Ar anglikonai grįš į Katalikų Bažnyčią?

ALEKSAS VITKUS

Kai spalio 20 d. Vatikanas pranešė, jog popiežius Benediktas XVI patvirtino dokumentą, kuris palengvins Anglikonų Bendrijos nariams pereiti į Katalikų Bažnyčią, tūkstančiai tikinčiųjų, nepatenkintų savo Bažnyčios vis augančiu liberalizmu, šią žinią sutiko su dideliu džiaugsmu, tikėdamiesi, kad tai atves prie visiškos su Katalikų Bažnyčia vienybės, bet ir išlaikant būdingas anglikonų dvasingumo savybes.

Spaudos konferencijoje kardinolas William Lavada, Vatikano vyriausias doktrinų prižiūrėtojas, negalėjo atsakyti į klausimą, kaip to naujo dokumento vykdymas paveikė jau seniai egzistuojantį Vatikano ryšį su Cantenbury arkivyskupu. Manoma, kad į katalikybę pereinantys anglikonų kunigai veiks panašiai, kaip ir dabartiniai katalikų kapelionai, tarnaujantys kariuomenėje. Tradicinių anglikonų grupių atstovas Stephen Parkinson siūlo palaukti, kol Vatikanas paskelbs visą dokumento turinį, kas gali užtrukti kelias savaites ar net mėnesius. Gal keista, bet konferencijoje nedalyvavo nė vienas iš ekumeninės tarybos reikalams su Anglikonų  Bendrija narių, nors ir buvo pakviesti. Lavada paaiškino, kad jie visi tuo metu buvo išvykę iš Romos.

Anglikonų Bendrija, visame pasaulyje turinti apie 77 mln. tikinčiųjų, šiandien susideda iš daugybės bažnyčių Anglijoje, JAV, Kanadoje, Airijoje, Australijoje ir kituose kraštuose, kai kur vadinamų ir episkopalų bažnyčiomis. Katalikų Bažnyčia savų tikinčiųjų priskaičiuoja apie 1,1 mln.

Jau kuris laikas Anglikonų Bendrijoje buvo nesutariama dėl paskutiniu metu iškilusių klausimų, kaip moterų įšventinimas į dvasininkes, homoseksualius vyskupus ir gėjų santuokas. Prieš kelias dienas Episkopalų bažnyčios South Carolina arkivyskupija, turinti net 75 parapijas, dėl aukščiau paminėtų priežasčių nutarė atsiskirti nuo pagrindinės Episkopalų bažnyčios, nors visų santykių su ja ir nenutraukė.

Nesutarimai dar labiau paaštrėjo, kai 2003 m. Lambeth rūmuose, kurie yra Anglikonų Bendrijos Canterbury arkivyskupo Rowan Williams rezidencija, vyskupų suvažiavime 526–70 santykiu buvo nubalsuota, jog homoseksualizmas yra nesuderinamas su Šventuoju Raštu, tuo pačiu balsavimu pripažįstant, kad tas nutarimas nėra galutinis. 2004 m. Anglikonų Bažnyčioje buvo nubalsuota šventinti į kunigus net tokius homoseksualus, kurie nesilaiko celibato. Tokie ir panašūs nutarimai tarp kai kurių anglikonų ir episkopalų sukėlė nerimą ir net protestus prieš tokias pažiūras.

Nors kai kurie Anglijos laikraščiai šį pastarąjį Vatikano pareiškimą šmaikščiai pavadino karine popiežiaus tankų rikiuote prie Lambeth rūmų, kiti laikraščiai dėl to nesijaudino, patardami laukti smulkesnių Vatikano plano detalių. Tačiau jau dabar yra žinoma, kad vedusieji anglikonų kunigai ir net seminaristai galės būti šventinami į katalikų kunigus.

Šia proga reikėtų nors trumpai ir suglaustai prisiminti, kaip ta Anglikonų Bažnyčia atsirado, ir kaip ji nuo Romos Katalikų Bažnyčios atsiskyrė.

XVI amžiuje, kai naujos humanizmo ir renesanso idėjos prasiveržė į plačią visuomenę, išdrįsusią suabejoti Bažnyčios mokslo tikslumu, Europoje prasidėjo reformacija, kuri iš pagrindų sukrėtė visą Katalikų Bažnyčią. Nors Konstancos suvažiavime (1414–1418) Bažnyčios vadovai pripažino, kad jos gyvenime reikia daug ką taisyti, prie vieningos nuomonės nebuvo prieita. Nebuvo padaryta ir jokių radikalių pataisymų.

Naujieji humanistai, kaip Desiderus Erasmus Olandijoje, Thomas More Anglijoje, John Knox Škotijoje, John Calvin Prancūzijoje, Martin Luther Vokietijoje ir kiti, pradėjo skelbti, kad Kristaus mokslą reikėtų aiškinti remiantis Šventuoju Raštu, o ne dažnai suklumpančia žemiška Bažnyčios valdžia.

Anglijoje reformacija vyko kitaip negu kitose Europos valstybėse, kur reformaciją stūmė ir ją rėmė netituluoti humanistai ir neaukšto rango kunigai. Anglijoje reformacija prasidėjo nuo karaliaus. Anglija jau buvo gana vienalytė valstybė, valdoma stiprių karalių ir jiems pritariančio parlamento.

Mirus karaliui Henry VII (1485–1509), sostas atiteko jo sūnui Henry  VIII (1509–1547). Jam esant tik 12 metų amžiaus, siekiant palaikyti gerus santykius su Ispanija, jis parlamento buvo apvesdintas su savo brolio Arthur našle, Ispanijos karaliaus Ferdinando V ir karalienės Izabelės dukra Catherine of Aragon. Su ja sulaukęs šešių dukterų, bet nė vieno sūnaus, jis sugalvojo išsituokti su Catherine ir vesti Sir Thomas Boleyn dukrą Ann. Popiežiui nesutinkant karaliui duoti ištuoką ir nepripažįstant naujos santuokos teisėta, Henry VIII sušaukė Anglijos dvasininkų konvokaciją, kuri jį paskelbė Anglijos bažnyčios galva, tuo praktiškai atskiriant ją nuo Katalikų Bažnyčios Romoje.

Nors Henry VIII nepripažino popiežiaus, jis net įstatymais uždraudė bet kokius nukrypimus nuo Katalikų Bažnyčios teologinių tiesų, tuo pačiu metu bausdamas už bet kokį parodytą paklusnumą popiežiui. Po truputį buvo derinamos įvairios protestantiškos doktrinos, kol prieita prie to, kad 1549 m. visoje Anglijoje bažnytinės apeigos, doktrinos ir maldos buvo suvienodintos. Tai galima vadinti tikrąja Anglikonų Bažnyčios (Church of England) pradžia. Taip Anglijoje susikūrė savotiška Bažnyčia, kuri, nors ir protestantiška, pagal savo tradicijas kai kurių teologų yra vadinama beveik katalikiška.

Kad ekumenizmo dvasia Katalikų Bažnyčioje yra dar gyva, matome ir mūsų lietuvių parapijų veikloje. Štai spalio 25 d. iškilmingų šv. Mišių evangelijos paskelbimo Lietuvoje tūkstantmečio proga Šv. Vardo Čikagos katedroje, dalyvaujant Čikagos arkivyskupui kardinolui Francis George ir Kauno arkivyskupui  Sigitui Tamkevičiui, kartu su šimtais katalikų meldėsi ir evangelikai liuteronai, ir evangelikai reformatai.