Lengviau pirštu durti, nei meilės grūdą sėti
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Š. m. rugsėjo 29 d. el. paštu gavau žinutę, kad Kauno
arkivyskupas Sigitas Tamkevičius kviečia boikotuoti Lietuvos
Nacionalinio dramos teatro rodomus spektaklius, kurie skaudina
krikščionis. Prie laiško pridėtas kreipimasis į Lietuvos
Respublikos ministrą pirmininką, Kultūros ministrą, Vilniaus merą,
Tarptautinio teatro festivalio „Sirenos” organizatorius ir
Lietuvos nacionalinio dramos teatro administraciją dėl tikėjimo jausmų
ir orumo žeminimo šių metų Tarptautinio Vilniaus teatro
festivalio „Sirenos” programoje. Po laišku
pasirašiusieji prašo atšaukti režisieriaus Romeo
Castellucci spektaklį. Peticijoje kalbama apie tikinčiųjų teises,
kūrybinę laisvę ir nenorą, kad tokie spektakliai būtų remiami mokesčių
mokėtojų lėšomis.
O ką šiuo klausimu turėjo pasakyti pats arkivyskupas?
Bernardinai.lt žiniomis, arkivysk. Tamkevičius rugsėjo 28 d.
Šiluvoje sakytame pamoksle kvietė tikinčiuosius nelankyti
spektaklių, kurie „niekina Viešpaties veido atvaizdą ir
ypač skaudina krikščionis, nes mums šis Veidas ypač
brangus – kaip Tėvo ir Motinos”. Neseniai dėl Castellucci
spektaklio vyko protestai Belgijoje ir Prancūzijoje. Paryžiuje dėl į
sceną įsiveržusių protestuotojų spektaklis buvo nutrauktas. Kita
vertus, Lenkijoje šis spektaklis panašios reakcijos
nesukėlė. Diskusijos dėl spektaklio kilo ir Lietuvos Seime.
Parlamentarai pradėjo svarstyti dviejų rezoliucijų projektus, kuriais
smerkiamas spektaklis ir raginama jį boikotuoti.
Naujienų agentūros BNS pranešimu, paskelbtu 15min.lt, 52 metų
italų režisieriaus spektaklis Vilniuje turėtų būti rodomas spalio 6 d.
Spektaklyje naudojamas italų Renesanso tapytojo Antonello da Messina
paveikslas „Pasaulio išganytojas”, kuriame
pavaizduotas laiminantis Kristus. Italo spektaklyje Kristus stebi
santykius tarp ligoto tėvo ir sūnaus. Ten senas tėvas nebesulaiko savo
išmatų, kurios išpurvina visą prabangiai
išpuoštą sūnaus butą. Internetinėje svetainėje
„YouTube” užtikau keturių minučių ištrauką iš
spektaklio, kuri man priminė mirties kultūros simboliką. Štai ką
ekrane mačiau: į sceną atėję du paaugliai iš savo kuprinių
išpylė krūvą granatų ir pradėjo mėtyti į už jų scenos gale
kabantį didelį Kristaus portretą. Viena granatų atsirideno atgal prie
vieno jaunuolio kojų, bet nei ši, nei kitos granatos nesprogo,
nors aiškiai buvo matyti, kad prieš jas metant buvo
ištraukiamas saugiklis. Po poros minučių atėjo dar keletas
vaikinų, kurie taip pat ėmė mėtyti granatas į paveikslą. Nejučiomis
scena ir paveikslas aptemo, vėliau tik paveikslas atgavo savo buvusį
šviesumą. Visos scenos metu nebuvo ištartas nė vienas
žodis, nesigirdėjo jokios muzikos. Šis vaizdelis man priminė
daugelį metų matomus vaizdus TV vakaro žiniose, kur arabų paaugliai
akmenimis apmėto ginkluotus savo krašto okupantus.
Į būsimą spektaklį jau spėjo sureaguoti ir Vytautas Landsbergis.
Lrytas.lt spalio 2 d. laidoje jis prisipažįsta, jog nors spektaklio
nematė, jis remia prasidėjusią akciją, pastebėdamas, kad protestas
neturėtų apsiriboti vien katalikais. ,,Krikščionys yra ir
Lietuvos piliečiai stačiatikiai su sentikiais ir protestantais, o ir
žydų bei musulmonų niekas neturėtų įtarti, kad jie stovėjo abejingi,
gal net patenkinti… Todėl vienykimės, kam nesvetimi
paprasčiausias padorumas ir sveikas protas,” – ragina
Landsbergis.
„Sirenų” festivalio pateiktoje informacijoje apie spektaklį
yra vertimas iš prancūzų kalbos. Joje Prancūzijos vyskupai ir
Katalikų Bažnyčios atstovai kviečia į dialogą su Castellucci
spektakliu. Spektaklis pastatytas daugiau nei 20 teatro scenų visame
pasaulyje, per tarptautines scenas keliauja nuo 2000 metų. Tik
Prancūzijoje susilaukė Institut Civitas boikoto. Po tokio tikinčiųjų
žingsnio išplatintame monsinjoro Pascal Wintzer, Puatje
vyskupijos apaštalinio administratoriaus bei Prancūzijos vyskupų
konferencijos tikėjimo ir kultūros observatorijos pirmininko,
laiške vyskupams rašoma, kad protesto veiksmai yra
nepateisinami bei raginama pasirinkti dialogą ir akistatą. Mons.
Wintzer tiki, kad žmonės turi ne plūsti ar pasmerkti spektaklį, bet
imtis darbo: tokio darbo, kad kiekvienas skirtų laiko suprasti kitą
– kas jis ir ko jis nori. Kaip teigia laiško autorius,
„Dialogas yra proto ir širdies darbas. Jis persmelktas
kuklumo. Tai geranoriškas klausymas. Tai – į tiesą ir
grožį atgręžiantis žodis. Jis džiaugiasi, galėdamas drauge
ieškoti tiesos.”
Reno miesto Prancūzijoje arkivyskupas Pierre d’Ornellas, pats
matęs spektaklį, išplatino pranešimą Liurdo vyskupų
susirinkimo dalyviams. Jame arkivyskupas rašo: „Akivaizdu,
kad šiame spektaklyje nėra kristianofobijos. Tad kas yra? Jame
yra provokuojanti režisūra. Menininkas provokuoja žiūrovą, norėdamas
papurtyti jo įpročius ir pastūmėti įsijausti į autoriaus rodomą dramą,
o tada ‘įminti užmintą paslaptį’.” Pasak Reno
arkivyskupo, toks yra menininkų vaidmuo – remdamiesi žmogaus
jautrumu, jie įstengia mums parodyti tai, ko paprastai nematome.
Ar ir vėl nestovime prie pasirinkimo slenksčio – tarp smerkimo ir
atvirumo, tarp badymo pirštu ir meilės grūdo sėjos? Atrodytų,
kad kai kurie kritikai, patys spektaklio nematę, bet apie jį tik
girdėję, jau yra pasiruošę stoti kovon už teisybę, už gėrį, už
grožį ir dar kitas dorybes. Jie „galanda kirvius, kalavijus
aštrius…” Gal jie jau turi ir galutinį sprendimą,
kurio faktai nepakeis.
Prisimenu prieš keletą metų mano žmonos Gražinos parašytą
recenziją, kurioje ji apie aprašomą knygą atsiliepė kaip apie
srutas. Recenziją perskaitęs knygos autorius ją padaugino ir platino
tarp jaunimo kaip gerą jo knygos įvertinimą. Kiek girdėjau, jis
Gražinai liko dėkingas. Ar ne panašiai gali atsitikti ir su
būsimu spektakliu Vilniuje? Kažkas yra pasakęs, kad nėra tokio dalyko
kaip bloga reklama.