Svarbu neprarasti savito braižo

Š. m. spalio 9 d. Danguolė Stončiūtė-Kuolienė, šiuo metu gyvenanti Cohasset, MA, pakvies meno mylėtojus į savo apžvalginę parodą Čiurlionio galerijoje, Jaunimo centre. Dailininkės parodoje ,,Ieškojimai ir atradimai” žiūrovai galės stebėti dailininkės per 35-ius metus nueitą kelią.

D. Stončiūtė-Kuolienė – Čiurlionio galerijos Jaunimo centre 50-mečio parodos-konkurso, vykusio 2008 m. vasario mėn. laureatė. Jai paskirta III premija. Ji – viena kūrybinės stovyklos ,,Meno8Dienos” Neringoje, Vermont, organizatorių.

 – Nuo Jūsų parodos Čiurlionio galerijoje praėjo 35-eri. Su kokiais jausmais grįžtate į šią galeriją?

 – Tik baigusi meno studijas, buvau pakviesta suruošti pirmąją parodą Čiurlionio galerijoje. Man tai buvo didžiulis paskatinimas toliau kurti, nes atsiliepimai po tos parodos buvo gan palankūs. Tad grįžtu lydima labai malonių prisiminimų.

– Savo gimtojo miesto žiūrovams šį kartą pateiksite apžvalginę parodą. Gal galite trumpai pasakyti, kaip keitėsi Jūsų kūryba per tuo metus?

– Kiekvienas kūrybinis bandymas sužadina kitą. Vieną darbą sukūręs, pradedi toliau galvoti, o ką, jei šitaip pabandžius. Pradėjusi kurti linoleumo raižinius, daug metų kūriau oforto ir litografijos technikomis. Darydavau juodai-baltus atspaudus. Gimus vaikams, norėjau dirbti namie, tad ieškojau būdų kurti grafikos darbus nenaudojant rūgšties ir kitų cheminių medžiagų. Pasirinkau koliažografijos techniką. Dirbau šia technika ilgai. Vėliau pradėjau naudoti spalvotą rašalą, o pastaruoju metu susidomėjau medžio raižiniais. Su jais vėl grįžtu prie juodai-baltos grafikos.

– Ar prisimenate savo pirmuosius mokytojus, kurie padėjo Jums atrasti save meno pasaulyje?

– Didžiausią įtaką man padarė dailininkas Viktoras Petravičius, pas kurį pradėjau mokytis būdama dvylikos metų. Jo dėka pamilau grafikos techniką, jo dėka išmokau žiūrėti į pasaulį kitokiu – petravičišku – žvilgsniu.

Studijuodama dirbau dailininko Adolfo Valeškos vitražų studijoje. Jis, spaudoje pastebėjęs, kad aš gana aktyviai įsijungiau į ateitininkų bei Jaunimo sąjungos veiklą, išbarė mane, sakydamas, kad reikia pasirinkti būti arba dailininke, arba visuomenininke – negalima blaškytis. Vis prisimenu jo žodžius.

– Ar jau esate subrendusi dailininkė, ar dar vis knieti išbandyti ką nors nauja?

– Mano aistra grafikai per tiek metų neišblėso. Esu ,,pažaidusi” su keramika, kelionėse visuomet su savimi turiu akvarelės dažus, mėgstu fotografuoti, gaminu rankų darbo popierių. Tačiau tuos bandymus laikau mėgėjiškais, nedalyvauju su jais parodose.

– Kaip Jūs vertinate šiuolaikinių dailininkų susižavėjimą kompiuterine grafika?

– Manau, kad kompiuteris yra dar vienas įrankis (kaip ir grafikos staklės, pjovimo įtaisas, liniuotė, tušas), kuris padeda dailininkui įgyvendinti savo viziją. Svarbu tik neprarasti savęs, savito braižo. Net ir naudojant naujausią technologiją svarbu yra išlikti atpažįstamam.

Kai mokiausi pas V. Petravičių, net ir didžiausias lino plokštes spausdinimui ruošdavome trindami paviršių virtuviniu šaukštu. Universitete naudojome elektrines grafikos stakles – taip sutaupydavome nemažai darbo laiko. Grafikoje jau daugelį metų naudojamos įvairios fototechnikos. Kompiuterinė grafika – tai tik dar vienas žingsnis.

Tačiau turiu prisipažinti, kad aš asmeniškai didesnį pasitenkinimą jaučiu tada, kai rankiniais įrankiais raižau medinę plokštę, ranka braukiu paviršių, įtrinu rašalą. Daug didesnį nei tada, kai, paspaudusi klavišą, kompiuterio spausdintuvu išspausdinu paveikslą.

– Ar Jūsų kūrybai turėjo įtakos dvi skirtingos kultūros – lietuviškoji ir amerikietiškoji?

– Be abejo, abi turėjo įtakos. Pamokos pas V. Petravičių, meno knygos, grafikos darbų albumai, atsiųsti iš Lietuvos, vėliau dažnos kelionės į Lietuvą spalvino mano pasaulėžiūrą lietuviškesnėmis spalvomis.

Mokslas, meno galerijos, muziejai amerikietiškoje aplinkoje – darė savo.

– Esate ne tik dailininkė, bet ir pedagogė. Ar netrukdo pedagoginis darbas kūrybai?

– Turiu pripažinti, kad pedagoginis darbas ,,išsemia”. Šiuo metu nedėstau, tad visą laiką galiu skirti kūrybai.

– Neseniai grįžote iš Lietuvos. Kokiu tikslu ten vykote, ką veikėte?

– Buvau pakviesta dalyvauti jau trečią kartą vykstančiame dailininkų sąskrydyje ,,Migruojantys paukščiai”, kuris vyko Jono Meko vizualinių menų centre, Vilniuje. Šios grupės tikslas yra suburti po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius dailininkus pokalbiui bei bendriems projektams. Sąskrydžio dalyviams pristačiau JAV vykstančią kūrybinę stovyklą ,,Meno8Dienos”.

Lietuvoje taip pat susitikau su Vida Mažrimiene, knygos ,,Šiuolaikinė lietuvių dailė JAV: dabarties dialogai” redaktore ir Vytauto Kazimiero Jonyno galerijos Druskininkuose direktore. Aptarėme keletą ateities projektų.

Aplankiau ir vyriausią sūnų Aidą, kuris su žmona gyvena Lietuvoje.

– Kaip vertinate šiandieninį Lietuvos meną?

– Lietuvos dailininkų kūryba prilygsta bet kurios kitos šalies dailininkų kūrybai. Dailės mokyklos nepaprastai stipriai paruošia studentus.

– Neseniai baigėsi stovykla ,,Meno8dienos”, kuri kasmet sutraukia nemažai dalyvių. Esate viena šios stovyklos organizatorių. Kaip gimė ši stovykla?

– Ta mintis kilo vienos Neringos lietuviukų stovyklos metu, kur vaikams vesdavau meno užsiėmimus. Po pamokų pas mane į meno dirbtuvę užeidavo stovykloje dirbanti Gintarė Bukauskienė, kuri kartą prasitarė: ,,Kaip aš norėčiau su tavim praleisti savaitę kūrybingai žaidžiant!” Gintarės dėka ši mintis buvo įgyvendinta.

– Papasakokite mūsų skaitytojams plačiau apie tą stovyklą.

– Šiais metais stovykla atšventė savo penkmetį. Į ją vesti užsiėmimus kviečiame lietuvius dailinininkus, rašytojus, muzikus ir t. t., na, o stovyklauti užsirašo kūrybinę gyslelę turintys žmonės. Stovyklautojų amžius – nuo dvidešimt vienerių iki ... Dalyvauja visų kartų ir visų ,,bangų” žmonės.

Ši stovykla – tai reta proga žmogui pabėgti nuo kasdieninių rūpesčių ir, mokantis meno paslapčių ir bendraujant su kitais lietuviais, praleisti savaitę gamtoje.

Dėstytojams ši savaitė taip pat labai naudinga: užsimezga ryšiai su kitais kūrybos profesionalais, lankomos kitų dailininkų dėstomos pamokos ir kuriami bendri ateities projektai.

– Turite savo grafikos studiją. Ar joje tik kuriate, ar ir turite pasekėjų, kurie ateina pas Jus pasisemti žinių?

– Studijoje dirbu tik aš. Anksčiau priimdavau mokinius, bet tai labai trukdydavo mano kūrybiniam darbui.

Dabar kartą per savaitę susirenka būrelis dailininkių, su kuriomis vykdau bendrus kūrybinius projektus. Aptariame parodas, skatiname viena kitą.

– Ar nesunku moteriai būti dailininke? Šalia kūrybinio darbo visada stovi šeima. Negali pasakyti valgyti norinčiam vaikui, kad palauktų, nes ,,mane dabar aplankė mūza”. Kaip suderindavote visus darbus?

 – Šeima visuomet suprato ir palaikė mane. Kai vaikai buvo maži, piešdavau ir plokštes ruošdavau namuose, o vyrui grįžus iš darbo važiuodavau į grafikos dirbtuvę spausdinti. Pradėjus vaikams lankyti mokyklą studijoje galėdavau dirbti dienos metu. Kažkaip sugebėjau suderinti šeimyninį gyvenimą ir kūrybą.

– Aktyviai dalyvaujate parodose. Kokie ateities planai?

– Savo darbus įvairioms kviestinėms ar atrankinėms parodoms pristatau kasmet. Vien per pastaruosius dvejus metus buvau priimta dalyvauti Fuller Craft muziejaus atrankinėje parodoje, Art Complex muziejaus metinėje parodoje man skirta pirmoji premija, South Shore Art Center metinėje parodoje taip pat skirta pirmoji premija. Vertinimo komisija kelis kūrinius atrinko tarptautinei grafikos miniatūrų parodai ,,Center for Contemporary Printmaking”. Dalyvauju ,,Boston Printmakers” (profesinės grafikų draugijos) parodose. Jau antri metai esu įtraukta į minėtos draugijos po visą JAV keliaujančią grafikos darbų parodą. Tariuosi dėl parodų Lietuvoje kitą rudenį.

– Gal norite dar ką pasakyti nuo savęs?

– Nuoširdžiai kviečiu lietuvišką visuomenę atvykti į parodos atidarymą ir susipažinti su mano kūryba.

– Ačiū už pokalbį. Tikiuosi, kad žiūrovai gausiai dalyvaus Jūsų parodos atidaryme.

Kalbino Laima Apanavičienė