APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Kanklės, trimitai, dienoraščiai

JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net

Spalio 24 d. vakare atsidūriau Washington latvių namuose Irenos Milkevičiūtės ir ,,Vaivoros” koncerte. Negaila buvo valandos kelio per lietų, nes kaip nuostabu yra išgirsti gyvą, nesudarkytą muziką. Muziką be mikrofonų, be garsiakalbių, be kompiuterizuotų sintezatorių. Galėjo mūsų klausytojų būti daugiau, galėjo būti jie ir jaunesni, bet ši muzika – ne masei, ne miniai, ne norintiems šokinėti ir mosikuoti rankomis. Nealpsi nuo jos, kaip alpsta kai kurie roko koncertuose. Neapkursi nuo jos, nei eisi jos klausyti apsisvaiginęs narkotikais, ir ji nesukels noro jais apsisvaiginti.

Tokios mintys kilo man važiuojant namo. Prisiminiau, kad prieš savaitę mačiau per „YouTube” labai populiarią, vokiečio Rammstein atliekamą dainą „Feuer Frei”. Scenoje – iš liepsnosvaidžių svaidoma ugnis, liepsnojančios orkestro būgnų lazdelės, ugnies liežuviai, švysčiojantys scenos kampuose, išsidažęs atlikėjas, kaip senuose filmuose buvo rodomi indėnai, dusliu balsu šaukiantis (vokiškai) apie atvira ugnimi degantį pyktį moteriai. Dar įdomesni klausytojų vaizdai: masė jų šokinėjančių aukštyn, žemyn, mojuojančių rankomis, klykiančių ugnies liepsnoms pasirodžius. Tikras pragaras scenoje, atlikėjui siaučiant tarp ugnies kamuolių ir rėkiant „Feuer, feuer” (ugnis, ugnis). Ak, kiek keršto kokiai tai moteriai! O dėl ugnies scenoje, galvoju, kad vis dėlto nepasimokė iš kartą apdegusio Michael Jackson.

Vieną vakarą per PBS televizijos kanalą žiūrėjau Chris Botti (per ,,Google” ieškoti „Chris Botti in Boston”) koncertą Boston mieste. Neužmirštamas man liko jo ir Lucia Micarelli duetas. Jis – virtuozas džiazo trimitininkas su aukštu muzikiniu išsilavinimu, ji – tik 26 metų italų ir korėjiečių kilmės smuikininkė, būdama šešerių jau smuikavo su simfoniniu orkestru. Nors su klasikinės muzikos išsilavinimu, bet persimetė į roko muziką. Atlikdami kūrinį „Emmanuel”, jie tarsi kalbėjo vienas su kitu. Iš jos smuiko, lyg iš jos sielos gelmių, sklido verksmas, o veide atsispindėjo jaunos moters kančia, ir atrodė, kad ji tuoj nesulaikomai apsipils ašaromis. Jo trimito muzika panašėjo į moters atstūmimą, nors ir švelnų, bet taip pat pilną liūdesio. Atrodo, kad tas muzikos gabaliukas ne mane vieną paveikė, nes daugybėje klausytojų komentarų atsispindėjo panašūs jausmai. O aš klausydamas prisiminiau prieš kiek laiko skaitytą internete (www.Rašyk.lt) Sandros Avižienytės kūrinėlį „Dienoraštis”. Jame – merginos pirmoji meilė:

(...) Už lango siaučia pūga. Šalta. Žvelgiu pro langą į debesuotą dangų lyg į veidrodį, kuriuo plaukia vaizdai skaudžiausio, bet gražiausio mano gyvenime puslapio...

 Pavasaris. Be galo karšta gegužė! Tada mudu ir susipažinome. Pameni tą vakarą, kitą ir dar kitą?.. Tas pirmąsias mūsų draugystės dienas neliečiau kojomis žemės. Tavo žodžiai, šnabždėti vaiskiomis vasaros naktimis man į ausį, sukdavosi mano galvoje ir aidėdavo, aidėdavo... aidėdavo visame kūne... Dabar tai prisimenu ir su daugybe skaudžių minčių: galbūt tokius pat žodžius kartoji ir dabar, tik svaiginantis jų šnabždesys skirtas ne man... jau ne man. (...) Karštą liepą išvažiavai. Vėl ir vėl prisimenu, kaip pasiilgdavau tavo rankų, akių, bučinių... O Tu? Pamenu, kaip Tu pasakojai apie tai. Tau aš buvau tarsi griaustinis iš giedro dangaus – viskas taip netikėta, staigu. Manęs dar nelaukei. Tuomet dar tarsi šešėlis tavo mintyse blaškėsi kita (...) Artėjo Tavo gimtadienis. Pasveikinau Tave. Bučiavai mano akis, skruostus ir lūpas, sakei, kad myli mane, kad viskas pasikeis. O aš tikėjau. Tikėjau, nes norėjau tikėti. Ir niekuomet netikėjau, kad tas vakaras bus dar vienos didelės kančios pradžia. Netikėtai pasirodė Ji. Jaučiau, kad esi suvaržytas dėl Jos buvimo šalia. O aš kaip kvailė ėmiau ir patikėjau, kad viskas bus gerai. Buvo neapsakomai skaudu. Kvietei pašokti trise. „Turbūt juokauji?”, – pamaniau. Norėjau kuo greičiau išeiti. (...) Šiandien Tavo balso trūksta, vakar pro langą, lietaus nuo ryto mirkomą, Tavo veido ieškojau, o rytoj... pasigesiu šalia?! Kas bus rytoj?.. Kurtinantis aidas atsimuša širdyje. Ir nenoriu daugiau gyventi... ir daugiau nieko nereikia, net gyvybės... Nes už ją labiau aš mylėjau Tave. (...) Kada nors, po daugelio metų, kai būsi nugyvenęs savo gyvenimą, prisėsi ir norėsi apžvelgt atsigręžęs atgal, kas buvo, ieškot to, ko trūko, netikėtai nustebęs išvysi vieną keistą žmogų, sutiktą savo kelyje, kuris Tave tikrai karštai mylėjo... Tačiau tai jau bus tik blankus prisiminimas Tavo gyvenime. Aš tikriausiai tada jau būsiu mirusi ir negalėsiu pasidžiaugt ta akimirka. Bet dabar jėgų gyventi suteikia vien ta mintis, kad tokia akimirka tikrai ateis (...) nes aš vis dar tikiu. Tikiu dviejų žmonių artumu...

Nors neseniai rašiau, kad dabartinė jauna karta yra praradusi romantiškumą, bet juk ne visiškai taip. Štai prieš aštuonerius metus į mano namų duris pasibeldė jaunas amerikietis. Iš kažkur sužinojęs, kad esu lietuvis, atėjo prašyti, kad išversčiau jo laišką į lietuvių kalbą. Pasirodo, tai jo laiškas mylimajai dienoraščio forma.

Rašo jai, kaip vasarodamas jis susipažįsta su senyvu žmogumi ir prasideda jų pokalbiai. Senolis, lyg atspėdamas jo gyvenimą, įspėja jį, kad gyvenime nieko nėra brangesnio už moterį. Jis buvo padaręs klaidų ir praradęs ją. Pataria vaikinui nepadaryti tokių klaidų. Vaikinas rašo, kad po šio pokalbio jis grįžo į savo kambarį ir veik pravirkęs, prisiminęs savo elgesį su ja. Primena jai, kaip pirmą kartą ją pamatęs lėktuve, grakščiai aptarnaujančią keleivius, kaip jų žvilgsniai susitikę ir jis žinojęs, kad ji – jo svajonių moteris ir likimo jam skirta. Tai buvęs stipriausias jausmas, koks gali būti pasaulyje. Primena, kaip jie susipažino, kaip jie susitikdavo skirtinguose miestuose, jos pasakojimus apie savo gyvenimą, savo vaikystę. Kokia nuostabi buvo jų kelionė į Lietuvą, apsistojimas Vilniuje, Kryžių kalno aplankymas, vaikščiojimas Nidos kopomis, nuostabus saulėlydis nuo Palangos tilto, susitikimas su jos šeima, draugais. Jis laukiąs dienos, kai ji baigs skrydžių mokyklą, pakils į erdves ir mokins jį skraidyti, čiuožti ledu. Laukiąs dienos, kai jį mokins lietuviškai, ir kad ta kalba galės susikalbėti su jos mama. Ir kad negalįs sulaukti jos mamos apsilankymo Amerikoje. Maldauja jos, kad jam atleistų, neįsivaizduoja jos su kitu, nes tai vestų jį į beprotybę.

Negaliu cituoti to laiško, bet jame tiek nevilties, tiek jausmų, tiek meilės. Išverčiau laišką, o jis, atėjęs pasiimti, grūste įgrūdo man penkiasdešimtinę, nors kračiausi. Daugiau iš jo nieko negirdėjau ir net jo pavardės nežinau.

Grįžtu su padėka Irenai Milkevičiūtei ir ,,Vaivoros” kolektyvui, atitraukusiems mane porai valandėlių nuo kasdienybės ir nukėlusiems į muzikos pasaulį. Ačiū JAV LB Kultūros tarybos pirmininkei Dalei Lukienei už jų pakvietimą.

Iš S. Avižienytės poezijos:

Užkris jausmai pirmaisiais rudeniniais lapais.
Šalna užšaldys geismą ir jausmus.
Aplink pečius sunertos rankos
Padovanos pasauliui Mus.