Lengviau pirštu durti, nei meilės grūdą sėti

 ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Š. m. rugsėjo 29 d. el. paštu gavau žinutę, kad Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius kviečia boikotuoti Lietuvos Nacionalinio dramos teatro rodomus spektaklius, kurie skaudina krikščionis. Prie laiško pridėtas kreipimasis į Lietuvos Respublikos ministrą pirmininką, Kultūros ministrą, Vilniaus merą, Tarptautinio teatro festivalio „Sirenos” organizatorius ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro administraciją dėl tikėjimo jausmų ir orumo žeminimo šių metų Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „Sirenos” programoje. Po laišku pasirašiusieji prašo atšaukti režisieriaus Romeo Castellucci spektaklį. Peticijoje kalbama apie tikinčiųjų teises, kūrybinę laisvę ir nenorą, kad tokie spektakliai būtų remiami mokesčių mokėtojų lėšomis.

O ką šiuo klausimu turėjo pasakyti pats arkivyskupas? Bernardinai.lt žiniomis, arkivysk. Tamkevičius rugsėjo 28 d. Šiluvoje sakytame pamoksle kvietė tikinčiuosius nelankyti spektaklių, kurie „niekina Viešpaties veido atvaizdą ir ypač skaudina krikščionis, nes mums šis Veidas ypač brangus – kaip Tėvo ir Motinos”. Neseniai dėl Castellucci spektaklio vyko protestai Belgijoje ir Prancūzijoje. Paryžiuje dėl į sceną įsiveržusių protestuotojų spektaklis buvo nutrauktas. Kita vertus, Lenkijoje šis spektaklis panašios reakcijos nesukėlė. Diskusijos dėl spektaklio kilo ir Lietuvos Seime. Parlamentarai pradėjo svarstyti dviejų rezoliucijų projektus, kuriais smerkiamas spektaklis ir raginama jį boikotuoti.

Naujienų agentūros BNS pranešimu, paskelbtu 15min.lt, 52 metų italų režisieriaus spektaklis Vilniuje turėtų būti rodomas spalio 6 d. Spektaklyje naudojamas italų Renesanso tapytojo Antonello da Messina paveikslas „Pasaulio išganytojas”, kuriame pavaizduotas laiminantis Kristus. Italo spektaklyje Kristus stebi santykius tarp ligoto tėvo ir sūnaus. Ten senas tėvas nebesulaiko savo išmatų, kurios išpurvina visą prabangiai išpuoštą sūnaus butą. Internetinėje svetainėje „YouTube” užtikau keturių minučių ištrauką iš spektaklio, kuri man priminė mirties kultūros simboliką. Štai ką ekrane mačiau: į sceną atėję du paaugliai iš savo kuprinių išpylė krūvą granatų ir pradėjo mėtyti į už jų scenos gale kabantį didelį Kristaus portretą. Viena granatų atsirideno atgal prie vieno jaunuolio kojų, bet nei ši, nei kitos granatos nesprogo, nors aiškiai buvo matyti, kad prieš jas metant buvo ištraukiamas saugiklis. Po poros minučių atėjo dar keletas vaikinų, kurie taip pat ėmė mėtyti granatas į paveikslą. Nejučiomis scena ir paveikslas aptemo, vėliau tik paveikslas atgavo savo buvusį šviesumą. Visos scenos metu nebuvo ištartas nė vienas žodis, nesigirdėjo jokios muzikos. Šis vaizdelis man priminė daugelį metų matomus vaizdus TV vakaro žiniose, kur arabų paaugliai akmenimis apmėto ginkluotus savo krašto okupantus.

Į būsimą spektaklį jau spėjo sureaguoti ir Vytautas Landsbergis. Lrytas.lt spalio 2 d. laidoje jis prisipažįsta, jog nors spektaklio nematė, jis remia prasidėjusią akciją, pastebėdamas, kad protestas neturėtų apsiriboti vien katalikais. ,,Krikščionys yra ir Lietuvos piliečiai stačiatikiai su sentikiais ir protestantais, o ir žydų bei musulmonų niekas neturėtų įtarti, kad jie stovėjo abejingi, gal net patenkinti… Todėl vienykimės, kam nesvetimi paprasčiausias padorumas ir sveikas protas,” – ragina Landsbergis.

„Sirenų” festivalio pateiktoje informacijoje apie spektaklį yra vertimas iš prancūzų kalbos. Joje Prancūzijos vyskupai ir Katalikų Bažnyčios atstovai kviečia į dialogą su Castellucci spektakliu. Spektaklis pastatytas daugiau nei 20 teatro scenų visame pasaulyje, per tarptautines scenas keliauja nuo 2000 metų. Tik Prancūzijoje susilaukė Institut Civitas boikoto. Po tokio tikinčiųjų žingsnio išplatintame monsinjoro Pascal Wintzer, Puatje vyskupijos apaštalinio administratoriaus bei Prancūzijos vyskupų konferencijos tikėjimo ir kultūros observatorijos pirmininko, laiške vyskupams rašoma, kad protesto veiksmai yra nepateisinami bei raginama pasirinkti dialogą ir akistatą. Mons. Wintzer tiki, kad žmonės turi ne plūsti ar pasmerkti spektaklį, bet imtis darbo: tokio darbo, kad kiekvienas skirtų laiko suprasti kitą – kas jis ir ko jis nori. Kaip teigia laiško autorius, „Dialogas yra proto ir širdies darbas. Jis persmelktas kuklumo. Tai geranoriškas klausymas. Tai – į tiesą ir grožį atgręžiantis žodis. Jis džiaugiasi, galėdamas drauge ieškoti tiesos.”

Reno miesto Prancūzijoje arkivyskupas Pierre d’Ornellas, pats matęs spektaklį, išplatino pranešimą Liurdo vyskupų susirinkimo dalyviams. Jame arkivyskupas rašo: „Akivaizdu, kad šiame spektaklyje nėra kristianofobijos. Tad kas yra? Jame yra provokuojanti režisūra. Menininkas provokuoja žiūrovą, norėdamas papurtyti jo įpročius ir pastūmėti įsijausti į autoriaus rodomą dramą, o tada ‘įminti užmintą paslaptį’.” Pasak Reno arkivyskupo, toks yra menininkų vaidmuo – remdamiesi žmogaus jautrumu, jie įstengia mums parodyti tai, ko paprastai nematome.

Ar ir vėl nestovime prie pasirinkimo slenksčio – tarp smerkimo ir atvirumo, tarp badymo pirštu ir meilės grūdo sėjos? Atrodytų, kad kai kurie kritikai, patys spektaklio nematę, bet apie jį tik girdėję, jau yra pasiruošę stoti kovon už teisybę, už gėrį, už grožį ir dar kitas dorybes. Jie „galanda kirvius, kalavijus aštrius…” Gal jie jau turi ir galutinį sprendimą, kurio faktai nepakeis.

Prisimenu prieš keletą metų mano žmonos Gražinos parašytą recenziją, kurioje ji apie aprašomą knygą atsiliepė kaip apie srutas. Recenziją perskaitęs knygos autorius ją padaugino ir platino tarp jaunimo kaip gerą jo knygos įvertinimą. Kiek girdėjau, jis Gražinai liko dėkingas. Ar ne panašiai gali atsitikti ir su būsimu spektakliu Vilniuje? Kažkas yra pasakęs, kad nėra tokio dalyko kaip bloga reklama.