Amerikos Legiono Lietuvių posto 154 iškilmės Baltimore, MD.  B. Brazausko nuotr.

APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO
Ranka ant krūtinės

JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net

Amerikoje yra įprasta, giedant himną, uždėti ranką ant krūtinės, ant širdies. Bet prieš keliasdešimt metų olimpiados metu JAV juodaodžiai atletai apdovanojimo metu ant tribūnos, grojant Amerikos himną, iškėlė kumščius į viršų, tuo pasauliui parodydami neapykantą savo gimtajam kraštui – Amerikai. Tačiau taip buvo praeity, nors dar pernai, dabartiniam JAV prezidentui kandidatuojant, jo žmona Michelle pareiškė, kad pirmą kartą savo gyvenime ji didžiuojasi savo kraštu. Pasirodo, nesididžiavo savo kraštu nei kad galėjo studijuoti prestižinėje aukštojoje mokykloje, nesididžiavo, nei kai įsidarbino už palyginti didelį atlyginimą, nei kai ištekėjo už afrikiečio tėvo palikto sūnaus, užauginto ir į mokslus išleisto baltaodžių senelių. Didžiavimasis prasidėjo, kai vyras jau kopė į prezidentus, beje, taip pat baltųjų pastangomis ir lėšomis.

* * *

Kažkada esu rašęs, kad klausant Amerikos himno man nekyla ranka prie širdies. O kodėl man ta ranka nepakildavo, tai tikrai nežinau. Gal, kad tai nebuvo lietuviškas paprotys, taip, kaip ir amerikiečių nepaliaujantis gumos kramtymas, nors ir ranką pasidėjus ant širdies himno metu. O gal, kad aš niekada savo širdy nejaučiau, kad Amerika yra mano tikroji tėvynė.

Esu jai dėkingas, kad mane ir mano tėvus, pabėgusius iš savo tėvynės, priėmė ir leido gyventi ir kurtis taip, kaip mes norime. Juk Kanada rinkosi tik stiprius vaikinus ir merginas dirbti nustatytą laiką medkirčiais ir tarnaitėmis, Australijoje taip pat tik po tam tikro laiko buvo leista gyventi ir įsidarbinti kur nori. O Belgija verbavo vyrus į anglies kasyklas, Prancūzija – į svetimšalių legioną. Iš tiesų, tai Vokietijoje, pereinamoje stovykloje, buvau Amerikos konsulo klausiamas, ar sutiksiu tarnauti Amerikos kariuomenėje, o atvykęs į Ameriką po nepilno pusmečio buvau pašauktas tarnauti.

Atsidūriau antroje marinų divizijoje, kurioje buvo trys pulkai. Ten susipažinau su dviem lietuviais, taip pat dipukais, bet mes trys tarnavome skirtingose pulkuose, tad retai ir susitikdavome. Apmokymo metu, kuris tais laikais (1951 m.) buvo labai žiaurus (tikrai žiauresnis už Guantanamo kalėjimą), pamačiau tokį storoką, visada atsiliekantį bėgant, nežinau, kaip patekusį į marinus, lietuviška pavarde. Užkalbinau jį lietuviškai, o jis atšovė visai neblogai lietuviškai, kad kalbėčiau su juo tik „angelskai”. Nesikalbėjome daugiau. Po metų, man jau esant seržantu, atkėlė jį į mano būrį. Tiesiog ieškojau progų siųsti jį valyti tualetus, visada pridurdamas, kad valytų „angelskai”.

Pasigesdavau lietuvių. Su kai kuriais, dar stovyklinių laikų pažįstamais susirašinėdavau. „Draugą” gaudavau ne savaitės kaip dabar, bet dviejų savaičių senumo. Nebuvau aš dainininkas, bet kaip pasigesdavau lietuviškos dainos! Juk dažnai tekdavo žygiuoti, ne tik paraduose, bet ir pratimuose naktimis ir – jokios dainos. Nemokėjo ir nebuvo įpratę amerikiečiai dainuoti. Ak, kaip sunku buvo priprasti prie kito krašto papročių! Jausdavausi toks vienišas, kai prisimindavau stovyklinius laikus Vokietijoje, ypač Gross Hesepe stovykloje. Žygiuodavo skautai, žygiuodavo visa gimnazija rytinei mankštai ir vis su daina, dažniausiai vedama Antano Polikaičio.
* * *
Šių metų rugsėjo 20 d. kaip karo veteranas dalyvavau Amerikos Legiono lietuvių padalinio (American Legion, Lithuanian Post 154) vadovybės pakeitimo metinėse iškilmėse Baltimore mieste. Šis padalinys arba angliškai „Post” yra vienintelis visame Amerikos Legione, pavadintas „Lithuanian Post 154”. Tai mūsų senųjų emigrantų nuopelnas. Deja, jų jau nebėra, dauguma Legiono dabartinių narių – jau mano bendraamžiai Korėjos, o dar jaunesni – Vietnamo karo veteranai. Amerikos Legionas yra viena iš patriotiškiausių amerikiečių organizacijų ir palyginti konservatyvi, pasirinkusi šūkį „Dievui ir Tėvynei”. Ir nenuostabu, nes jo nariai – visi veteranai, ne vienas kovojęs įvairiuose frontuose ir matęs daug pasaulio.

O pamatęs kitus kraštus negali nevertinti Amerikos ir gyvenimo joje. Žiūrėjau į amžiaus naštos slegiamus legionierius, įnešančius Amerikos žvaigždėtąją ir mūsų trispalvę, o jaunai merginai Deanna Howes giedant Amerikos ir Lietuvos himnus, nepajutau, kaip mano ranka pakilo prie krūtinės. Pirmą kartą minutėlei užmiršau, kad Amerika, laimėjusį karą prieš Vokietiją, paliko visą Rytų Europą, įskaitant ir Lietuvą, Stalino tironijai, užmiršau, kad prez. G. Ford tiek pasidavė H. Kissinger įtakai, kad net neigė, jog Lenkija buvo sovietų kontroliuojamas satelitas. Užmiršau, kad prez. G. Bush labiau rūpinosi Gorbačiovo išsilaikymu valdžioje nei Baltijos kraštų laisve, ir Amerika buvo viena iš paskutiniųjų, pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Užmiršau ir tai, kad Amerika, Marshall planu rėmusi sugriautą Vakarų Europą, apginklavusi Izraelio valstybę moderniausiais ginklais ir kasmet skirianti jam milijardus dolerių, ir net Egiptui bei Jordanijai, kad šie būtų jam geri, niekuo neparėmė Baltijos kraštų, atgavus jiems laisvę.

Bet juk ne Amerikos karys kaltas dėl krašto vadovų keistų ir kartais nesuprantamų veiksmų. Dabartinio prezidento atsiprašinėjimai už buvusios administracijos veiksmus savo kalbose lankantis kituose kraštuose susilaukia klausytojų plojimų. O jo pažadai pakeisti Amerikos užsienio politiką ir dirbti pasaulio taikos labui laimėjo jam Nobelio Taikos premiją. Ak, kad jis taip būtų atsiprašęs Rytų Europos kraštų, kad anuometinė Amerika paliko juos sovietinei tironijai!

Keisčiausias Obama teiginys Prahoje – kad susijungusioje Europoje yra taika ir laisvė, nes eiliniai žmonės (ordinary people) tikėjo, kad sienos bus nugriautos ir vis tiek taika laimėsianti. Sąmoningai ar nesąmoningai jis kraipo istoriją ir žemina savo kraštą. Vakarų Europa tikrai klestėjo, bet ji Amerikos buvo išlaisvinta ir tik po Amerikos ginklo jėga buvo laisva ir saugi, o Rytų Europa vargo po blogio imperijos letena. Žmonės Čekoslovakijoje, Vengrijoje tikrai buvo sukilę, bet buvo žiauriai numalšinti, o blogio imperija subyrėjo, nes neatlaikė nei ginklavimosi, nei ekonomikos lenktynių su Amerika. 

* * *

Grįžtu vėl prie Amerikos Legiono Lietuvių posto iškilmių Baltimore. Jose dalyvauja ir daug amerikiečių svečių: atstovų iš kitų Legiono postų, miesto policijos, ugniagesių. Lietuvių postas kasmet apdovanoja pasižymėjusį policininką, ugniagesį, mokytoją, taip pat moksle pasižymėjusius lietuvių kilmės moksleivius. Prieš 59 metus buvo apdovanota ir mano žmona, baigusi pradinę. O šiose iškilmėse apdovanoti mano dar nuo ateitininkų stovyklų Vokietijoje draugų, taip pat veteranų anūkai, pradėję studijas: Broniaus Galinaičio anūkas Nicholas Galinaitis ir a. a. Vytauto Eringio (Korėjos karo veterano) anūkė Gabriela Buda.

Nepaprastai jautrus buvo paminėjimas visų kautynėse žuvusių karių ir pastaraisiais metais mirusių legionierių. Toks jau mūsų likimas, kad lietuviams teko kovoti įvairiose armijose, deja, už svetimųjų interesus. Iš mūsų pokarinių ateivių, net buvo prievarta paimtų tarnauti vokiečių armijoje, o atvykus į Ameriką, pašauktų tarnauti jos kariuomenėje. Įdomu tai, kad Baltimore gyveno ir visuomeninėje veikloje buvo aktyvūs trys buvę nepriklausomos Lietuvos pulkininkai. Jau pasimirę: pulk. lt. Motiejus Karaša, tarnavęs caro armijoje ir Sibire kovęsis su bolševikais, pulk. lt. Kazys Pažemėnas, taip pat tarnavęs caro armijoje, pulk. lt. Kazys Pranckonis, dalyvavęs kautynėse su bolševikais, lenkais, bermontininkais. Iš mano kartos, Baltimore baigusių mokslus, turime du Amerikos pulkininkus: pulk. lt Algį Bačianską ir pulk. lt. Juozą Dėdiną. Abu jau pensininkai ir apsigyvenę California valstijoje.

Lietuvių gimnazijos rytinė mankšta Gross Hesepe stovyklos durpynuose, Vokietijoje 1947 m.