visi nori tų permainų?

– Kas labiausiai kelia nerimą Lietuvos gyvenime?

– Nors aš iš esmės esu optimistas, man didžiausią nerimą kelia žmonių verkšlenimas ir saviplaka, jiems visada užsienis atrodys kaip rojus, o savas kraštas – kaip skaistykla. Jie visko nori greitai ir daug, ypač linkę tarnauti Mamonai, nors, mano nuomone, žmonėms reikia duoti ne žuvį, o meškerę jai susižvejoti.

– Jums tenka bendrauti ir su jaunais žmonėmis. Esate pastebėjęs, jog jie ,,žiūri į gyvenimą kiek kitaip nei mūsų karta”. Kokius požiūrių skirtumus matote?

– Tai sovietinės erozijos nepažeisti žmonės, kuriems teko laimė užaugti laisvoje Lietuvoje ir nereikėjo viena galvoti, kita sakyti, o trečia daryti. Jie turi galimybes gauti necenzūruotas mokslo žinias, naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, laisvai keliauti ir patirti įspūdžių svečiose šalyse. O ką mes turėjome? Paslapčia nuklausytas naujienas iš traškančių pogrindžio radijo imtuvų, transliavusių Vatikano radiją ar „Amerikos balsą”. Reikia pripažinti, kad dabar jaunimas daug veržlesnis, pragmatiškesnis, turintis ryškią savo ateities gyvenimo viziją.

– ,,Tauta laisva, sąžinė laisva, spauda laisva. Pasirinkimo galimybės nuo Magadano iki Londono. Yra galimybė ir dirbti, ir užsidirbti” – tai Jūsų nuomonė.  Kaip Jūs manote, ar mūsų tautiečiai moka pasinaudoti šiomis laisvėmis ir pasirinkimo galimybėmis? Ar neatsitiks taip, kad atsivėrusios galimybės ne sustiprins, o – atvirkščiai – išjudins jaunos mūsų valstybės dar gana netvirtus pamatus?

– Žiūrint retrospektyviai 1918 m. Lietuvos kūrėjai buvo jauni žmonės, įgiję išsilavinimą užsieniuose, ten gyvenę ir dirbę, ir jei jie mokėjo elgtis su valstybe, tikiu, kad moka ir mokės dabartinis jaunimas, gal net geriau nei mūsų karta. Jie tikrai pajėgūs kurti, sutvirtinti ir išsaugoti demokratinės valstybės pamatus.

– ,,Išgyvename tam tikrą tautos tragizmo momentą. Visos okupuotos tautos jį išgyvena.” Ką turėjote omenyje taip apibūdindamas dabartinę Lietuvos padėtį?

– Pirmosiomis Lietuvos okupacijos dienomis iš toje pačioje šeimoje augusių vaikų vienas brolis buvo partizanas, o kitas stribas, vienas kunigas, kitas – enkevėdistas… Daug žmonių buvo priversti palikti šalį – vieni atsidūrė Siberijoje, kiti – už Atlanto. Ši drama dar ir šiandien kelia aistras, drumsčia sielas ir protus. Pagaliau nepamirškime, kad iki liuosybės ir neprigulmybės atkūrimo Lietuvoje buvo 220 tūkstančių komunistų partijos narių. Nieko nuostabaus, kad ir dabar prisitaikėliškumas ir valdžios troškulys bei noras išlikti dažnai prasilenkia su bendražmogišku teisingumu.

– Jūs jau ne pirmi metai dirbate Seime. Kokius per tą laikotarpį svarbiausius nuveiktus darbus išskirtumėte?

– Mano galva, mūsų įstojimas į Europos Sąjungą ir NATO savo svarba prilygsta Kovo 11-osios aktui, nes mes geopolitiškai sugrįžome ten, iš kur 50 metų buvome išplėšti. O kasdieniame šalies gyvenime svarbius darbus nuveikėme su Liberalų ir centro sąjungos frakcija: sumažinome gyventojų pajamų mokesčio tarifą, iki lemiamos stadijos „atvedėme” balsavimą dėl tiesioginių merų rinkimų įteisinimo, esame vieni iš referendumo dėl Ignalinos atominės jėgainės darbo pratęsimo iniciatorių ir dar daugelį kitų.

– Jūs iškėlėte savo kandidatūrą Naujamiesčio rinkiminėje apygardoje. Ten balsuos ir užsienyje gyvenantys lietuviai. Kaip sekasi bendrauti su mūsų tautiečiais, gyvenančiais užsienyje?

– Okupacijos metais jaučiau išeivijos palaikymą ir vyko glaudus bendradarbiavimas su įvairiomis organizacijomis ir atskirais užsienyje gyvenančiais lietuviais. Iš jų gaudavome ,,Draugą”, ,,Pasaulio lietuvį”, ,,Akiračius”, „Metmenis”. Ir dabar bendrauju su išeiviais, nors ilgainiui bendraminčių ratas vis siaurėja. Sovietmečiu iš Vasario 16-osios gimnazijos atvykdavo daug jaunų žmonių, net neįsivaizduoju, kaip tais laikais mūsų mažame kambarėlyje įsigudrindavome juos ne tik priimti, pavaišinti, bet ir apnakvindinti. Su jais visada smagu susitikti, pabendrauti, prisiminti senus nesenus laikus. Su bičiuliais išeiviais matausi įvairiuose renginiuose ir forumuose, į kuriuos jie užsuka besilankydami Lietuvoje. O pats su oficialia Seimo delegacija į JAV nuvykęs buvau vienintelį kartą 1998 m., tada turėjau galimybę trumpai pabendrauti su Vašingtono lietuviais.

– Kokie didžiausi darbai laukia Jūsų, jeigu būsite išrinktas dar vienai kadencijai?

– Tų darbų yra begalės. Dar daug mūsų valstybėje yra neplėštų arimų. O pats svarbiausias iš jų, atsižvelgiant į mūsų geopolitinę padėtį ir energetinius išteklius, yra mūsų energetinės nepriklausomybės užtikrinimas. Kitos prioritetinės sritys būtų mokslo ir technologijų plėtra, švietimas, sveikatos apsauga.

– Kaip į Jūsų dalyvavimą politikoje žiūri žmona, vaikai?

– Sovietinės okupacijos metais su žmona Virginija buvome bendražygiai, net 1987 m. metų mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo dalyvavo ir ji, ir mūsų vaikai Vytautas Kristijonas ir Elena. Dabar vaikai jau suaugę, turi savo šeimas, su mumis liko tik jaunėlis Daumantas Mikalojus, Vilniaus universiteto pirmakursis. Tais laikais mano šeimai buvo ne pyragai, tada kovojome už laisvą Lietuvą, o dabar už stiprią ir demokratinę mūsų valstybę, todėl jie mane supranta ir palaiko. Manau, kad tie idealai, kuriais mūsų šeima gyveno ir tikėjo gūdžiu sovietmečiu, paliko savo pėdsaką ir mūsų, ir vaikų gyvenimuose – psichologai sako, kad viską atsinešame iš vaikystės. Džiaugiuosi, kad jie užaugo dori ir neabejingi žmonės.

Kalbino
Loreta Timukienė ir Dalia Cidzikaitė