J. Kirdeikis: 
Lietuvos valdžia iki šiol tinkamai neįvertimo išeivijos indėlio


Apie Juozą Kirdeikį: 

J. Kirdeikis gimė 1952 m. rugsėjo 25 d. Anykščių rajono Gykių kaime valstiečio šeimoje. Iki 1959–1968 m. mokėsi Svėdasų vidurinėje mokykloje. 1968–1972 m. Vilniaus mechanikos technikume įgijo techniko mechaniko specialybę. 1975–1981 m. mokėsi Vilniaus universitete, įgijo žurnalisto specialybę. 1974–1988 m. dirbo Statybos ministerijoje, ėjo inžinieriaus, gamtosaugos vyr. specialisto pareigas. 1988– 1992 m. buvo Valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas" direktorius. 1990–1996 m. visuomeninės organizacijos „Lietuvos pučiamųjų orkestrų bendrija” steigėjas, bendrijos pirmininkas, projektų autorius. 1992–1997 m. ėjo uždarosios akcinės bendrovės „Oferta” direktoriaus pareigas. 1997–2001 m. buvo visuomeninės organizacijos Pozityvios kūrybinės iniciatyvos sambūrio steigėjas, gen. sekretorius, projektų autorius. 1999–2001 m. buvo uždarosios akcinės bendrovės „Laisvalaikio renginių servisas” direktorius. 2003 m. nepriklausė jokiai partijai, nuo 2003 m. – Darbo partijos narys, Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas. Nuo 2003 m. dirbo Lietuvos liaudies kultūros centre Muzikos poskyrio vyr. specialistu. 2003–2004 m. – viešosios įstaigos „Laikas ir būtis” projektų vadovas. Vedęs, turi du sūnus.



Belikus vos kelioms dienoms iki spalio 12 d. – rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą, kalbiname dar vieną Vilniaus miesto vienmandatės Naujamiesčio apygardos kandidatą nuo Darbo partijos Juozą Kirdeikį.

– Šiuo metu einate Seimo nario padėjėjo-sekretoriaus pareigas, todėl esate neblogai susipažinęs su šią kadenciją jau greitai baigsiančiu Seimu. Kaip vertinate jo darbą, kokius teigiamus ir neigiamus jo 4 metų veiklos darbus išskirtumėte?

– Taip, Seime dirbu Seimo vicepirmininko V. Gedvilo ir Seimo narės A. Pitrėnienės padėjėjusekretoriumi, o taip pat esu ir Darbo partijos frakcijos Seime švietimo, mokslo ir kultūros žinovas-analitikas. Kaip analitikas analizavau visą teisinę bazę, parengiau frakcijai per 500 įstatymų ar jų pataisų analitines išvadas bei per 25 atskirus teisės aktų projektus. Seimas per 2004–2008 metų kadenciją leido įstatymus: svarstė, taisė, priėmė ar atmetė daugiau kaip 3,300 teisės aktų projektų (?!), tvirtino dviejų naujai sudarytų Vyriausybių programas, 2005, 2006–2008 metų valstybės biudžetus, vykdė parlamentinę kontrolę ir kt. Tačiau visus gerus ir reikšmingus sprendimus užgožė per visą kadenciją beveik nepertraukiamai ir vis naujai ,,surežisuojami”, taip vadinami Seimo ,,skandalai”, politinė priešprieša, „raganų medžioklė”. Antra neigiamybė Seimo darbe – tai begalės laikinųjų tyrimo komisijų sudarinėjimas ir jų ,,tyrimai”. Ar gali būti dar blogiau, kai einant devynioliktuosius nepriklausomybės metus, sudaromos prielaidos konstatuoti pasitikėjimo valstybe krizę? Trečia – Seimo darbas įstatymo leidyboje yra organizuojamas ir koordinuojamas nepragmatiškai, t. y., nededama pastangų, kad pirmiausiai būtų siekiama sutarimo dėl konkrečių prioritetų socialinės, mokslo ir švietimo bei sveikatos apsaugos politikos srityse. Dėl šio strateginio abejingumo vykdoma politika neduoda rezultatų svarbiausiose šalies gyvenimo srityse. Jūs patys turite atsakymą, ką davė tautiečiams toks naujojo LR pilietybės įstatymo priėmimas ir jo istorija. Mano supratimu, pilietybės klausimas yra vienareikšmis – jis turi būti priskirtas prigimtinės teisės kategorijai, kuri kyla iš pačios gamtos, todėl negali būti kintanti ir keičiama kiekvieną kartą, keičiantis visuomeniniams santykiams, nors tuo metu gyvenimas keičiasi bei kyla naujų santykių nustatymo poreikis. Todėl kiekvienas žmogus, gimęs ar susietas su savo tėvų ir senelių gimimu toje šalyje, turi išskirtinę teisę turėti tos šalies pilietybę, be jokių išlygų. Ribojimai turi būti nustatyti tik piliečiams, kurie (jų tėvai, seneliai) yra arba gali būti pripažinti išdavę Lietuvos valstybę ar kitais išskirtiniais teismo sprendimais. Ketvirta – Seimo narių Seimui teikiami svarstyti teisės aktų projektai dažnais atvejais yra parengti labai nekokybiškai, dėl to jų svarstymas komitetuose užtrunka pernelyg ilgai ir ne dėl politinių nesutarimų.

– Kodėl nusprendėte įsitraukti į politiką, tuo labiau – kandidatuoti į LR Seimą?

– Ne mažiau kaip 30 metų aktyviai dalyvauju visuomeninėje veikloje, o tai neatsiejama nuo politinės patirties, kurią įgijau ir per žurnalis-tinį darbą (turiu aukštąjį žurnalisto išsilavinimą). Tiesiogiai į politinius procesus teko įsitraukti rinkimuose į Lietuvos Respublikos prezidentus (1997 m., 2003 m.), kadangi buvau pakviestas ir asmeniškai kūriau bei pristatinėjau visuomenei atskirų kandidatų kultūrines-rinkimines programas. 2004 metais, gavęs kvie-timą stoti į naujai besikuriančią Dar-bo partiją, ir į ją įstojęs, tiesiogiai įsitraukiau į aktyvią politinę veiklą. Kadangi jau beveik ketveri metai kaip vadovauju partijos kultūros komitetui ir esu vienas iš partijos kultūros strateginių bei rinkiminių programų autorių tiek 2004–2008 m., tiek ir ateinantiems 2008–2012 m., nekyla abejonių dėl pasirinkimo – siekdamas programą pilnai įgyvendinti, privalau siekti ir LR Seimo nario mandato.
 
– Ar manote, jog Jūsų turimos patirties užteks dirbti Seime?

– Nenorėčiau pasirodyti pernelyg pagyrūniškas, bet dirbti Seimo nario darbą ir vykdyti jam priskiriamas pareigas, o ne būti vien tik Seimo nariu, esu pasirengęs gerokai geriau už daugelį kitų kandidatų.

– Pasirinkote Darbo partiją, kuri paskutiniu metu ypač dėl jos pirmininko Viktoro Uspaskicho, yra pakliuvusi ne tik į žiniasklaidos, bet ir teisėsaugos akiratį. Ar šis faktas Jūsų neglumina, neprivertė perkainoti savo vertybių? Kodėl nusprendėte pasilikti būtent Darbo partijoje, juk partijos keitimas Lietuvos politiniame gyvenime nėra naujas reiškinys?

– Visos partijos yra vienodos savo organizacijos sandara, nes partiją sudaro susivienijusių žmonių grupė, kurie siekia dalyvauti valstybėje priimant politinius sprendimus, rinkimų būdu įgauti galimybę sudaryti vyriausybę ir įgyvendinti savo politines nuostatas. Skirtumas tik toks, kad kiekviena iš jų turi ir siekia palaikyti tam tikrą ideologiją. Todėl pasirinkdamas naujai steigiamą partiją, žinojau, kad partijos kūrimosi laikotarpiu galima nuveikti labai daug, mat kuriant partijos programą, galima įrašyti ir tas politines nuostatas, su kuriomis ir siejasi tavo politiniai tikslai. Štai tokiu būdu į partijos programą buvo įrašytos ir mano ilgalaikės susiformavusios šalies kultūros plėtoties nuostatos. Žinia, apgailestautina, kad Lietuvoje bene visos partijos arba jų dauguma ir jų vadovai yra ,,pakliuvę” į teisėsaugos akiratį. Tokie faktai, kaip ir Darbo partijos atveju, asmeniškai mane tikrai liūdina ir glumina, tačiau partijos finansavimo ir administravimo procesai tiesiogiai su manimi, kaip ir su daugeliu partiečių, niekuo nėra susiję. Reikia manyti, kad gali būti, jog partijos vadovybė kažkur ,,pražiūrėjo” ar įvyko kiti dalykai, bet galutinį nuosprendį dėl įtarimų priims tik teismas, todėl spręsti ką nors ar smerkti iš anksto būtų neteisinga. Partijos keitimų ,,vajus” blogas pavyzdys, politiniai ,,turistai”, kaip parodė gyvenimas, nieko gero nesulaukė ir iš naujųjų kolegų, o dauguma jų liko atstumti. Partijoje likau, kad įgyvendinčiau savo sumanymus bei pateisinčiau manimi pasitikinčiųjų lūkesčius.

– Vienas iš Jūsų programinių siekių yra nemokamas aukštasis mokslas. Ar, manote, tai – realu?

– Neabejoju, kad galima to pasiekti, tačiau reikia tam tinkamai pasiruošti. Pirmiausia būtinas valstybės strateginis matymas, ko mes siekiame bent 10–25 metams į priekį, t.y., parengti naują ilgalaikį planą, numatantį visus būtinus sprendimus dėl naujų reikalavimų tiek stojant į aukštąją mokyklą, tiek dėl studijų kokybės, tiek dėl reikalavimų kažkurį laiką dirbti Lietuvoje po baigimo ir taip ,,išsiperkant” valstybės investavimą į studijas.

– Esate trečiasis kandidatas (šalia Gražinos Baikštytės ir Raimondos Daunienės) Naujamiesčio apygardoje, kuris ypatingą dėmesį kreipia į kultūros reikalus. Kodėl Jūs kultūrą pasirinkote prioritetu, ar socialinės, teisinės, ekonominės, ekologinės ir panašios problemos Lietuvoje Jus mažiau domina?

– Kiekvieną politiką turi dominti (o aš tikrai domiuosi) visi klausimai ne tik mūsų valstybėje, bet ir ES šalyse bei visame pasaulyje. Tačiau, mano supratimu, šiandien mūsuose būtina naujai pažvelgti į žmogaus gyvenimą, kuris yra neatskiriamai susijęs su kultūra, ir į kurią reikia žvelgti kaip į įvairialypį procesą, ugdantį dvasingumą, kūrybiškumą, pilietiškumą, darbingumą, be ko žmogus negali visaverčiai gyventi, o valstybė – plėtoti ir ugdyti demokratinės, laisvos, atviros visuomenės. Be tokio požiūrio ir, žinia, be reikiamų investicijų, ką nors pasiekti tiesiog neįmanoma, – kultūra kuria didžiausią pridėtinę vertę!

– Vieni į Seimą eina su šūkiu – už socialinę ir teisinę valstybę, kiti – žada priversti valdžią dirbti žmonėms, o Jūs – ,,keiskime save – pakeisime pasaulį”. JAV lietuviams, sekantiems JAV prezidentinius rinkimus, šis Jūsų šūkis primena demokratų partijos Barack Obama kvietimą keistis. Ar tai sutapimas?

– Oho! Tai tikrai malonus sutapimas ir tik, nes savo programą pradėjau ,,dėlioti” dar prieš gerus metus. Galiu pasididžiuoti, kad ir kitas sutapimas gali Jus nustebinti – kaip ir buvęs JAV prezidentas Bill Clinton aš… groju saksofonu! Matyt, kad sekantis mano politinio gyvenimo žingsnis turėtų būti – siekti Lietuvos Prezidento posto! (kol kas – nusišypsokime!).

– Kaip vertinate dabartinę Lietuvos padėtį? Kas Jus ypač skaudina, neramina, o kas – džiugina?

– Nors Lietuva per sąlyginai labai trumpą laikotarpį padarė didžiulę pažangą bene visose srityse, ir to negalima nepastebėti, ir nesidžiaugti, esame ES ir NATO nare! Tai valstybei suteikia stabilumą ir saugumą. Tačiau labiausiai neramina iki šiol neišspręsti klausimai energetikos sektoriuje. Išliekanti neišvengiama ir ilgalaikė priklausomybė nuo Rusijos Federacijos ir joje kartais neprognozuotos politinės padėties negali neraminti bet kurio mąstančio žmogaus dėl ateities. Šis jūsų klausimas yra labai platus, todėl leiskite paliesti šiandienos Lietuvai gyvybiškai svarbius migracijos procesus, ir ypač – emigracijos. Iš tiesų padėtis susidarė sudėtinga, nes gerai apgalvotos ir atsakingos valstybės politikos šiuo klausimu iki šiol nebuvo ir, berods, nėra. Neabejoju, kad valstybės nuostatos turėtų būti sietinos su samprata, kad kiekvienas šalies pilietis yra neįkainojama vertybė. Valstybė turi visada ir visur rūpintis savo piliečiais. Todėl iki šiol ir dabartinę mūsų valstybės valdžios vykdomą politiką vertinu ypač neigiamai ir kritiškai. Visi Lietuvos piliečiai turi turėti bent minimalias sąlygas saugiai, o dauguma – pasiturinčiai gyventi savo Tėvynėje. Ar galima abejoti, kad bet kurios šalies visuomenei yra palankiausia, kad visi piliečiai dirbtų savo šalyje? Pastaraisiais metais emigracijos mastai dažniausiais atvejais priklausė nuo šalies blogos ir vis blogėjančios ekonominės padėties ir jeigu tai toliau tęsis, tai gali sukelti neprognozuojamus emigracijos srautus. Tačiau, nepaisant nepaprastai padidėjusių emigracijos mastų, Lietuva neturi grįžti prie sovietinio laiko tradicijų ir kokiomis nors politinėmis ar administracinėmis priemonėmis apriboti išvykimus. Kiekvieno piliečio teisė laisvai išvykti ar emigruoti į kitas užsienio šalis yra įteisinta visų Pabaltijo valstybių konstitucijose ir negali būti apribota dėl politinių ar ideologinių motyvų. Siekiant kuo tinkamiau sureguliuoti gyventojų migraciją, turi būti iškeltas naujas uždavinys Vyriausybei: būtina naujai išanalizuoti ir įvertinti emigraciją sukeliančias priežastis, emigracijos procesus, jų pasekmes bei svarbiausia – sukurti išeivių repatriacijos į savo tėvynę skatinimo ilgalaikę valstybinę programą. Kita vertus, būtina siekti, kad tautiečiams, tiek pastoviai, tiek laikinai gyvenantiems svetur, būtų sudarytos bent minimalios sąlygos naudotis tautos kultūra plačiąja prasme. Todėl mano asmeninių pastangų dėka į partijos programą buvo įtraukti įsipareigojimai išeivijos bendruomenėse įkurti universalius (daugiafunkcinius) centrus Lietuvos valstybės lėšomis.

– Kadangi kandidatuojate Naujamiesčio apygardoje, į kurią suplauks visų išeivijoje gyvenančių lietuvių balsai, jei būsite išrinktas į Seimą, atstovausite ir jų teisėms. Ar sekate išeivijos gyvenimą ir veiklą? Kokias išeivijos problemas įžvelgiate šią dieną? Kaip jas siūlytumėte spręsti?

– Negali kilti abejonių, kad išrinktas Seimos narys vienmandatėje Naujamiesčio apygardoje negali pamiršti savo pareigos atstovauti rinkėjams, nesvarbu, kur jie gyventų. Tačiau man nekyla abejonių, kad LR Seime išeiviams turi atstovauti išeivijos atstovai. Kiek jų turi būti, reikia svarstyti. Be to, aš sieksiu, kad būtų įgyvendintas mano asmeninis sumanymas – parengti bei priimti atskirą LR bendruomenių įstatymą, kurio nuostatomis bendruomenėms taip pat būtų suteikta teisė kelti kandidatus rinkimuose į savivaldos tarybas, LR Seimą, Prezidento rinkimuose tokiomis pat sąlygomis, kaip ir politinėms partijoms. Įstatyme išeivių bendruomenėms turi būti nustatytos tokios pat teisės, kaip ir veikiančioms Lietuvoje, ir jų veiklos finansavimo klausimais. Turiu prisipažinti, kad iki šiol tikrai nepakankamai sekiau išeivijos gyvenimą, nors atskirus ryšius palaikau dar nuo 1998 m., kai teko apsilankyti daugelyje šalių su „Trimito” orkestru. Todėl neabejotinai pasistengsiu užmegzti ryšius su visomis lietuvių bendruomenėmis ir organizacijomis užsienyje ir bandysiu kiek galima prisidėti prie tautinio ir kultūrinio savitumo išsaugojimo, padėti palaikyti glaudesnius ryšius su Lietuva, sukurti pagalbos sistemą užsienyje nukentėjusiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Sieksiu, kaip jau ir minėjau, universalių (daugiafunkcinių) centrų įkūrimo bendruomenėse, kuriuose turėtų būti: lopšelisdarželis, pradinė mokykla, bendruomenės poreikių kompleksas. Taip pat naujai susiformavusioms lietuvių išeivijos bendruomenėms būtinai padėsiu spręsti vaikų ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo pagal mūsų šalies reikalavimus atitinkančias programas, klausimus ir problemas. Partijos (Darbo partijos – D. C.) programoje numatyta, o tai yra ir mano įsipareigojimai, sukurti veiksmingą Lietuvos piliečių pažeistų teisių gynimo užsienio valstybių teismuose ir ikiteisminio tyrimo institucijose mechanizmą, stiprinti Lietuvos piliečių ir jų verslo apsaugą užsienyje, rūpintis naujų ekonominių rinkų paieška, siekti Lietuvos valstybei ir jos žmonėms pašalinti diplomatinėmis priemonėmis iškilusias politines, ekonomines, ekologines grėsmes.

– Išeivija, ypač JAV, nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo stengiasi dalyvauti Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Ar, Jūsų nuomone, išeivija užpildė visas nišas, o gal yra dar darbo išeivijai Lietuvoje?

– Manau, kad valdžia Lietuvoje, deja, iki šiol dar tinkamai neįvertino visakeriopo išeivijos indėlio į mūsų valstybės atkūrimą ir dalyvavimo tiek politiniame, tiek ir visuomeniame gyvenime. Neabejoju, kad tokia padėtis turi pasikeisti – išeiviai, turintys Lietuvos pilietybę, yra lygiateisiai mūsų šalies piliečiai, todėl dėmesys jiems neturi būti kitoks. O darbo mūsų visų krašte yra begalės, todėl Jūs esate, bent taip aš manau, visada laukiami ne tik dėl lauktuvių, bet su investicijomis į verslą, idėjomis politinei visuomeninei veiklai skatinti ir kt.

– Nė vienas kandidatas Naujamiesčio apygardoje nesikreipė į vietinę to krašto lietuvišką spaudą su informacija apie save, savo programą. Ar tai reiškia, jog kandidatams lietuviai išeiviai nerūpi?

– Taip, tai kandidatų klaida. Kita vertus, matyt, tokius sprendimus lėmė Lietuvoje šiuo metu vyraujanti žiniasklaidoje tendencija politinei reklamai taikyti keletą kartų didesnius įkainius, todėl ir Lietuvoje yra gana nedaug informacijos spaudoje. Esu nustebintas „Draugo” redakcijos dėmesiu, už ką esu labai dėkingas.

Kalbino Dalia Cidzikaitė