Ar bus įkurtas Lietuvos universiteto filialas Čikagoje?

Rankose turiu vieno susitikimo, rašyto 2009 m. liepos 16 d., memorandumą. Jame aprašomas Lietuvos Respublikos Seimo nario dr. Manto Adomėno susitikimas su dr. Stasiu Bačkaičiu, įvykęs š. m. birželio 29 d. Vilniuje. Susitikimo metu aptarti ne tik University of Illinois at Chicago (UIC) PLB Lituanistikos katedros dabartiniai rūpesčiai, bet ir kalbėta apie galimybę Čikagoje įkurti Lietuvos universiteto filialą. Kalbinu dr. Stasį Bačkaitį, prašydamas papasakoti daugiau apie susitikimą ir naują sumanymą.

– Gerb. dr. Bačkaiti, papasakokite apie savo susitikimą su Seimo nariu dr. Mantu Adomėnu.

– Dr. Mantas Adomėnas, seimūnas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas, buvo labai susirūpinęs dėl UIC PLB Lituanistikos katedros magistro ir doktorantūros programų uždarymo. Su juo pradėjau internetinį dialogą šiuo klausimu 2009 m. gegužės mėn., dar prieš man išvykstant į Lietuvą. Dr. Adomėnas buvo nusiteikęs Seimo vardu kreiptis į UIC vadovybę ir Baltų ir slavų kalbų ir literatūrų skyriaus (Department of Slavic and Baltic Languages and Literatures) vadovą, kad šis sprendimas būtų atšauktas.

Dr. Adomėno kvietimu birželio 29 d. susitikome Seimo rūmuose aptarti susidariusios padėties. Apžvelgėme UIC Slavų ir Baltų kalbų ir lit. skyriaus paskelbtą norą nutraukti ,,graduate” lygio programas, nors tai nereiškia pačios Lituanistikos katedros uždarymo. UIC, kiek žinoma, paliks vieną ar porą bakalauro lygio lituanistikos ar lietuvių kultūros kursų. Nors teigiama, kad per metus Katedros kursą išklauso daugiau nei 100 studentų, programa neveda nei į gilesnes lituanistikos studijas, nei į lituanistikos bakalauro laipsnį.

UIC, kaip ir kiti JAV universitetai, šiuo metu yra spaudžiami finansinių problemų, todėl jis siekia sumažinti arba uždaryti tokias programas, kurios neapsimoka. UIC, kiek suprantu, uždaro ir keliolika kitų etninių programų, tad negalima manyti, jog tai yra išskirtinis akibrokštas mūsų Katedrai.

Susitikime aptarėme ir lituanistinę programą iš UIC pusės. Galima suprasti UIC laikyseną, kad lituanistinė ,,graduate” programa universitetui mažai ką duoda iš mokslinio taško. Per 25 gyvavimo metus Katedra išleido 21 magistrą ir 3 daktarus, šiuo metu Katedroje dar studijuoja dvi doktorantės. Tad UIC sunku pateisinti tokį pilno laipsnio programos išlaikymą, kai vidutiniškai išleidžiamas vos vienas studentas metuose. Pagal dr. Giedrių Subačių, UIC išlaikys ,,graduate” programą dar trejus metus, kol išleis paskutinį doktorantą.

Pagal turimą žodinę informaciją, PLB fondo sutartyje nėra įrašyta, kokį mokslinį Katedros lygį UIC yra įsipareigojęs išlaikyti už įmokėtus 600,000 JAV dol. Todėl išlaikydamas bakalauro lygio programą, UIC visiškai patenkina sutarties sąlygas.

Kiek žinoma, keli PLB fondo bandymai išsiaiškinti padėtį ir per tarpininkus pradėti konstruktyvias diskusijas su UIC dėl Katedros ,,graduate” studijų lygio atkūrimo pirmu atveju nepavyko, antru – buvo visiškai nesėkmingi.

Todėl turint visa tai omenyje, ypač žinant, jog Katedrai trūksta magistro ir doktorantūros studentų, kyla klausimas, ar verta Lietuvos valstybinėms institucijoms toliau diskutuoti dėl šių studijų apribojimų ir kreiptis į UIC vadovybę dėl jos ,,graduate” lygio programos tęsimo. Net ir pasiūlius šiam reikalui kaupą pinigų, jeigu neatsiras studentų, koks būtų tikslas išlaikyti tokią programą? Aišku, mums visiems rūpi, kad kur nors užsienyje būtų lituanistikos studijų ,,graduate” lygio katedra, bet realybė UIC atveju yra kitokia.

– Ar susitikimo metu su Seimo nariu buvo aptartos kitos galimybės?

– Taip, su dr. Adomėnu aptarėme ir keletą alternatyvų. Patraukliausia iš jų būtų galimybė įsteigti Vilniaus universiteto (VU) arba Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) humanitarinių mokslų filialą Čikagoje, veikiantį šalia ir kartu su Lietuvių tyrimų ir studijų centru (LTSC) tėvų Jėzuitų centre, Čikagoje. Humanitarinių mokslų filialas galėtų būti daug platesnės apimties, pvz., apimantis lituanistiką (filologiją, literatūrą, žurnalistiką, mokytojų paruošimą išeivijai), išeivijos istoriją, lietuvių kultūrą, politinius mokslus, labiau susitelkiančius ties JAV santykiais su Lietuva ar Baltijos regiono valstybėmis, socialinius mokslus, besigilinančius į Čikagos lietuvių fizines ir psichologines problemas, ir labai reikalingus archyvųbibliotekininkystės mokslus ir t.t. Tokio masto filialas aiškiai praplėstų susidomėjimo ratą ne tik tarp vietinių lietuvių, norinčių studijuoti vieną iš minėtų disciplinų, bet ir, pasinaudojant internetu, iš kitų išeivijos vietovių. Studijuojantiems būtų suteikta galimybė įsigyti gero universiteto mokslinį laipsnį, kurio diplomai yra pripažįstami Europos Sąjungos ribose, o Vilniaus universiteto atveju – visame pasaulyje prestižinio universiteto laipsnį. Ilgainiui galėtų atsirasti net ir bendravimas bakalauro lygyje su UIC lituanistikos kursantais.

Dr. Adomėnas įvertino sunkumus atgaivinant aukšto mokslinio lygio lituanistines studijas UIC. Jis paskambino VU Filologijos ir Istorijos fakultetų dekanams siūlydamas jiems susitikti ir aptarti aukščiau minėto filialo naudą, praktiškumą ir priimtinumą.

– Jau susitikote su VU Filologijos ir Istorijos fakultetų dekanais. Kokie vėjai ten pučia?

– Birželio 30 d. dr. Adomėnas ir aš nuvykome į VU Filologijos fakultetą, kur susitikome su jo dekanu prof. Antanu Smetona ir Istorijos fakulteto dekanu prof. Zenonu Butkumi. Abu dekanai, išklausę apie sumanymą įkurti filialą Čikagoje, parodė susidomėjimą, pabrėžė, jog tai būtų unikali galimybė padėti VU išeiti į platų pasaulį ir sudaryti galimybę savo doktorantams ir kitiems studentams stažuotis užsienyje. Dekanas Smetona paminėjo, jog jis reikalauja, kad kiekvienas VU doktorantas išvyktų vieneriems metams studijų užsienyje. Deja, lituanistikos doktorantai to padaryti negali, nes užsienyje nėra tokių studijų galimybių. O bendraujant su LTSC, tiems doktorantams būtų puiki proga atlikti įvairios rūšies studijas bei stažuotes. Esant internetui, studijos filiale galėtų vykti daugiausia el. būdu, su administracine bei akademine vieno ar poros reziduojančių administratoriųprofesorių iš Lietuvos parama, kurie savo ruožtu galėtų tuo pačiu metu atlikti savo ,,sabbatical”. Šių žmonių etatinis finansavimas bei paties filialo įsteigimas, pvz., poros kambariųklasių nuoma, bent iš pradžių turėtų būti bendrai sprendžiami VU ir Seimo. Vėliau toks filialas galėtų būti finansuojamas iš studentų mokesčių, VU ir LR Seimo dotacijų, Lietuvių Fondo ir išeivijos paramos.

Susitikime kilo klausimas, ar amerikiečiai leistų tokį filialą įsteigti. Aš užtikrinau, jog Illinois valstijoje gali įsiregistruoti bet kokia grupė. Tokių grupių Amerikoje yra daug. Problema iškiltų, jeigu būtų norima įsijungti į JAV universitetų sąjungą. Bet tokio įsijungimo net nereikia, nes diplomai būtų išduodami VU arba VDU vardu ir ES lygio. Kitas klausimas iškilo, ar tokio filialo kūrimas būtų priimtinas LTSC. Paminėjau, jog šiuo reikalu kalbėjau su LTSC dirbančiu dr. Vitu, kuris išsakė visišką Centro pritarimą ir pagalbą šiuo reikalu. Sugrįžęs į JAV, apie tai kalbėjau ir su LTSC direktoriumi dr. Jonu Račkausku. Jis taip pat pritarė sumanymui, teigiamai įvertino tokio bendradarbiavimo naudą, ko iki šiol nebuvo su PLB Lituanistikos katedra UIC.

Abu VU dekanai pabrėžė šio sumanymo unikalumą ir priimtinumą jiems, bet dėl galimybės steigti filialą jie turės pasikalbėti su VU rektoriumi Juodka. Dekanas Smetona bandė susisiekti su rektoriumi dar mums ten esant, tačiau rektorius buvo išvykęs. Išsiskyrėme sutarę, jog abu dekanai šį klausimą artimoje ateityje pateiks rektoriui Juodkai. Su dr. Adomėnu sutarėme toliau tartis ir tirti, ką šiuo reikalu reikėtų padaryti abejose Atlanto pusėse.

– Gal jau ką nors girdėjote iš VU rektoriaus?

– Rektorius Juodka, sprendžiant iš gauto dekano Smetonos atsakymo, teigiamai vertina sumanymą tokį filialą steigti, bet aiškiai pasakė, jog reikia išspręsti daug klausimų ir surišti daug mazgų, kad nebūtų pakelėje suklupta.

– Ar turite užmezgę ryšį su VDU? Kokia jų nuomonė dėl Jūsų projekto? Ar su laiku tarp VU ir VDU gali atsirasti konkurencija, ypač jeigu Jūsų planas jiems pasirodytų labai patrauklus?

– Pakartotini bandymai susisiekti su VDU rektoriumi Lydeka, net ir prieš man išvykstant birželio mėn. į Lietuvą, nebuvo sėkmingi. Tikėjomės ir jį įtraukti į šį dialogą, tuo labiau, kad VDU turi išeivijos studijų centrą. Manau, kad ir VDU galėtų būti partneriu šio filialo rėmuose, jeigu tik to pageidautų. Bet visų pirma jie turi parodyti susidomėjimą, be jo kalbėjimas su savim pačiu niekur nenuveda.

– Atrodo, jog UIC numatyti pokyčiai, drastiškai apkarpant PLB Lituanistikos katedros programą, buvo bene pagrindinė priežastis, ką nors daryti dėl to. Dr. Subačius, Katedros profesorius, ,,Drauge” (2009 m. rugsėjo 16 d.) rašo, kad VDU pradėjo ieškoti kelių, kaip suformuoti jungtinių studijų programą su UIC. Jis taip pat mini Jūsų pavardę, kalbėdamas apie sumanymą tartis su VU, ieškant kitų Katedros veiklos kelių Čikagoje. Atrodo, kad galimybės tiriamos dirbant kartu arba kad bent Jūsų pastangos turi platesnį suinteresuotų pusių pritarimą.

– Aišku, visuomet reikia svarstyti alternatyvas. Jeigu pasisektų sudominti UIC plataus masto bendravimu su VDU, kuris užtikrintų aukšto lygio magistro ir doktorantūros studijas, Dieve padėk. Jeigu tai būtų galima padaryti, reikėtų labai atidžiai sudaryti programą, patrauklią aukštesnio lygio studijoms, kurios taip pat atsižvelgtų į visos išeivijos poreikius ir duotų progą iš Lietuvos atvykstantiems moksliniams darbuotojams stažuotis, pasinaudojant didžiuliais kultūros turtais, sukauptais LTSC bei ALKA. 
Tačiau, atvirai kalbant, esu labai skeptiškas dėl bendrų programų tarp Lietuvos ir JAV universitetų. Duosiu pavyzdį. Dr. Tijūnėlis ir aš bandėme sudaryti keletą progų ryšiui tarp Lietuvos universitetų ir Northwestern University bei Illinois Institute of Technology užmezgti pereito Mokslo ir kūrybos simpoziumo Lemont metu. Sudarėme programą, nuvežėme Lietuvos svečius į susitikimus su aukščiausio rango žmonėmis. Vietos universitetai gražiai priėmė, pristatė savo programas, o didesniam sudominimui pakvietėme net Nobelio premijos laureatą į atsilankiusius prabilti. Deja, dėl vienokios ar kitokios priežasties ryšys neužsimezgė. Northwestern University po lietuvių apsilankymo net padėkojo laiškais Lietuvos universitetų vadovams ir kvietė juos pradėti dialogą, deja, nesulaukė atsako. Bet tai ne pirmas pavyzdys. Kiti bandymai sudaryti artimus darbo ryšius tarp Lietuvos ir JAV per paskutiniuosius 20 metų neturėjo ilgalaikės sėkmės.

– Turėjote numatę ir daugiau susitikimų su VU ir VDU atstovais. Ar jie jau įvyko?

– Tolimesni susitikimai dar neįvyko. Prieš pradedant tolimesnius pokalbius su Lietuva, norime susitikti ir apkalbėti šį reikalą su lietuviais profesoriais, dirbančiais įvairiuose universitetuose Čikagos regione. Būtų įdomu išgirsti jų nuomonę apie tokio filialo praktiškumą bei galimybę prisidėti prie filialo veiklos, jeigu toks būtų įkurtas. Vasaros metu, daugeliui išsivažinėjus, buvo sunku tokį suėjimą sušaukti. Ruduo tam yra geresnis laikas.

– Planuose numatytas svarbus vaidmuo Čikagoje esančiam LTSC. Buvo galvojama apie platesnės apimties humanitarinių mokslų filialą. Kokios LTSC nuotaikos šiuo reikalu?

– LTSC su entuziazmu remia šį sumanymą. LTSC taptų dėmesio ir darbo centru. Pavyzdžiui, iš Lietuvos atvyksiantiems lituanistikos doktorantams, studijuojantiems išeivijos literatūros, meno, istorijos, žurnalistikosžiniasklaidos ir kultūros srityse, LTSC būtų stačiai turtų dėžė. Filialo sumanymu domisi ir JAV LB Krašto valdybos Kultūros, Švietimo bei Socialinių reikalų tarybos.

– Ne paslaptis, kad PLB Lituanistikos katedros magistro ir doktorantūros programoje nėra studentų pertekliaus. Savo susitikimo memorandume rašote, kad sunku pateisinti pilno laipsnio programos išlaikymą, kai vidutiniškai išleidžimas vos vienas studentas metuose. Ar nereikėtų tikėtis panašios padėties ir įsteigus Lietuvos universiteto filialą?

– Jeigu siaurai užsidarytume lituanistikoje, manyčiau, kad JAV gyvenančių studentų stoka aukštesnio lygio studijoms būtų jaučiama ir toliau, nes reikia labai jau išskirtinių žmonių, kurie norėtų pašvęsti ilgametes studijas lituanistikai, kaip parodė 25 metų Katedros patirtis. Tačiau praplėtus tokį filialą į humanitarinių mokslų fakultetą, susietą su studijomis sociologijoje, psichologijoje, istorijoje, kultūroje, menuose, bibliotekininkystėje, archyvavimedokumentacijoje ir pan., studentas jau gali tokį profesinį pasiruošimą panaudoti savo profesiniame gyvenime, ypatingai su gero universiteto diplomu. Taip pat tikėčiau, kad net ir mokslo užmokesčio atveju, tai galėtų būti gana patrauklu, palyginti su kitais vietiniais universitetais. Taip pat, kadangi šios studijos būtų paremtos daugiausiai internetinėmis paskaitomis ir pasiekimų įvertinimu, būtų gana didelė paskata šiose studijose dalyvauti jauniems žmonėms ir iš kitų JAV bei kitur pasaulyje esančių išeivijos telkinių.

– Gal atsirastų daugiau studentų iš Lietuvos, norinčių atvykti į Ameriką ir tęsti studijas? Jeigu taip tikrai įvyktų, ar tuo netiesiogiai nebūtų prisidedama prie daug kam nerimą keliančio ,,smegenų nutekėjimo”?

– Visuomet yra tokių galimybių. Bet iš dalies tai būtų galima ir suvaldyti. Sakykime, atvyksta VU doktorantas daryti tam tikro pobūdžio studijų. Jis ar ji negalėtų gauti laipsnio iš Čikagos filialo, turėtų sugrįžti į Lietuvą savo studijų užbaigti. Bet taip pat galėtume sudominti užsilikti Lietuvoje kai kuriuos vietinius studentus, jeigu būtų reikalaujama vieno semestro ar metų stažuotės Vilniuje. Priklausys, kaip akademinė programa būtų sudaryta.

– Ko tikėtumėtės iš JAV lietuvių bendruomenės?

– Tikiuosi, kad didžiulė Čikagos lietuvių bendruomenė ir ypatingai jaunesnioji jos dalis susidomės galimybe įsigyti mokslinius laipsnius vartojant lietuvių kalbą čia, JAV, ir tam pritars. Galbūt nemažas skaičius trečiabangių, pradėjusių studijas Lietuvoje, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalinčių jų tęsti vietiniuose universitetuose, panorėtų jas užbaigti šiame filiale, ypač, jog tokio filialo laipsnis atidarytų duris tolimesnei karjerai akademiniame ir profesiniame pasaulyje. O šiame amžiuje nuolatinis tobulinimasis yra būtinybė. Nematau, kodėl šis filialas negalėtų to duoti mūsų išeivijai, panašiai kaip aukštesnio laipsnio mokslo programos, siūlomos ir amerikiečių visuomenėje. Taip pat LB organizacijoms, besirūpinančioms lituanistiniu švietimu, spauda, socialiniu aprūpinimu, psichologinių problemų sprendimu, prireiks žmonių su tokiais įgūdžiais pakeisti pasitraukiančius iš veiklos. Tikuosi, kad jeigu toks filialas įsikurtų, vietinė bendruomenė ne tik tai sveikintų kaip naują galimybę išplėsti savo akademinį išprusimą, bet ir pasiruošti tolimesnei profesinei veiklai. Būtų labai gerai išgirsti spaudoje mūsų plačios visuomenės požiūrį į šį užmojį.

– Trečioji Jūsų kadencija JAV LB Krašto valdyboje jau pasibaigė. Gal liksite šiose pareigose ir toliau, nes Jūsų pradėti darbai dar nebaigti?

– Kadencija dar ne visai pasibaigė, bet, aišku, pasibaigs, kai pareigas pradės eiti nauja Krašto valdyba. Pamatai sumanymui padėti, bent iš Lietuvos pusės yra noras padaryti ką nors labai skirtingo ir naudingo tiek išeivijai, tiek pačiai Lietuvai. Šį sumanymą įgyvendinant reikės įdėti daug ir kantraus darbo. Ar nauja Krašto valdyba turės pakankamai ryžto tai įgyvendinti, priklausys, ar jie matys naudą ir reikalą šį užmojį vesti iki galo.

Nors Krašto valdybos veikla akademiniuose reikaluose buvo įdomi ir čia, palyginti, daug pasiekta, ji pareikalavo labai daug laiko ir jėgų. Po trijų kadencijų valdyboje, pasiekus garbingą amžių, jaučiu, kad šie reikalai turėtų būti daug geriau suvokiami ir tvarkomi jaunesnės kartos žmonių, kurie šį amžių formuoja ir vairuoja. Neketinu po trijų kadencijų Krašto valdyboje toliau joje pasilikti.

– Ačiū už pasidalijimą įdomiomis galimybėmis ir sėkmės ateities užmojuose!


Kalbėjosi
 Romualdas Kriaučiūnas