vaik

 Vija Lietuvninkaitė (viduryje) ir Emilija Pranckevičiūtė (antra iš dešinės) su ,,Vilties vėrinėliai” dienos centro vaikais.


Savanorių darbai Lietuvoje


Šiais metais keturios merginos praleido savo atostogas dirbdamos savanorėmis organizacijos ,,Vaiko vartai į mokslą” remiamuose centruose Lietuvoje. Vaiva Lagūnavičiūtė buvo apsistojusi pas savo gimines Vilniuje, todėl dirbo ,,Vilties angelo” dienos centre, Vilniuje. Vija Lietuvninkaitė, Andrėja Siliūnaitė ir Emilija Pranckevičiūtė jau iš anksto buvo apsisprendusios vykti į tolimą Lietuvos kampelį Žemaitijoje – Žemaičių Kalvariją, nes visos trys jau buvo dirbusios Vilniuje.

Mūsų savanorėms pateikiau kelletą klausimų.

– Kaip jautėtės atvykusios į Lietuvą, juk tai nebuvo jūsų pirmas kartas Lietuvoje?

Andrėja Siliūnaitė: Nežinojau, ko tikėtis, nors žinojau, kad gyvensiu mažame bažnytkaimyje, pirmą kartą girdėsiu žemaičių kalbą, dirbsiu su nuskriaustais kaimo vaikais aštuoniolika dienų iš eilės.

Emilija Pranckevičiūtė: Žinojau, kad šį kartą Lietuvoje nebūsiu turistė, bet tikrai gyvensiu ir dirbsiu Lietuvoje.

Vija Lietuvninkaitė: Čia buvo mano antras kartas Lietuvoje. Anksčiau lankiausi Indonezijoje ir Prancūzijoje, bet Lietuvoje jaučiausi labai jaukiai, nes galėjau susikalbėti lietuviškai ir bendrauti su lietuviais.

Vaiva Lagūnavičiutė: Atvykau į Lietuvą šokti Tūkstantmečio šventėje ir dirbti su beglobiais vaikais. Jaučiausi, kad aš reikalinga Lietuvai, o Lietuva reikalinga man.

– Ar jautėtės kuo nors pranašesnės, būdamos Lietuvoje, už savo drauges, kurios keliauja į svetimus kraštus? Vaiva atsakė, kad ji jautėsi esanti pranašesnė, nes Lietuvoje ji nesijautė turistė, žinojo krašto kalbą, papročius ir istoriją.

 – Ar nenusigandote atvykusios į tolimą bažnytkaimį, Žemaičių Kalvariją?

,,Aš buvau truputį išsigandusi, nes nežinojau ko tikėtis, – sakė Emilija. – Pamačiau, kad miestelis buvo gražus ir žmonės malonūs”.
,,Aš niekada nebuvau gyvenusi Lietuvos kaime”, – sakė Andrėja. – Ši buvo mūsų pirmoji tokia patirtis. Turėjome pasitikėti mūsų gerais šeimininkais.”

– Kas buvo sunkiausia, gyvenant Žemaičių Kalvarijoje?

Emilija: Didžiausias sunkumas buvo matyti žmones taip vargingai gyvenančius. Nebuvau pripratusi matyti apgriuvusių namų ir girtų vyrų gatvėje. Taip pat mums nebuvo lengva pačioms gamintis maistą, kai grįždavome po dienos darbo su vaikais.

Andrėja: Mano didžiausias sunkumas buvo, kai vaikai mumis nepasitikėjo, keikėsi. Dėl to teko kalbėtis su centro direktore.

Vija: Jiems buvo įdomu, kaip mes į tai reaguosime. Kai pamatė, kad netoleravome keiksmų, pradėjo daug gražiau su mumis elgtis, vėliau labai gražiai susidraugavome.

– Kiek laiko užtruko, kol vaikai pradėjo jumis pasitikėti, su jumis draugauti?

,,Užtruko keletą dienų, kol vaikai pradėjo mumis pasitikėti”, – sakė Vija.
,,Pradėjome su smagiais žaidimais, per kuriuos galėjome geriau susipažinti. Po kelių dienų jie suprato, kad esame geros, juos mylime ir norime jiems padėti”, – tęsė Andrė ja.

– Ko, jūsų nuomone, šiems vaikams daugiausiai trūksta?

Į šį klausimą visos mergaitės atsakė, kad jiems daugiausiai trūksta meilės ir normalios šeimos dėmesio. ,,Iš jų negalima tikėtis tokio pačio elgesio, kaip iš vaikų, užaugusių su mylinčiais ir juos prižiūrinčiais tėvais, – pridūrė Vija Lietuvninkaitė. – Kai jiems rodai meilę ir pagarbą, jie vėliau tau tuo pačiu atsilygins.”

– Ko išmokote dirbdamos su ,,Vilties vėrinėliais” Žemaičių Kalvarijoje?

,,Kiekvienas vaikas, nesvarbu, kiek jis keikiasi ar mušasi, nori dėmesio ir meilės. Kai jie yra mylimi, jie nėra toki pikti”, – sakė Andrėja. – Todėl yra mano ir visų žmonių pareiga mylėti kiekvieną pasaulio vaiką”, – tęsė ji.

,,Aš išmokau, kaip reikia dirbti su skirtingais vaikais, ir kiek dėmesio reikia kiekvienam vaikui. Taip pat išmokau, kad reikia juos mylėti, nes dauguma negauna meilės savo namuose”, – sakė Emilija.

,,Išmokau, kaip reikia būti labai kantriai ir mylėti visus vaikus. Išmokau, kad kiekvienas vaikas turi savo skaudžią istoriją, kurią kartais bando net slėpti. Jie kartais atrodo kaip visai normalūs, nors jie yra labai pažeisti”, – dėstė Vija.

– Ką patartumėte jaunimui, vykstančiam į Lietuvą?

,,Aš patariu, jei nesuprantate, kas yra vargas ir praradimas, geriau nevažiuoti dirbti su beglobiais vaikais”, – mąstė Vaiva, dirbusi ,,Vilties angelo” dienos centre Vilniuje, nors kitų trijų mergaičių atsakymai į šį klausimą buvo kitokie.

,,Jaunimui, vykstančiam į Lietuvą, patariu savanoriauti Žemaičių Kalvarijoje arba kur kitur, kur nesate anksčiau buvę. Geriau įvertinsite savo patirtį, kai išmoksite gyventi kitoje aplinkoje su kitokiais žmonėmis”, – sakė Vija.

,,Žemaičių Kalvarijoje daug ko išmokome. Vaikai yra labai malonūs, draugiški ir mieli. Aš apie juos pagalvoju kiekvieną dieną ir negaliu sustoti šypsotis”, – teigė Emilija.

„Savanorių paskirtis yra atiduoti dalį savo gyvenimo tiems vaikams ir juos visus mylėti, net ir tuos, kurie kartais negražiai elgiasi”, – įsitikinusi Andrėja.

– Vaiva, tu gyvenai ir dirbai Vilniuje, „Vilties angelo” dienos centre, ar nebuvo nejauku pasilikti ir dirbti vienai, be draugės?

– Aš iš tikrųjų nesijaučiau viena. Jaučiausi, lyg būčiau apsupta savo broliukų ir sesučių. Aš neturiu nei brolio, nei sesers, tai dirbti su šiais vaikais man buvo neišpasakytai malonu.

– Ar tau reikėjo naudotis viešu transportu ir ar nebuvo sunku susigaudyti?

– Pirmas kelias dienas buvo gana sudėtinga, nes reikėjo tris kartus persėsti į skirtingus troleibusus, bet paskui jau puikiai susigaudžiau.

– Ko, tavo nuomone, tiems vaikams daugiausiai trūksta?

– Tiems vaikams daug ko trūksta, ko čia Amerikoje vaikai turi. Daugiausiai jiems trūksta tėvų meilės, namų šilumos ir daug materialinių dalykų.
Visos keturios savanorės grįžo namo labai patenkintos savo darbu ir neįkainojama patirtimi Lietuvoje. Jos svajoja ir vėl kada nors grįžti ir padirbėti su beglobiais vaikais Lietuvoje.

Kalbėjosi
Aldona Kamantienė

jaun

Savanorės išmokė vaikus nusipinti ,,draugystės apyrankes”, kurios buvo labai populiarios.
Nuotr. iš Vijos Lietuvninkaitės asmeninio albumo.