APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Bankai, finansai, partijos

Juozas Gaila

Prieš dešimtį metų (1998 m. rugpjūčio 28 d.) „Draugo” laiškų skyriuje buvo išspausdintas ilgokas vieno detroitiškio laiškas „Kur Lietuva ‘prašovė’”. Anot laiško autoriaus, į Seimą išrinkus komunistus, prasidėjo turto „prichvatizacija” ir buvę komunistai bei jų simpatikai sugebėjo „įsigyti” milžiniškas nuosavybes. Jie nesitenkino nejudamo turto grobimu, bet atkreipė akis ir į bankus. Jis laiške tvirtino: „Tai labai sėkminga grobimo operacija, nes ji nebuvo valdžios ne tik nepasmerkta, bet ir nebuvo teisinės bazės kovai su ja (...) Bet kas keisčiausia, kad LDDP vyriausybė ne tik nepersekiojo sukčių, bet atėjo jiems į pagalbą: sukčių žmonių išvogtus indėlius valdžia nutarė ‘kompensuoti’ – padorių žmonių santaupomis.” Autorius buvo teisus, kad tuo laiku nebuvo teisinės bazės arba įstatyminių saugiklių apsaugoti indėlininkus, bet jis netiesą rašė, kad LDDP vyriausybė nepasmerkė ir nepersekiojo sukčių. Juk net tuometinis premjeras Adolfas Šleževičius buvo priverstas atsistatydinti vien tik dėl to, kad išsiėmė dalį savo pinigų iš prie bankroto ribos artėjančio Akcinio inovacinio banko ir jam buvo iškelta byla, jau neminint daugybės kitų iškeltų bylų.

Man keisčiausias buvo autoriaus teiginys: „Mums, išeiviams, gyvenantiems šiame krašte ir galvojantiems pagal ‘buržuazinę’ logiką, tiesiog netelpa galvoj toks atsiskaitymo būdas: kaip galima versti padorius mokesčių mokėtojus atlyginti vagių skolas.” Pasirodo, žmogus nežinojo, kad tik prieš dešimtmetį Amerikoje buvo įvykusi S&L finansinių įstaigų krizė. Apdraudos fondams tada pritrūko lėšų atlyginti indėlininkams 560.1 milijardą sukčių iššvaistytų dolerių ir teko įsikišti valdžiai su 324.3 milijardais. Ir tai buvo Amerikos mokesčių mokėtojų lėšos, tarp jų ir jo bei mano. Todėl „Draugo” laiškų skyriuje atsiliepiau patikslindamas autorių. Jis tuoj atpylė kitą laišką ir nepadėkodamas už paaiškinimą, bet vėl tą patį pakartodamas ir dar pagražindamas. Man tapo aišku, kad žmogus visiškai nežino, kas darosi jo gyvenamame krašte, o jo žinios apie Lietuvą – iš „Lietuvos aido”. Ironiška, kad iš to dešiniųjų dienraščio, kurio ne komunistas redaktorius dienas leido kalėjime už išeikvotas iš išeivijos atsiųstas tam dienraščiui išlaikyti skirtas lėšas, nuvarydamas jį prie bankroto ribos. Mačiau, kad nebėra prasmės daugiau rašyti ir aiškinti, o tuometinė redaktorė turbūt ir nebūtų dėjusi daugiau laiškų tuo klausimu.

Kodėl aš šioje skilty grįžau prie Lietuvoje buvusios bankų krizės ir prie to laiško „Drauge”? Grįžau, nes buvusi poros bankų krizė Lietuvoje atrodo tiesiog juokinga, palyginti, kas šiandieną vyksta Amerikoje ir net visame pasaulyje su stambiaisiais bankais. Amerika nepasimokė iš didžiosios depresijos, iš S&L skandalų ir ne tik pati įbrido, bet beveik visą pasaulį įklampino į didžiulę finansinę krizę. O juk Amerikoje darbuojasi geriausi pasaulio finansininkai, sukurti įvairiausi įstatymai, saugikliai, pažabojantys bankų, finansinių institucijų, akcijų biržos veiklą, ko nebuvo tuometinėje Lietuvoje.

Grįžau ir dėl to, kad prieš porą mėnesių šio dienraščio puslapiuose įsivėliau į nemalonią kontroversiją su pora asmenų, užėmusių aukštas pareigas Lietuvoje, bet pasišovusių vėl iškelti prieš keliolika metų buvusį Lietuvos bankų skandalą ir tendencingai bei pagal vienos partijos liniją jį nušviesti. Bet jiems bekaltinant kairiųjų vyriausybę dėl bankų žlugimo, nereikėjo užmiršti, kad premjero Gedimino Vagnoriaus „švarių rankų” vyriausybėje jaunas finansų ministras, pasinaudodamas banko žlugimu, negrąžino paimtos savo ir savo tėvo paskolos. Iš vyriausybės jis pasitraukė, o G. Vagnorius žmones ramino, kad tuos pinigus grąžins partija. Bet juk didelė dalis to partijos iždo buvo išeivijos aukos, tarp jų ir mano. Reikia tikėtis, kad šį kartą Tėvynės sąjungos partija kruopščiau ir atsargiau rinks savo ministrus ir nereikės jų mėtyti iš postų ir iš partijos, kaip praeityje.

Kartais pagalvoju, kodėl man taip nesiseka su finansais. Įdedu pinigus į banką Lietuvoje – tas bankrutuoja, aukoju partijai ir jos laikraščiui – sukčius ir net ne komunistas juos nukniaukia, investuoju į akcijų rinką – ta smunka į bedugnę. Ne man, Juozui, mėlynas dangus. Prisimenu, kai 1996 m. Vasario 16-sios išvakarėse nuėjau į Vilniuje ant Mažvydo bibliotekos rūmų laiptų vykstantį indėlius praradusiųjų protesto mitingą. Buvo šalta, šalta diena, pučiant tiesiog per kaulus einančiam žvarbiam vėjui. Per garsiakalbius išgirdau, kad atvyko ir vienas Seimo narys dr. Kazys Bobelis ir yra kviečiamas prie mikrofono. Beveik visi susirinkusieji buvo vyresnio amžiaus ir mane stebino lietuvio sugebėjimas taupyti. Juk tie žmonės greičiausiai buvo praradę savo santaupas rubliais, tad kaip jie per tokį trumpą, ekonomiškai sunkų laiką vėl galėjo susitaupyti litų ar dolerių? Stebino mane ir jų aprėdas: tiek moterų, tiek ir vyrų kailiniai, odiniai paltai, striukės, šiltos kepurės. Dr. K. Bobelis ir aš, vienplaukiai, plonais amerikietiškais lietpalčiais, tikrai nekaip atrodėme. Jis bent su pirštinėmis, o aš – be jų, nuo šalčio pamėlynavusiais pirštais. Drožė jis kalbą nepaisydamas žvarbaus vėjo, kad laikas Lietuvai įsileisti užsienio bankus, kad indėlininkams turi būti grąžinti visi pinigai ir jis visomis išgalėmis jiems padėsiąs. Minia skandavo: „Ačiū, ačiū!” Aš tylėjau, bet pastebėjęs, kad aplink stovintieji į mane šnairuoja ir pabūgęs, kad gali aplupti, įsijungiau ir aš į bendrą chorą: „Ačiū, ačiū, gerbiamas Seimo nary, ačiū.” Ką gi, ir aš buvau indėlininkas, susigundęs aukštomis palūkanomis ir patikėjęs Akciniam inovaciniam bankui keletą tūkstančių. Gal turėčiau jam būti dėkingas, kad dalį atgavau.

Žinia, kad nesutikau su dr. K. Bobeliu bedirbdamas JAV LB, bet negalėjau nevertinti jo veržlumo, jo veiklos ALT’e, VLIK’e. Ir čia, Lietuvoje, jis apsigyveno, kai savaitėmis nebūdavo karšto vandens, o jei atsirasdavo, tai būdavo gelsvas ir net rudas nuo rūdžių. Rudenį vėlai pradėdavo šildyti, o pavasarį anksti nutraukdavo. Seimo patalpose žiemą dažnai reikėjo sėdėti su paltu, bet posėdžių jis nepraleisdavo, kaip kiti. Neapleido jis ir savo rinkėjų, todėl be vargo būdavo išrenkamas į Seimą. O juk galėjo savo „auksinius metus” leisti po saulute Floridoje be jokių rūpesčių. Tačiau tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje daugelis jį gerbė, bet taip pat daugelis gana aštriai nesutikdavo su juo. Angliškai tariant, jis iššaukdavo „love/hate” jausmus.

Bet man lieka visiškai nesuprantami jo veiksmai Lietuvoje. Jo neapykanta Stasiui Lozoraičiui, jo žiaurus susikirtimas stebint visai Lietuvai su Valdu Adamkumi, jo šliejimasis prie Algirdo Brazausko ir jo partijos, jo keistas vaidmuo ir intrigos Krikščionių demokratų partijoje. Juk visa tai aiškiai užkirto jo kelius į Lietuvos prezidentus. 1997 m. jam kandidatuojant į prezidentus, pasibaigus spaudos konferencijai, turbūt pastebėjęs mane besišaipantį, priėjęs tarė: „Tu, Gaila, nesišaipyk. Aš pinigų į balą nemėtau, jei kandidatuoju, tai ir laimėsiu.” Kad laimėsiąs tikina kiekvienas kandidatuojantis, bet retas tada galėjo tikėti jo laimėjimu. O iš tikro jis buvo įžvalgus. Jis buvo vienintelis, kuris Australijoje lankydamasis tiesiog išpranašavo Sovietų Sąjungos subyrėjimą ir Lietuvos išsilaisvinimą, berods, tik aštuoneriais metais per greitai. Pasišaipiau aš tada „Drauge” iš jo pranašavimo, o dabar gailiuosi ir stengiuosi šaipytis atsargiau.