Stalino dvasia Rusijoje dar gyva

Aleksas Vitkus

Švedijoje įvykusiame šių metų politiniame seminare buvo skaityta paskaita, kurios autorius Arkady Ostrovsky metė gana įdomų žvilgsnį į posovietinę Rusiją ir bandė paryškinti skirtumus tarp 1917 metų revoliucijos ir naujosios „demokratinės” Rusijos atsiradimo. Štai keletas įdomesnių jo minčių.

Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Rusija, likusi be ideologijos, pirmiausiai rūpinosi tik savo ekonominiu išlikimu. Pradėjus kilti naftos kainoms, Rusija vėl pasijuto turtinga ir svarbi, ir tada naujai iškilo ideologijos poreikis. Negalėdamas surasti vizijos ar strategijos ateičiai, Vladimir Putin pasirinko praeitį ir jos garbę. Stalinas yra vėl laikomas dideliu Rusijos vadu, kartu su carais – Jonu Žiauriuoju, Petru Didžiuoju ir dabar – pačiu Vladimir Putin.

Jei  Stalinas „sumobilizavo” kraštą ir išplėtė imperiją tiek, kad ji galėjo lygintis su Amerika, Michail Gorbačiov tą poziciją prarado. Jis neprotingai tikėjo Vakarų partnerius esant jo politiniais sąjungininkais. Jis prarado Vidurio ir Rytų Europą. Jankiai sukėlė revoliucijas Ukrainoje ir Gruzijoje, kas buvusias sovietų teritorijas pavertė Vakarų karinėmis bazėmis. Visa tai verčia Rusiją imtis atkaklesnės užsienio politikos.

Tas savo naujas imperialistines ambicijas Rusija parodė ir kariškai, užpuldama Gruziją tankais ir kitais sunkiais ginklais. Tuo savo įsiveržimu Putin norėjo parodyti ir kitoms buvusioms sovietų respublikoms: „Mes galime ir sustabdysime tolimesnį NATO veržimąsi į rytus.”

Didžioji rusų dauguma į Stalino erą Rusijos istorijoje žiūri teigiamai. Prasidėjus išpuoliui į Gruziją, tarp Rusijos liberalių intelektualų nesimatė nė pusės tiek pasipiktinimo, kiek jo buvo 1968 metų sovietų akcijoje prieš laisvėti bandžiusią Čekoslovakiją. Žurnalistai, istorikai ir menininkai šį kartą tylėjo.

Sovietų imperijoje žlugimas nepagimdė naujos liberalios posovietinės ideologijos. Ir kai 1991 m. rugpjūtį KGB vestas perversmas sužlugo rusų, rizikavusių savo gyvybe ginant Maskvos parlamentą, dėka, ta nelaukta maskviečių pergalė nesujudino visos tautos siekti tikros laisvės ir demokratijos, nors tam ir buvo puiki proga. Bet to neatsitiko. Demonstruojantys tik nuvertė nekenčiamo KGB įsteigėjo Feliks Dzeržinsky statulą ir sustojo. Žlugo sena sistema, bet negimė nauja laisva tauta. Po dešimt metų niekas tos pergalės prieš KGB nerado reikalo net tinkamai prisiminti. Stalinizmo klaidos buvo pasmerktos, bet ne su tokiu entuziazmu, kaip 1956 m. Chruščiov pasmerkė Stalino asmenybės kultą.

Ne kiekvienas sovietų pilietis buvo patenkintas 1991 metų rugpjūčio įvykiais. Daug žmonių prarado savo santaupas. Kai kas negalėjo tikėti, kad senoji sovietinė sistema jau tikrai žlugo. Kiti juto lyg tuštumą ir nostalgiją, kuri per dešimt metų užvaldė daugelio sąmonę ir sukėlė senų „gerų” laikų ilgesį. Kažkas panašaus gal vyko ir Lietuvoje. Kyla klausimas – kodėl rusai nepasuko nauju keliu? Ar, prisiminus 1917–1923 metų pilietinio karo baisumus, juos surakino naujo baimė?

Nesunku suprasti, kodėl koks nors KGB karininkas jautėsi kažką praradęs. Bet kaip pateisinti tuos intelektualus ar meno žmones, ėjusius už perestroiką? Juk jie turėjo daugiausiai laimėti iš Sovietų Sąjungos žlugimo. Kad jie staiga pasijuto pralaimėję, galima būtų paaiškinti tuo, kad tokie žmonės, turėję specialias privilegijas prie komunistų režimo, jų neteko.

Istorija mums rodo, kad visai kitaip atsitiko 1917 metais. Tada revoliucija sujudino nepaprastą pakilią bangą tarp kūrėjų. Reikia tik prisiminti tokius žmones kaip poetus Vladimir Majakovsky, Jevgeny Jevtušenko, rašytojus Boris Pasternak, Michail Šolochov, kompozitorius Dimitry Šostakovič, Sergei Prokofjev ir kitus. Nieko panašaus neįvyko po 1991 metų permainų, šį kartą Mūzos tylėjo.

Kai pasirodė Solženicin veikalas „Gulagų salynas” ir tapo prieinamas rusų masėms, tos masės vengė jį skaityti. Autoriui 1994 m. grįžus į Rusiją jis netapo dėmesio centru, beveik niekas nekreipė dėmesio į jo veikalą „Kaip atstatyti Rusiją”. Labiausiai dėl jo mirties gedėjo Putin, kuris mėgo rašytoją už jo palinkimą į kraštutinį rusų nacionalizmą.

Rusija dar negrįžo į sovietų laikus, ir šiandien ji nėra totalitarinė valstybė. Bet, nesusiformavus tikrai autentiškai liberaliai ideologijai, senasis nacionalizmas, nors jau ir naujuose neostalinistiniuose rūbuose, yra tapęs pačia stipriausia Rusijos visuomenės jėga. Šitoji jėga ir atvedė rusų tankus į Gruziją ir dabar kelia baimę daugumai Rusijos kaimynių.

Paskaitos autorius  A. Ostrovsky pristatė ir naujųjų laikų Rusijos istorijos knygą. „Sovietų Sąjunga nebuvo demokratija”, – dėstoma tame naujame, mokykloms skirtame vadovėlyje, – „bet milijonams viso pasaulio žmonių ji buvo pavyzdys geriausios ir teisingiausios santvarkos. Per paskutinius 70 metų TSRS, milžiniška pasaulio supergalybė, išgyvenusi socialinę revoliuciją ir laimėjusi vieną iš kruviniausių istorijoje karų, privertė Vakarų valstybes atkreipti didesnį dėmesį į žmogaus teises. Todėl šiandien mes niekam neleisime užmesti ant mūsų pečių kaltės jausmo”.

Mokykliniam jaunimui skirto vadovėlio autoriai į 1991 metus žiūri ne kaip į naujo demokratiško kelio pradžią, bet tik kaip į nelaimingą ir tragišką istorinį įvykį, sutrukdžiusį  Rusijos pažangą. Stalino nusikaltimai ten nėra nuneigiami, tik pateisinami. Visų politinių galių suvedimas į Stalino rankas buvo ne tik tinkamas valstybei, bet, teigiama vadovėlyje, to meto sąlygos to net reikalavo.