APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO
Kanklės, trimitai, dienoraščiai
JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net
Spalio 24 d. vakare atsidūriau Washington latvių namuose Irenos
Milkevičiūtės ir ,,Vaivoros” koncerte. Negaila buvo valandos
kelio per lietų, nes kaip nuostabu yra išgirsti gyvą,
nesudarkytą muziką. Muziką be mikrofonų, be garsiakalbių, be
kompiuterizuotų sintezatorių. Galėjo mūsų klausytojų būti daugiau,
galėjo būti jie ir jaunesni, bet ši muzika – ne masei, ne
miniai, ne norintiems šokinėti ir mosikuoti rankomis. Nealpsi
nuo jos, kaip alpsta kai kurie roko koncertuose. Neapkursi nuo jos, nei
eisi jos klausyti apsisvaiginęs narkotikais, ir ji nesukels noro jais
apsisvaiginti.
Tokios mintys kilo man važiuojant namo. Prisiminiau, kad prieš
savaitę mačiau per „YouTube” labai populiarią, vokiečio
Rammstein atliekamą dainą „Feuer Frei”. Scenoje –
iš liepsnosvaidžių svaidoma ugnis, liepsnojančios orkestro būgnų
lazdelės, ugnies liežuviai, švysčiojantys scenos kampuose,
išsidažęs atlikėjas, kaip senuose filmuose buvo rodomi indėnai,
dusliu balsu šaukiantis (vokiškai) apie atvira ugnimi
degantį pyktį moteriai. Dar įdomesni klausytojų vaizdai: masė jų
šokinėjančių aukštyn, žemyn, mojuojančių rankomis,
klykiančių ugnies liepsnoms pasirodžius. Tikras pragaras scenoje,
atlikėjui siaučiant tarp ugnies kamuolių ir rėkiant „Feuer,
feuer” (ugnis, ugnis). Ak, kiek keršto kokiai tai
moteriai! O dėl ugnies scenoje, galvoju, kad vis dėlto nepasimokė
iš kartą apdegusio Michael Jackson.
Vieną vakarą per PBS televizijos kanalą žiūrėjau Chris Botti (per
,,Google” ieškoti „Chris Botti in Boston”)
koncertą Boston mieste. Neužmirštamas man liko jo ir Lucia
Micarelli duetas. Jis – virtuozas džiazo trimitininkas su
aukštu muzikiniu išsilavinimu, ji – tik 26 metų
italų ir korėjiečių kilmės smuikininkė, būdama šešerių
jau smuikavo su simfoniniu orkestru. Nors su klasikinės muzikos
išsilavinimu, bet persimetė į roko muziką. Atlikdami kūrinį
„Emmanuel”, jie tarsi kalbėjo vienas su kitu. Iš jos
smuiko, lyg iš jos sielos gelmių, sklido verksmas, o veide
atsispindėjo jaunos moters kančia, ir atrodė, kad ji tuoj nesulaikomai
apsipils ašaromis. Jo trimito muzika panašėjo į moters
atstūmimą, nors ir švelnų, bet taip pat pilną liūdesio. Atrodo,
kad tas muzikos gabaliukas ne mane vieną paveikė, nes daugybėje
klausytojų komentarų atsispindėjo panašūs jausmai. O aš
klausydamas prisiminiau prieš kiek laiko skaitytą internete
(www.Rašyk.lt) Sandros Avižienytės kūrinėlį
„Dienoraštis”. Jame – merginos pirmoji meilė:
(...) Už lango siaučia pūga. Šalta. Žvelgiu pro langą į
debesuotą dangų lyg į veidrodį, kuriuo plaukia vaizdai skaudžiausio,
bet gražiausio mano gyvenime puslapio...
Pavasaris. Be galo karšta gegužė! Tada mudu ir
susipažinome. Pameni tą vakarą, kitą ir dar kitą?.. Tas pirmąsias mūsų
draugystės dienas neliečiau kojomis žemės. Tavo žodžiai,
šnabždėti vaiskiomis vasaros naktimis man į ausį, sukdavosi mano
galvoje ir aidėdavo, aidėdavo... aidėdavo visame kūne... Dabar tai
prisimenu ir su daugybe skaudžių minčių: galbūt tokius pat žodžius
kartoji ir dabar, tik svaiginantis jų šnabždesys skirtas ne
man... jau ne man. (...) Karštą liepą išvažiavai. Vėl ir
vėl prisimenu, kaip pasiilgdavau tavo rankų, akių, bučinių... O Tu?
Pamenu, kaip Tu pasakojai apie tai. Tau aš buvau tarsi
griaustinis iš giedro dangaus – viskas taip netikėta,
staigu. Manęs dar nelaukei. Tuomet dar tarsi šešėlis tavo
mintyse blaškėsi kita (...) Artėjo Tavo gimtadienis. Pasveikinau
Tave. Bučiavai mano akis, skruostus ir lūpas, sakei, kad myli mane, kad
viskas pasikeis. O aš tikėjau. Tikėjau, nes norėjau tikėti. Ir
niekuomet netikėjau, kad tas vakaras bus dar vienos didelės kančios
pradžia. Netikėtai pasirodė Ji. Jaučiau, kad esi suvaržytas dėl Jos
buvimo šalia. O aš kaip kvailė ėmiau ir patikėjau, kad
viskas bus gerai. Buvo neapsakomai skaudu. Kvietei pašokti
trise. „Turbūt juokauji?”, – pamaniau. Norėjau
kuo greičiau išeiti. (...) Šiandien Tavo balso trūksta,
vakar pro langą, lietaus nuo ryto mirkomą, Tavo veido ieškojau,
o rytoj... pasigesiu šalia?! Kas bus rytoj?.. Kurtinantis aidas
atsimuša širdyje. Ir nenoriu daugiau gyventi... ir
daugiau nieko nereikia, net gyvybės... Nes už ją labiau aš
mylėjau Tave. (...) Kada nors, po daugelio metų, kai būsi nugyvenęs
savo gyvenimą, prisėsi ir norėsi apžvelgt atsigręžęs atgal, kas buvo,
ieškot to, ko trūko, netikėtai nustebęs išvysi vieną
keistą žmogų, sutiktą savo kelyje, kuris Tave tikrai karštai
mylėjo... Tačiau tai jau bus tik blankus prisiminimas Tavo gyvenime.
Aš tikriausiai tada jau būsiu mirusi ir negalėsiu pasidžiaugt ta
akimirka. Bet dabar jėgų gyventi suteikia vien ta mintis, kad tokia
akimirka tikrai ateis (...) nes aš vis dar tikiu. Tikiu dviejų
žmonių artumu...
Nors neseniai rašiau, kad dabartinė jauna karta yra praradusi
romantiškumą, bet juk ne visiškai taip. Štai
prieš aštuonerius metus į mano namų duris pasibeldė
jaunas amerikietis. Iš kažkur sužinojęs, kad esu lietuvis, atėjo
prašyti, kad išversčiau jo laišką į lietuvių
kalbą. Pasirodo, tai jo laiškas mylimajai dienoraščio
forma.
Rašo jai, kaip vasarodamas jis susipažįsta su senyvu žmogumi ir
prasideda jų pokalbiai. Senolis, lyg atspėdamas jo gyvenimą, įspėja jį,
kad gyvenime nieko nėra brangesnio už moterį. Jis buvo padaręs klaidų
ir praradęs ją. Pataria vaikinui nepadaryti tokių klaidų. Vaikinas
rašo, kad po šio pokalbio jis grįžo į savo kambarį ir
veik pravirkęs, prisiminęs savo elgesį su ja. Primena jai, kaip pirmą
kartą ją pamatęs lėktuve, grakščiai aptarnaujančią keleivius,
kaip jų žvilgsniai susitikę ir jis žinojęs, kad ji – jo svajonių
moteris ir likimo jam skirta. Tai buvęs stipriausias jausmas, koks gali
būti pasaulyje. Primena, kaip jie susipažino, kaip jie susitikdavo
skirtinguose miestuose, jos pasakojimus apie savo gyvenimą, savo
vaikystę. Kokia nuostabi buvo jų kelionė į Lietuvą, apsistojimas
Vilniuje, Kryžių kalno aplankymas, vaikščiojimas Nidos kopomis,
nuostabus saulėlydis nuo Palangos tilto, susitikimas su jos
šeima, draugais. Jis laukiąs dienos, kai ji baigs skrydžių
mokyklą, pakils į erdves ir mokins jį skraidyti, čiuožti ledu. Laukiąs
dienos, kai jį mokins lietuviškai, ir kad ta kalba galės
susikalbėti su jos mama. Ir kad negalįs sulaukti jos mamos apsilankymo
Amerikoje. Maldauja jos, kad jam atleistų, neįsivaizduoja jos su kitu,
nes tai vestų jį į beprotybę.
Negaliu cituoti to laiško, bet jame tiek nevilties, tiek jausmų,
tiek meilės. Išverčiau laišką, o jis, atėjęs pasiimti,
grūste įgrūdo man penkiasdešimtinę, nors kračiausi. Daugiau
iš jo nieko negirdėjau ir net jo pavardės nežinau.
Grįžtu su padėka Irenai Milkevičiūtei ir ,,Vaivoros” kolektyvui,
atitraukusiems mane porai valandėlių nuo kasdienybės ir nukėlusiems į
muzikos pasaulį. Ačiū JAV LB Kultūros tarybos pirmininkei Dalei
Lukienei už jų pakvietimą.
Iš S. Avižienytės poezijos:
Užkris jausmai pirmaisiais rudeniniais lapais.
Šalna užšaldys geismą ir jausmus.
Aplink pečius sunertos rankos
Padovanos pasauliui Mus.