Dainos Čyvienės nuotraukos
KAS TAS ARTIMAS?
Prisimenant Sendraugių ateitininkų savaitę Dainavoje
Žvilgsnis per močiutės prizmę
ALDONA KAMANTIENĖ
Ne tik vaikai ir anūkai jaučia kažkokią trauką vykti į Dainavą –
ją jaučia ir senos močiutės. Žvilgteriu į jaunas mamas, migdančias savo
mažuosius, ir atskrenda seni prisiminimai, kai mes, dabartinės močiutės
taip darėme ir pasikeisdamos su tėveliais ar draugėmis ėjome klausytis
paskaitų. Jau mažai tų dabartinių močiučių atvažiuoja. Tada
nesiskundėme nepatogiomis lovomis, naktiniu jaunimo
triukšmu ar nemaloniai karštu oru. Viskas buvo gera ir
miela.
Sendraugių ateitininkų stovykla įvyko ALRKF stovyklavietėje
Dainavoje, š. m. liepos 25–rugpjūčio 1 d. Tema
– ,,Kas tas artimas?” Visur netikėtai
pasirodydavo balta, iš kartono iškirpta žmogaus
figūra, primenanti stovyklos temą. Ji visur pasirodydavo, prie laužo,
prie vėliavų, net ir paplūdimy. Ji kažkaip netikėtai
atsirasdavo ir ją kažkas apkabinęs laikydavo. Tą temą daugiau
išryškino Juozo Križinausko ir tėvo Antano
Saulaičio, SJ pašnekesiai, kuriuose buvo apstu artimo
meilės pavyzdžių.
Mano nustebimui, čia stovyklavo 220 žmonės, iš kurių 120 buvo
vaikai ir jaunimas. Pirmoji sekmadienio vakarienė būna
įdomiausia. Čia atrandi seniai pažįstamus veidus ir būna daug, daug
malonių apsikabinimų. Pamatai ir kas prie kokio stalo sėdi. Vakarinės
pirmosios Mišios sutraukia beveik visus Dainavos
gyventojus, po daug ateitininkų mačiusiu senuoju ąžuolu. ,,Sutelk visus
šventoj rimty” nuaidi įprastos a. a. Stasio Ylos žodžių ir
Fausto Strolios muzikos giesmės aidas per Spyglio ežerą. Stovyklos
kapeliono Eugenijaus Troickio trumpi, bet taiklūs
pamokslėliai, duodavo dvasinio peno visai dienai. Kas
darosi anksti ryte? Mano dideliam nustebimui, patys mažiausieji keliasi
anksčiausiai ir su savo tėveliais ir būrelių vadovais traukia į dar
ryto rūku aptrauktą ežerą, su meškerėmis ir sliekais bandyti
savo laimę. Seka rytiniai pasivaikščiojimai, kai kurių
sveikuolių bėgimai Dainavos keleliais, kai kurių rimtų dviratininkų
pasivažinėjimai jau už Dainavos stovyklos ribų. Deja, į rytines
Mišias gerokai mažiau stovyklautojų susirinkdavo ir tik vienas
kitas jaunuolis ar vaikas su tėvais, nes jos vykdavo 8 val. ryto, kada
miegas dar toks saldus. Nerangiai renkamės, ypač jaunimas ir į vėliavų
pakėlimą. Tačiau patys mažiausieji labai noriai kelia vėliavas, o jų
draugai stovi garbės sargyboje. Vėliavos kyla aidint ateitininkų himno
garsams. Dar prie vėliavų kun. Eugenijus kalba ryto ir prieš
valgį maldas. Tada mažieji pasipila tekini į valgyklą, kur jų laukia
skanūs Zitos ir Bronės bei jų padėjėjų paruošti pusryčiai. Rytą
užbaigiame vaikų dainomis prie Baltųjų rūmų. Jiems padeda jauni vadovai
bei tėvai. Netrukus vaikai išsiskirsto į būrelius ir keliauja į
kitą pusę ežero užsiėmimams. Įsivyrauja tyla…
Dabar yra paskaitos, į kurias susirenka gal 50–60 sendraugių.
Pašnekesių buvo įvairių ir net labai įdomių. Pirmos
dienos pašnekesiui vadovavo Juozas Križinauskas, dirbantis
ortopedijos protezavimo klinikoje. Jis pasakojo ir rodė
skaidres apie tą patį darbą Guatemaloje, kur jis praleido
šiek tiek laiko dirbdamas ir pritaikydamas
sąnarių įtvarus kojų ir rankų netekusiems žmonėms.
Organizacija ,,Range of Motion” iš
Amerikos, jau 18 metų atvažiuoja dirba šį darbą
Guatemaloje. Neįgalieji žmonės, panašiai kaip ir
sovietinėje ir net posovietinėje Lietuvoje, laikomi
antrarūšiais. Reikia jiems padėti, kad jie taptų
savistoviais žmonėmis. Kalbėtojo tema puikiai derinosi su Sendraugių
savaitės tema – ,,Kas tas artimas?”, o taip pat derinosi ir
su ateitininkų visuomeniškumo principu.
Kita, ne mažiau įdomi paskaita, buvo advokatės, dirbančios
tarpininkavimo (mediation) srityje, Čikagoje, Kristinos
Wayne, tema — ,,Alternatyvūs konflikto sprendimo
būdai”. Dažniausiai šie būdai naudojami skyrybų
metu, kad padėjus tėvams lengviau išspręsti problemas
liečiančias vaikus. Čia tėvai gali susitarti
geruoju, neprieinant prie teismo sprendimo.
Tarpininkavimas yra daug pigesnis negu advokato
samdymas.
Antradienio rytą, ses. Ignė Marijošiūtė vedė pokalbį –
,,Praraja, ar viens prie vieno?” ,,Tikėjimo kelionėje
visi esame kitur”, – sakė ses. Ignė. Tikėti reikia su
protu, o melstis su širdimi. Malda yra ne tik poteriai, bet
širdies bendravimas su Jėzumi. Krikščionybės esmėje yra
ne principai, o Jėzaus asmuo. Bažnyčia padeda pažinti Jėzų ir prie
Jo artėti per maldą, liturgiją, sakramentus ir bendravimą.
Materializmas, reliatyvizmas, stabmeldystė —
daiktų ar karjeros meilė, „supermarket” dvasingumas
užtušuoja tikrąjį dvasingumą. Krizė pačioje katalikų Bažnyčioje
pasireiškianti pedofilija, abortais, eutanazija yra
lyg voties prasiveržimas. Turime atgimti iš naujo Dievo
malonėje, pradėti iš naujo,
„nikodemiškai” atsiversti. Atsinaujinimas turi kilti
ne iš hierarchijos, bet iš pačių pasauliečių. Šv.
Ignacas, Šv. Paulius, mūsų Šalkauskis, Dirsytė, Rasa
Poskočimienė, visi buvo to laiko pasauliečiai. Neužgožkime
savo dvasinės tuštumos ,,veikla”, karjera,
„meile” ligoms. ,,Leiskime Jėzui sutikti mus ir Jo
malonei veikti per mus… Gyvendama Lietuvoje įgijau drąsos
skelbti Jėzų”, — sakė kalbėtoja. Ji pasigenda gyvojo
tikėjimo puoselėjimo tarp Amerikos lietuvių.
Kelionė per Bibliją, tai buvo kitas pašnekesys, kurį vedė
Vitas Sirgėdas. Vitas papasakojo kaip jis perėjo 24 savaičių
Biblijos pažinimo kursą, kurio sudarytojas yra teologas Jeff Cavins.
Vitas vaizdžiai paruošė visą kursą spalvotuose
paveiksluose ir braižiniuose, parodydamas kas ir kur vyko tam
tikru istoriniu ir biblijiniu laiku. Taip pat išdalijo stropiai
paruoštus aplankus, kuriuose radome viso kurso apžvalgą ir kaip
susirasti norimas temas Biblijoje. Su visu kursu galime susipažinti
akivaizdžiai, lankant kursą su pačiais kurso sudarytojais, kursą
lankant su mokytoju (facilitator) ir skaidrių pagalba arba per
internetą.
Andrius Kazlauskas, PhD, Harvardo medicinos mokyklos profesorius,
kalbėjo tema: ‘Inteligentiškumas ir
arogantiškumas’ – nevykęs, bet dažnas
derinys”. Andriaus tema lietė kamienines ląsteles ir jų
iššūkius dabartiniuose moksluose. Kamieninės ląstelės yra
kaulų smegenyse ir neribotai dauginasi. Jos pasidaro diferencijuotos ir
turi savo paskirtį. Yra vilties, kad su kamieninių ląstelių pagalba
būtų galima gydyti kai kurias nepagydomas ligas, pvz., glaukomą, kur
ląstelės per anksti žūsta, cukraligę, atstatant insulino gaminimo
ląsteles. Kamieninių ląstelių šaltiniai yra besivystantis
kūdikis (embrio), ,,in vitro” apvaisinimo likučiai ir
reprogramuotos, diferencijuotos ląstelės, kurios nereikalauja aukos.
Buvo paminėtas ir Bažnyčios požiūris — Bažnyčia pasisako, be
kompromisų, prieš ląstelių naudojimą iš minėtų
šaltinių. Išmintis ir žinojimas, kurie gali vesti į
savarankiškumą ir net puikybę, gali pakeisti mūsų santykį su
Dievu. Yra pavojus, kad galime pasijusti ,,dievais”,
nepriklausomi nuo mūsų Kūrėjo. Kalbėtojas priminė, kad
išmintis ir moksliniai pasiekimai yra Dievo dovana,
kuriuos, su nusižeminimu, reikia naudoti tarnaujant kitiems.
Lyme liga, tai kitas labai įdomus ir daugeliui širdį vėręs
pašnekesys. Alė Lelienė, keturių vaikų motina, papasakojo
apie jos šeimos susidūrimą su Lyme liga, kuri yra labai sunkiai
nustatoma ir gydoma. Liga kyla iš bakterijos, kurią
nešioja erkės, kurios maitinasi pelių ir stirnų krauju.
Šiuo metu yra šios ligos epidemija, nes daugėja stirnų,
kuriose laikosi erkės. Liga buvo pastebėta Lyme miestelyje, Connecticut
valstijoje 1979 metais. Iš to ir kilo jos vardas. Didelis
skaičius miestelio gyventojų susirgo. Ligos pažymiai gali būti labai
įvairūs – chroniškas nuovargis, nuolatinis
mieguistumas, temperatūra, reumatinio artrito simptomai. Lyme
ligos bakterija turi galimybę paveikti visą žmogaus kūną –
organus ir nervų sistemą. Ši liga sunkiai nustatoma, nes
nešioja kitų ligų požymius. Lengviausia atpažinti ligą iš
žiedo formos išbėrimų — ,,bull’s eye”, tačiau
ne visi užsikrėtę būna išberti. Pastebėjus erkę, įsisiurbusią į
kūną, reikia ją su pincetu atsargiai ištraukti, nepaliekant
galvos ir nuvežti į ligoninę patikrinti, ar ji neneša Lyme
ligos. Nebūtinai kiekvienas erkės įkandimas atneša susirgimą.
Kūnas gali būti atsparus tai ligai. Norint apsisaugoti nuo erkių
įkandimo reikia nešioti ilgas kelnes, kojines, šviesios
spalvos rūbus, ant kurių erkė būtų pastebima. Patartina
vaikščioti miškų takeliais ir apsipurkšti DEET
chemikalu, kurio erkės nemėgsta. Gydymo laikas gali būti ilgas ir
liga nuosekliai gydoma prižiūrint gydytojui, su antibiotikais.
Ar mūsų investicijos gali pakeisti pasaulį? Tai tema, kurią nagrinėjo
Paulius Majauskas, MBA, dirbantis Morgan Stanley Smith Barnei
bendrovėje. Praktika rodo, kad žmonėms svarbu, kur bendrovės investuoja
jų pinigus. Kalbėtojas patarė vengti ,,sin stocks”, t.y.
azartiškų lošimų, tabako kompanijų, kompanijų, kurios
rėmė ,,Apartheid” Pietų Afrikoje, ,,Nike” kompanijos, kuri
išnaudojo Afrikos vaikus, prastose darbo sąlygose gaminant
sviedinius. Jungtinės tautos ragino socialiai atsakingą ir teisingą
investavimą. Susikūrė ,,United Natons” ekonominė programa. Vėliau
susikūrė ESG (environment, social and governance issues) vertinimo
sistema. Bendrovių ESG vertinimas yra KLD tyrinėjimuose. Tai yra būdas
vertinti bendrovių sąmoningumą ir atsakingumą. Yra organizacijų, kurios
vertina bendroves pagal religines vertybes. ,,Social Investment
Forum” tinklalapis parodo socialiniai atsakingų ,,mutual
funds” lenteles. Būtų gera, kad kiekvienas investavimas turėtų
ESG vertinimą.
Pagaliau priėjome ir prie stovyklos temos: ,,Kas tas artimas?”
Kun. Saulaitis, SJ pradėjo iš Senojo Testamento, ,,Mylėk
savo artima kaip pats save” sąvoka ir pratęsė iki Naujojo
Testamento, ,,mylėkite vienas kitą kaip aš
jus myliu”.
Kalbėtojas išbraižė Vilniaus miesto žemėlapį ir keliavome
per stoteles, kur veikia artimo meilės akivaizdžios
išraiškos, namai, kuriuose prisiglaudžia reikalingi
meilės bei psichologinės ir fizinės pagalbos žmonės –
vaikai, seneliai, aklieji, neįgalieji, savižudžių šeimos,
alkoholikai, valgyklos benamiams ir vargšams, rūbų
sandėliai ir t. t. Suskaičiavau 45 tokias stoteles, bet
tikriausiai jų buvo daug daugiau. Jeigu jas visas paminėčiau,
šis aprašymas būtų be pabaigos. Tose minėtose vietose
dirba savanoriai, nors Lietuvoje savanorių yra dar tik apie 10
procentų. Tai tik pavyzdžiai apie artimo meilės darbus ir atsako į
klausimą, ,,Kas tas artimas?” Kol kas ,,dirva plati, o
darbininkų maža”. Pabaigai norisi pasakyti, kad
savanoriauti galima ne tik Lietuvoje, bet ir ten, kur mes
gyvename; pvz., savo parapijose, bendruomenėse,
ligoninėse, benamių ir vargšų virtuvėse. Artimui galime
tarnauti visur ir kiekvieną dieną.
Kita Sendraugių stovyklos dalis, pasiūlymas dar esant namuose, skaityti
Nerijos Putinaitės knygą ,,Nenutrūkusi styga: prisitaikymas ar
pasipriešinimas sovietų Lietuvoje”, kurią su paskaitininke
iš Lietuvos Gabriele Gailiūte galima būtų diskutuoti ir
analizuoti. Tačiau knygos kopijų turėjome gana mažai, todėl kai kurie
pasikeisdami pradėjo knygą skaityti tik būdami Dainavoje. Medžių
paunksmėje susirinkdavo knyga besidominčių būrelis ir diskutuodavome.
Buvo nelengva knygoje kilusius klausimus išsiaiškinti, ar
iš tikųjų buvo pasipriešinimas, ar prisitaikymas žmonių,
gyvenusių sovietų Lietuvoje. Tikrasis pasipriešinimas reikalavo
gyvybės aukos arba ištrėmimo. Žmonės taikėsi prie sistemos net
to nejausdami. Todėl jie buvo įtakoti. Kai kurie priėjome
išvados, kad gal dabar mažiau teisime Lietuvos žmones, nes jie
turi stiprų, per 50 metų suformuotą, sovietinį paveldą. Atrodė, kad
paskaitininkės norėta, kad patys skaitytojai daugiau tuos
klausimus gvildentų, o ji atsakinėjo į klausimus, arba taisė
klystančius.
Be anksčiau minėtų paskaitų ir diskusijų Sendraugių stovykloje buvo
daug ir ne taip rimtų programos dalių. Ką užsiėmimų būreliuose vaikai
veikė, sunku būtų man atsakyti. Matydavau, kad iš užsiėmimų
jie grįždavo labai pavargę ir laimingi. Beveik kiekvieną rytą, kai
ateidavome po šv. Mišių pakelti vėliavas, nuo ežero
grįždavo būrys vaikų su meškerėmis ir vadovais. Atrodo, kad tai
būta vieno iš pačių smagiausių ir įdomiausių
užsiėmimų. Meškeriotojai buvo apdovanojami.
Kita savaitės linksmybė – laužas, kurio metu daug dainuota. Visi
vaikai ir šeimos turėjo progos sukurti savo vaidinimėlius ir
parodyti juos kitiems. Turiu pasakyti, kad tokių pasirodymų gal buvo ir
per daug. Siūlyčiau stovyklos ruošos vadovybei apie tai
pagalvoti ir šeimų pasirodymus trumpinti.
A. a. Rasa Poskočimienė dar labai gyva tarp stovyklautojų.
Šeštadieno vakarą ,,Spektaklio būrelis” suvaidino
jos parašytą smagų vaidinimėlį, ,,Zenobijos fobija”,
kur karalienė Zenobija degė pavydu, kad jos pavaldinė Julija buvo daug
už ją gražesnė ir plonesnė. Po daug nesklandumo sukėlusių ginčų
gražioji Julija prižadėjo Zenobijai padėti, kad ji taip pat taptų
gražia. Vai dinimas geras ir tuo, kad jis pagerino vaidintojų lietuvių
kalbą. Vaidintojai turėjo išmokti vaidmenis. Todėl vaidintojų
kalba buvo gana graži ir taisyklinga, o tarsena aiški. Prie
vaidinimėlio daug pasitarnavo režisierės Vija Lietuvninkaitė,
Andrėja Siliūnaitė ir Vilija Aleksaitė.
Jau įprasta, kad keli pasirodymai vyktų šeimų būreliuose. Kelios
šeimos susiskirsto į būrelius, kurie turėjo sugalvoti
vaidinimėlį, ir visi būrelio nariai jį suvaidinti. Ši vakaronė
turbūt buvo pati gražiausia ir prasmingiausia. Pabaigai,
besiruošiąs į Ateitininkų kongresą vykti ,,Dainavos”
ansamblio vyrų vienetas, vadovaujamas Dariaus
Polikaičio, sumanė klausytojus pamaloninti savo generaline repeticija,
kuri puikiai pavyko.
Gal dar ir ne visas stovyklos linksmybes paminėjau, bet tegu tai būna
atleista močiutei. Prie šio stovyklos aprašymo dar
norėčiau ir pastabą padaryti. Kai kurie sendraugiai pasigedo bent
vienos paskaitos ateitininkiškomis temomis: apie
ateitininkų istoriją, praeitį, dabartį, ateitį, ypač, kai
švenčiame ateitininkijos šimtmetį. Nemažai
ateitininkiškų asmenybių puošia ir Lietuvos istoriją.
Taip, žodis „šimtmetis” buvo linksniuojamas. Net ir
šimtmečio ateitininkiškais marškinėliais
buvome visi apdovanoti. Deja, tas neatskleidžia ateitininkų
organizacijos reikšmės, gairių, jos Lietuvai
reikšmingos praeities ir ateities. Ar čia buvo ruošos
komiteto neapsižiūrėta? O gal mes turėtume vadintis
„krikščioniškų šeimų stovykla”,
ne Sendraugių ateitininkų? Gerai, kad dar žadame per Padėkos
dienos savaitgalį Čikagoje iškilmingai paminėti ateitininkijos
šimtmetį.
Pabaigai dėkojame nenuilstamiems Sendraugių stovyklos organizatoriams,
be kurių energijos ir entuziazmo stovyklos nebūtų. Ačiū jiems.