Kaip susirgau ,,Skautų aido” liga
 
Kun. Antanas Saulaitis, SJ

Kiek atsimenu, pirmąjį rašinėlį ,,Skautų aidui” nusiunčiau apie 1953–1954 metus, apibūdindamas mūsų Stumbrų skilties ,,konstituciją” – veiklą ir vidaus tvarką 14–15 metų skautuko akimis. Aiškiai atsimenu mielo redaktoriaus Stepo Kairio (1951–1956) mažytėmis raidėmis išspausdintą ilgoką straipsnį. Kartą, paragavęs spaudos džiaugsmo, žmogus susergi ,,Skautų aido” (SkA) liga.

Iš tikrųjų, SkA atsimenu iš Vokietijos. Težinojau apie vieną redaktorių – Antaną Krausą (1946–1948). Labiausiai atsimenu mažam vaikui įdomius ir gražius spalvotus SkA viršelius. Vilkiuku būdamas vartydavau tuos SkA stebuklingus numerius pirmyn ir atgal. (Su kokiu džiaugsmu po dešimtmečių susipažinau su A. Krauso sūnumi ir šeima Kanadoje!)

Tikras stebuklas būdavo užtikti prieškarinį SkA, skaityti apie negirdėtus dalykus kaip skautus ugniagesius, skautus raitelius (jų vėl sutikau Lietuvoje prieš keletą metų), skautus dviratininkus. Įdomūs buvo įvairūs konkursai su premijomis, Lietuvos skautų bei skaučių patirtys užsieniuose, didžiosios stovyklos. Vis ieškodavome stovykloms vartų pavyzdžių, įrengimų piešinėlių, puošybos dalykų, visokių tradicijų, užsiėmimų pavyzdžių.

Buvo įdomu iš 1929–1940 metų (redagavo su pertraukomis) redaktoriaus (mūsų tėvelio) sužinoti apie asmenis, kurie per SkA puslapius įžengė į profesinį gyvenimą: dail. J. Penčylą (vėliau gyvenusį Kolumbijoje) ir daugybę kitų fotografų, iliustratorių, rašytojų, poetų, žurnalistų... Mūsų tėveliai susipažino per SkA ir vedė 1936 metais.

Nebeatsimenu, kiek susirašinėjau, geriau pasakius, kiek atsakydavo SkA redaktorius savo proginiam korespondentui, kai Kanadoje redagavo Česlovas Senkevičius (1957–1963), bet po daugelio metų, drauge stovyklaujant Romuvoje, išliko šiltas ryšys. Ir dar šiandien ,,Tėviškės žiburiuose” miela skaityti skiltis ar žinutes pasirašytas ČS.

SkA reikalai vėl priartėjo prie šeimos, kai tėvelis ėmė jį redaguoti 1964–1969 m. Mama išrašydavo ilgiausius straipsnius ranka, nupiešdavo iliustracijas, pasirašydama slapybardžiu PP – Pilkoji Pelėda, o tėvelio buvo BJ – Baltasis Juodvarnis. Nedideliuose namuose ilgam liko atlikusių SkA egzempliorių krūvos, kopijas veždavome į stovyklas bei vadovų kursus užsiėmimams.

Kadangi Rako stovykloje ir visaip kitaip susidraugavome su Ale Namikiene (1974–1975, 1980 ir 2000-tame dešimtmety), visada buvo lengva straipsnelį nusiųsti ar kitaip pabendradarbiauti, kaip ir su be galo kruopščiu Juozu Toliušiu (1970–1973), kurį vėliau tiek vargino silpstantis regėjimas. Su Sofija Jelioniene (1976–1979) irgi sieja skautiška draugystė, kaip ir su ilgamete rūpestinga SkA administratore Albina Ramanauskiene.

Kitas didysis susitikimas buvo 1981 metais, kai Čikagos jėzuitų namų pusrūsyje telefonu sutikau redaguoti SkA. Iki šiandien akyse – tamsus kampas, telefono įranga ir nelengvas įsipareigojimas tiek skautybei, tiek žurnalui.

Čia prasidėjo ilgametė mano draugystė su spaustuvininku Vladu Vijeikiu, kuris savo rašaluotų pirštų taškelius mokėjo palikti ant kai kurių puslapių, o nuotaikingas iliustracijas įkišdavo į kiekvieną spaudos lapo baltą plyšelį. Iki šiandien nežinau, iš kur Vijeikis žinojo, kaip tikrai atrodė visi Lietuvos kunigaikščiai ar kiti mūsų didvyriai bei istorijos ar literatūros veikėjai.

Kiekvienas apsilankymas buvo nuotykis. Lentynėlėse ir užkampiuose – visokiausia vaizdinė medžiaga tais laikais, kai dar nebuvo kompiuterių, o renkama buvo popierine perduriama juostele. Tokios pat bylos ir dėžutės buvo pas jėzuitus – pilnos tautinių, skautiškų, gamtos ir kitų iliustracijų, iškirptų iš įvairiausių leidinių. Iš tėvų paveldėtos ir paties iš įvairiausių šalių surinktos skautiškos knygos lentynose nusidriekė 17 metrų, visos sužymėtos popierėliais ir ženkliukais pagal buvusius ar būsimus SkA numerius, jų temas ir medžiagą.

Po kiek laiko vis didesnis vaidmuo teko ,,Pelėdų” skilčiai su skiltininke Halina Plaušinaitiene Brighton Park. Malonus būrys skautininkių susirinkdavo, susitardavo, bendromis jėgomis parūpindavo medžiagą. Užveždavau savo surinktą ar paruoštą medžiagą į pašto dėžutę ar tarpdurį įkišti, kad Pelėdų vadovė, praktiškai perėmusi redagavimą, laiku surastų.

Svajonė buvo pamatyti kelis SkA numerius, jau išleistus atgimstančioje Lietuvoje po skautų atkuriamo suvažiavimo Vilniuje 1989 metų balandį. Tais laikais spauda buvo pigi, leista daugiau nei tūkstantis laikraštėlių, periodikos. Ir skautai sujudo savo ,,Skautų aidą” Lietuvoje atgaivinti. Neilgai ėjo. Atsimenu redaktoriaus pastabą – norint SkA leisti, ,,reikėtų bent keturių etatų”. Tik tada pradėjau išmokti, kas iš viso etatas yra (težinojau apie ,,L’Etat c’est moi”), ir kad už tokią veiklą reikia algų.

Nuo amžių SkA gyvenime buvo turinio klausimas – kiek veiklos aprašymų, nuotraukų, kiek spausdinti istorijos ar įdomybių, kiek praktinės medžiagos ar skaitytojams uždavinių, kiek pačios vadovybės pranešimų, įsakymų, oficialių reikalų, kaip elgtis su užuojautomis ir mirusių pranešimais. Spėčiau, kad ne tik vienas redaktorius vargo bendradarbių ar proginių korespondentų ieškodamas, o spragas užpildė pats, pati skubotai surinkta ar kokia atsargine medžiaga. Rūpėjo, kad žurnalo puslapiuose būtų žinių apie įvairias vietoves, vienetus, visokiausią veiklą, įdomius sumanymus.

Vienas gražiausių išgyvenimų – Lietuvių Skautų sąjungos vadovybės palaikymas – su kokiu rūpesčiu bei nuoširdumu pirmininkai, vyr. skautininkai ar kiti pareigūnai rūpinosi iš viso SkA leisti, finansuoti ir platinti. Gerai buvo sugalvota SkA suderinti su LSS nario mokesčiu, kaip daro normalios skautų sąjungos. Kažkaip vis labiausiai atsimenu Sigitą Miknaitį, palaikiusį ir žurnalą, ir redaktorių pastangas, kaip ir JAV rytuose Petrą Molį. Daugybė skautų ir tėvų rėmė ir remia leidinį, būna net kurio nors numerio garbės leidėjais.

Moderni technika, manytum, palengvina SkA leidybą. Kaip patogu nuotraukas el. būdu persiųsti, žinias iš viso pasaulio surinkti, bendradarbiams el. žodeliu padėkoti, be klijų, žirklių, rašalo laužyti (maketuoti). Lieka tas amžinas uždavinys – rasti redaktorę ar redaktorių, korespondentų, straipsnelių ar kitos medžiagos autorių, ir skaitytojų – jaunų ir rimto amžiaus. Ir su dėkingumu prisiminti ir minėti visas ir visus, kurie nuo 1924 m. Šiauliuose iki 2009 m. Čikagoje ,,Skautų aidą” kūrė, atgaivino, palaikė, pripildo ir praturtins savo veikla, mintimis, skautiška dvasia, lietuviška nuotaika ir aplinka.

Viską suvedus, yra ką šiais metais lapkričio 14 d. džiaugsmingai švęsti.