Senovinė prūsų gyvenvietė atgyja Punsko žemėse

ALGIS VAŠKEVIČIUS
Specialiai „Draugui” iš Lenkijos

Visai netoli nuo sienos su Lietuva, Lenkijos Punsko miestelio pašonėje, jau keleri metai dygsta prūsųjotvingių gyvenvietė. Punskas – lietuviška salelė Lenkijoje, apie 80 proc. jo gyventojų sudaro lietuviai, kurie stengiasi išlaikyti savo protėvių kalbą ir papročius.

Petras Lukoševičius – tas lietuvis, kuris savo žemėse nutarė atkurti tokią senovės gyvenvietę. Istorikai neabejoja, kad šiose žemėse gyventa jotvingių genčių, pati Sūduva kažkada taip pat buvo Jotvos dalis. Ožkinių kaimas, kuris yra prie pat Punsko, puikiai tiko tokiai gyvenvietei kurti.
„Iš vaikystės prisimenu savo tėvo pasakojimus apie garbingą mūsų tautos praeitį, apie karius, žirgus ir raitelius. Klausiau tų pasakojimų, gerai įsiminiau juos ir norėjau kažkaip tą praeitį atgaivinti. Tiesiog pajutau, kad turiu tokią gyvenvietę atkurti, turiu visiems parodyti šlovingą mūsų tautos praeitį”, – pasakojo P. Lukoševičius.

Gyvenvietės statybos darbai pradėti 2001 metais, per tą laiką padaryta jau labai daug. Kelių hektarų plote čia pastatyta įvairių statinių, bokštų, tvorų, tiltų, iškasti tvenkiniai, supiltas piliakalnis, atkuriama pilis. Čia yra ir netoliese rastas akmuo su senovės runų raštu, ir šiose apylinkėse rastas akmeninis stabas, kuriam gali būti apie trys tūkstančiai metų, ir dar vienas ypatingas akmuo, kurį parsinešė pats statytojas.

„Šitas apie 40 kilogramų sveriantis akmuo – iš mano senelės gimtinės. Ypatingą, apvalių formų akmenį aptikau kitoje Punsko pusėje, miško tankmėje. Ten neįmanoma buvo privažiuoti, tad tempiau šitą akmenį apie pustrečio kilometro pėsčias per tankumyną, retkarčiais jį atremdamas į medį, ir vis sau kartojau, kad pajėgsiu tai padaryti. Taip sau kartojau, kad pastatysiu šitą gyvenvietę, ir viskas juda į priekį, nors ir trukdymų daug, ir visokių kalbų bei vertinimų.”

Šeimininkas neslepia – ne visi aplinkui supranta, kam tokių statybų reikia. Teko atlaikyti dešimt teismo posėdžių Lenkijoje, kai P. Lukoševičius prieštaravo, jog šalia nutiestu keliu važiuotų traktoriai ir kombainai. Viskas praėjo, o nauji statiniai gyvenvietėje ir toliau kyla. Čia atvyksta vis daugiau žmonių, kurie negali patikėti, kad tiek daug gali padaryti vienas entuziastas su pagalbininkais.

P. Lukoševičius nėra baigęs jokių specialių mokslų, visus darbus jam padeda atlikti jo sūnus Juozas, brolis Kazys. Punske P. Lukoševičius turi nedidelę automobilių detalių parduotuvę ir visus uždirbtus pinigus aukoja šiai statybai. Turi ir pagalbininkų, kurie kartais atlieka sudėtingus darbus. Gyvenvietei statyti lietuvis paaukojo visas asmenines santaupas, šie tiek pinigų gavo ir iš Lietuvos 1000-mečio minėjimo programos.

Į gyvenvietę užsukę lankytojai galės pasivaikščioti tomis vietomis, kur mūsų protėviai gyveno prieš tūkstančius metų, čia bus galima pažvejoti ir išsikepti žuvies, apsigyventi jotvingių piliavietėje, susipažinti su senovės amatais, daugiau sužinoti apie mūsų protėvių gyvenimo būdą.

Gyvenvietėje jau sukurtos kelios atskiros zonos. Jos gale – žemaitėliai – vieta, kur pastatyti keli namai, tiltai, išvalyti užpelkėję tvenkiniai. Viename iš tų tvenkinių šeimininkas rado tūkstančius metų išgulėjusius ąžuolus, kurie visai nesutrešo, o nuo vandens tik sukietėjo. Šioje teritorijoje lankytojai gali išsikepti sužvejotą žuvį. Šalia yra ir amfiteatras, kur jau rengiami įvairūs koncertai, šventės. Daug svečių čia laukiama ir per tradicinę Žolinių šventę, kai iš Punsko centro į gyvenvietę bus galima atvykti brikelėmis.

Netoliese P. Lukoševičius atkūrė ir vadinamąjį prūsų lauksą – priepilį, kuriame būdavo įsikūrę prūsų ir jotvingių amatininkai, čia ilsėdavosi kariuomenė, budėdavo pilies sargyba. Čia jau atkurti keli mediniai namai, kuriuose galės apsistoti visi pageidaujantys. Šalia yra ir dirbtuvės, kuriose galima pabandyti ką nors sumeistrauti.

Visi pastatai ir laukse, ir kitose aplinkinėse vietose pastatyti nenaudojant vinių, sienų balkiai tarpusavyje sujungti senoviniu būdu, pakamšyti samanomis. Visų statinių stogai – iš skiedrų. Juos padarė vietinis 72 metų meistras. Durų vyriai taip pat ne bet kokie, o atkurti ir rankomis nukalti pagal prūsų genčių naudotas formas.

Už laukso atkurtas piliakalnis su pilimi ant jo. Istoriniai šaltiniai liudija, kad būtent šioje vietoje nuo Napoleono armijos karių 1812 metais slėpėsi vietos merginos ir moterys. Piliakalnis supiltas taip, kaip tai buvo daroma senovėje – iš pradžių skersai ir išilgai vieni ant kitų suguldomi rąstai, po to jie apkraunami šakomis ir viskas užpilama žemėmis. Aplinkui iškastas vandens pilnas griovys. Čia rastas ir senovinis šulinys, kurio dugne jį valę vyrai aptiko nemažai bombų skeveldrų.

Senosios prūsų ir jotvingių gentys sodyboje įamžintos specialioje alėjoje. Čia pastatyta 11 akmenų, įamžinant dešimties prūsų genčių vadų ir vienos jotvingių atminimą. Ant kiekvieno akmens prūsų kalba parašytas genties pavadinimas, iškaltas tos genties vado portretas ir vardas, jei tik jis yra žinomas.

Prie įvažiavimo į sodybą iškasti du tvenkiniai – viename gali maudytis suaugusieji, kitame – vaikai. Tvenkinius yra sujungusios akmeninės arkos, šalia iš akmenų padarytas žaltys. Visi daiktai čia turi savo prasmę ir reikšmę, viskas čia yra svarbu ir paremta istorine medžiaga – P. Lukoševičiui ne kartą patarinėjo istorikai, architektai.

„Šitą gyvenvietę, kuriai atidaviau jau nemažai metų, įsivaizduoju kaip labai gyvą, lankomą, dėmesį traukiančią vietą. Jaučiuosi atidavęs duoklę savo protėvių praeičiai, padaręs tai, ką privalėjau padaryti”, – sakė unikalios sodybos kūrėjas P. Lukoševičius.