LIETUVOS RINKIMAI-2008

R. Šadžius: Noriu, kad ir toliau gyvenimas gerėtų

Apie Rimantą Šadžių:

R. Šadžius gimė 1960 m. spalio 8 d. Vilniuje. 1978 m. aukso medaliu baigė Vilniaus 23-iąją vidurinę mokyklą (dabar - Ąžuolo mokykla). Buvo sąjunginių jaunųjų chemikų olimpiados prizininkas. 1983 m. su pagyrimu baigė Maskvos M. Lomonosovo valstybinio universiteto Chemijos fakultetą, įgijo chemiko specialybę. Studijų metais teko ne tik pačiam dirbti, o vėliau vadovauti studentų statybos būriams Kazachstane, bet ir gilintis į SSB valdymo bei finansų klausimus, aktyviai dalyvauti juos pertvarkant tarybinės sistemos liberalizavimo laikotarpiu. 1989-1999 m. dirbo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, Teorinės fizikos katedroje. Vėliau įsitraukė į mokslinės (daugiausia fizikinės ir matematinės) literatūros leidybą. 1994-2001 m. iš rusų į anglų kalbą išvertė „Lietuvos fizikos žurnalą", kurio angliškasis variantas buvo leidžiamas JAV. 1999-2003 m. dirbo redaktoriumi BĮ UAB leidykloje VTEX, pagal stambiausių pasaulio leidyklų (Elsevier Science, Kluwer Academic ir kitų) užsakymus rengiančioje spaudai mokslinius žurnalus bei monografijas įvairiomis kalbomis. Dalyvavo rengiant Rusijos ir Ukrainos mokslininkų parengtos „Kieto kūno fizikos enciklopedijos” angliškąjį leidimą, kuris 2004 m. išėjo leidykloje Elsevier Science. Nuo 1996 m. iki 2003 m. vadovavo privačiai konsultacinei firmai UAB „Apskaitos ir konsultacijų biuras”. 2002 m. baigė neakivaizdines studijas Vilniaus universiteto Teisės fakultete ir įgijo teisininko specialybę bei teisės magistro kvalifikacinį laipsnį. 2003-2004 m. ėjo Socialinės apsaugos ir darbo viceministro pareigas. 2004
2006 m. – Sveikatos apsaugos viceministras. 2006 m. LR Finansų viceministras. 2007 m. gegužės 16 d. Prezidento dekretu paskirtas keturioliktosios Vyriausybės finansų ministru. Nuo pat įkūrimo buvo Lietuvos demokratinės darbo partijos narys, vėliau tapo ir iki šiol yra Lietuvos socialdemokratų partijos narys.
Vedęs, turi dukterį ir sūnų.

Rugsėjo 27–28 d. Čikagoje ir jos apylinkėse lankėsi ir su rinkėjais susitiko socialdemokratų partijos kandidatas Vilniaus miesto vienmadatėje Naujamiesčio apygardoje, LR Finansų ministras Rimantas Šadžius. Tų, kurie negalėjo su juo susitikti Jaunimo centre ar Pasaulio lietuvių centre, Lemonte tą savaitgalį, kviečiame paskaityti interviu su ministru.

– Bent jau Vilniaus miesto Naujamiesčio vienmadatėje apygardoje esate vienintelis, turintis vykdomosios valdžios patirties – nuo 2003 metų einate įvairias pareigas LR Vyriausybėje. Kokia tai patirtis ir kuo ji galėtų būti naudinga Jums tapus Seimo nariu?

– Pasiklausius kai kurių Seimo politikų siūlymų, kartais manau, kad valstybės valdymo patirtis, darbas vykdomojoje valdžioje turėtų būti privalomas kandidatuojant į Seimą. Pateikiama tokių „perliukų” – neįgyvendinamų populistinių siūlymų, įstatymams ir net logikai prieštaraujančių reformų, kad suabejoji, ar tas žmogus tikrai gali būti parlamentaras. Aš pats iš tiesų turiu nemenką valstybės valdymo patirtį – dirbau socialinės apsaugos ir darbo viceministru, sveikatos apsaugos viceministru, finansų viceministru. Žinios ir praktinė patirtis, sukaupta šiose trijose svarbiose srityse – socialinėje, sveikatos apsaugos ir finansų, – puikus, tvirtas pagrindas politiko veiklai. Taip pat turiu ir 2002 metais įgytą teisininko diplomą. Šios srities žinios politikui taip pat labai svarbios. Šiuo metu dirbu finansų ministru ir, manau, sėkmingai atlieku savo pareigas. Tai, kad specialistai Lietuvos finansinę padėtį pasaulinės krizės metu laikoma labai gera, – di džiulis įvertinimas.

– Kodėl apsisprendėte Vyriausybės postą iškeisti į Seimo nario mandatą? Ar nevilioja pareigos Europos Sąjungos struktūrose ar privatus Lietuvos sektorius?

– Privačiame sektoriuje aš jau dirbau – vadovavau konsultacinei bendrovei. Ir turiu pasakyti, kad buvau gal net laimingesnis – daug laiko galėjau skirti šeimai, darbas buvo ramus. Dabartinės dažnos komandiruotės, vėlyvi grįžimai iš neatidėliotinų pasitarimų atima tikrai daug nervų ir laiko iš šeimos. Tačiau toks jau esu – man ne vis vien, kaip ateityje gyvens mano vaikai, man ne vis vien, kaip gyvena kaimynai, vaikystės draugai. Ilgai politikoje dalyvavęs gana pasyviai, pamačiau, kad galiu kai ką pakeisti, padaryti geriau valstybės valdyme ir pradėjau valdininko karjerą. Kandidatuoti į Seimą nusprendžiau dėl kelių priežasčių. Nusprendus dirbti valstybei, tai logiškas žingsnis po valdininko karjeros. Antra, labai svarbi priežastis – kaip Lietuvos pilietis ir kaip finansų ministras šių rinkimų laukiu su dideliu nerimu. Visame pasaulyje gilėja finansinė krizė. Lyginant su daugeliu kitų šalių, mes joje laikomės labai gerai. Tačiau tas gerumas gali būti labai laikinas. Bijau, kad po rinkimų, jei juos laimės daug partijų, ekonominiai dalykai bus nustumti į antrą vietą, visi pradės ginčytis dėl įtakos, vėliau visi pradės siūlyti savo ,,saliamoniškus” sprendimus, kaip įveikti krizę. Klausantis kai kurių naujųjų politinių jėgų ir Lietuvos gelbėtojų atstovų, siaubas ima, kas mus gali ištikti. Manau, dabar reikia susitelkti į darbą, o ne politines intrigas. Tai gali padaryti tik senos, didelę valdymo patirtį turinčios tradicinės partijos. Tikiu, kad prisidėsiu prie vienos jų, socialdemokratų, stiprinimo.

– Ką tikitės nuveikti Seime ir kokiu būdu? Ar į Seimą ateinate su konkrečiais pasiūlymais, ne tik nuo savo socialdemokratų partijos, bet gal ir savo asmeniniais? Jei taip, kokie jie?

– Seime tikiuosi, kaip ir iki šiol, dirbti, kad gyvenimas Lietuvoje gerėtų. Lietuvoje nuo 2000 metų socialdemokratams aktyviai dalyvaujant valstybės valdyme, vidutinė pensija ir atlyginimas padidėjo apie tris kartus, smarkiai padidėjo įvairios išmokos sunkiausiai gyvenantiems tautiečiams. Noriu, kad ir toliau gyvenimas gerėtų ne mažesniais tempais. Vienas asmeninių siūlymų susijęs su aukštuoju išsilavinimu, kuris Lietuvoje dabar labai opus. Pasižadėjau pats parengti patrauklią studijų kreditavimo sistemą. Manau, valstybė galėtų prisidėti, šiam tikslui pritraukiant privačių bankų lėšas studentams palankiomis sąlygomis. Jei valstybė prisiimtų garantijas, kreditų draudimo išmokas, galima būtų tartis dėl lengvatinių, studentams patrauklių palūkanų ir grąžinimo terminų. Kitas žingsnis – suteikti mokesčių lengvatas darbdaviams, kurie priimdami į darbą studijas baigusius specialistus sutiktų už juos bankui grąžinti studijų kredito likutį. Taip pat turiu minčių, kaip tobulinti namų renovavimo sistemą, kas labai aktualu senuose daugiabučiuose gyvenantiems ir milžiniškus pinigus už šildymą mokantiems žmonėms.

– Kaip vertinate jau kadenciją bebaigiančio šio Seimo veiklą?

– Šio Seimo darbas iš dalies sąlygoja mano baimes dėl ateities. Kaip finansų ministras galiu pasakyti, kad labai sunku dirbti, kai Seime tiek daug partijų, sunkiai sutariančių svarbiausiais klausimais, tiek daug kritikų, kurie vieną dieną reikalauja taupyti biudžetą, kitą dieną jau rėkia, jog reiktų skirti šimtą milijonų litų jų populistiniams pasiūlymams. Galiu tik pasidžiaugti, kad Vyriausybei pavyko išlaviruoti, dirbti stabiliai.

– LR Finansų ministru dirbate nuo 2007ųjų gegužės. Kaip apibūdintumėte tuos metus? Kokį patarimą(us) duotumėte naujam Finansų ministrui? Kokie iššūkiai laukia šios ministerijos ateityje?

– Metai buvo tikrai sudėtingi – prasidėjo krizė, reikėjo priimti greitus ir ne visada populiarius sprendimus. Tačiau nepaisant visko, ekonominė padėtis Lietuvoje stabili, vadinasi, mums pavyko. Naujam ministrui patarčiau remtis specialistų, kurių turime tikrai puikių, patarimais ir analizėmis, o ne mėgstančių tik viską kritikuoti, bet nieko konkretaus nesiūlyti, populistų. Ir palinkėčiau tvirtybės, nes jos reikės. Didžiausi iššūkiai laukia valstybės, o ne ministerijos, jei valdžioje atsiras partija, kuri nesugebės tęsti pradėtų darbų. Tada valstybei gali būti labai liūdna.

– Vėl ir vėl ssugrįžtama prie euro įvedimo Lietuvoje temos. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu ir kokios prognozės?

– Lietuvos ekonomika pakankamai stabili ir esu tikras, kad eurą įsivesime po kelių metų. Kada – tiksliai sunku pasakyti, nes dabar labai sunku numatyti, kaip vystysis pasaulio ekonomika, kaip smarkiai tai įtakos Lietuvos ekonomiką, o spėlioti nenoriu.

– Ar Wall Street finansinė krizė kokiu nors būdu palies Lietuvą, jos ekonomiką, bankininkystę? Jei taip, kas, Jūsų nuomone, turėtų būti daroma?

– Nesame uždara šalis, todėl tikrai palies. Juk ekonomiškai bendraujame su daug šalių, tarp jų su tomis, kurias ši krizė palietė gana smarkiai. Bet esu tikras, kad mums ši krizė neatsilieps labai skaudžiai, ypač bankiniam sektoriui, kuris nedaug susijęs su Wall Street. Apie tai, ką reikia daryti, galima kalbėti labai daug. Svarbiausia siekiant kuo labiau sumažinti krizės poveikį: Lietuvos politikai turi vengti priimti populistinius sprendimus apkarpančius įplaukas į biudžetą ir sprendimus, didinančius išlaidas.

– Kokios, Jūsų nuomone, yra pagrindinės Lietuvos išeiviją kamuojančios problemos ir rūpesčiai, kurias reikėtų kuo greičiau spręsti?

– Šiuo metu daugiausia dėmesio sulaukia dvigubos pilietybės klausimas. Esu įsitikinęs, kad mūsų piliečiai, nesvarbu, kur gyvena, visi turi turėti vienodas galimybes ir garantijas. Tačiau dvigubos pilietybės klausimas yra sudėtingas, turintis tam tikrų grėsmių. Dabar mūsų žinovai nagrinėja kelius, kaip padaryti, kad ,,ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika”. Jūs žinote, kas nutiko Gruzijoje, kur buvo išdalinti tūkstančiai Rusijos pasų, ir kad vėliau įvykęs karas buvo argumentuojamas Rusijos piliečių gynyba. Dabar kelis milijonus Rusijos pasų žadama išdalinti Ukrainoje ir nežinia, kuo viskas baigsis. Sprendžiant šį klausimą, reikia devynis, gal net dešimt, kartų pamatuoti ir tik paskui pjauti.

– Neseniai įvykusios kelionės į Angliją ir Airiją metu vietiniams lietuviams sakėte, jog nesate už svetur gyvenančių lietuvių susigrąžinimo politiką. Tai šiuo metu labai nepopuliari nuomonė, juk Vyriausybė kaip niekad šiuo metu inicijuoja vis daugiau ir daugiau įvairių programų, kurios skirtos kaip tik išvažiavusiųjų iš Lietuvos susigrąžinimui. Gal galėtumėte plačiau tai pakomentuoti?

– Manau, kad bet kokia specialaus grąžinimo programa yra beviltiškas lėšų ir energijos švaistymas. Taip pat esu įsitikinęs, kad žmogus turi teisę rinktis, kur nori gyventi. Juk žmonės išvyko todėl, kad kažko čia negavo. Kaip mes galime versti grįžti arba neišleisti? Mes jau 50 metų gyvenome valstybėje, apsitvėrusioje spygliuota viela ir matome, kas iš to gavosi. Svarbiausia, ką turime padaryti dėl išeivijos ir darome, – tai sudaryti sąlygas grįžti, kad nekiltų problemų dėl mokesčių, kitų biurokratinių formalumų. Vienintelė programa, galinti paskatinti tėvynainius grįžti ir sustabdyti išvykstančiųjų srautus, – sukurti Lietuvoje tokią gerovę, kad nesinorėtų išvykti, o parvykus norėtųsi likti. Šia linkme ir dirbame. Taip pat svarstomos galimybės paremti išeivių vaikų lietuvybės ugdymą, padėti lietuvių mokyklėlėms.

Kalbino Dalia Cidzikaitė