Ar anglikonai grįš į Katalikų Bažnyčią?
ALEKSAS VITKUS
Kai spalio 20 d. Vatikanas pranešė, jog popiežius Benediktas XVI
patvirtino dokumentą, kuris palengvins Anglikonų Bendrijos nariams
pereiti į Katalikų Bažnyčią, tūkstančiai tikinčiųjų, nepatenkintų savo
Bažnyčios vis augančiu liberalizmu, šią žinią sutiko su dideliu
džiaugsmu, tikėdamiesi, kad tai atves prie visiškos su Katalikų
Bažnyčia vienybės, bet ir išlaikant būdingas anglikonų
dvasingumo savybes.
Spaudos konferencijoje kardinolas William Lavada, Vatikano vyriausias
doktrinų prižiūrėtojas, negalėjo atsakyti į klausimą, kaip to naujo
dokumento vykdymas paveikė jau seniai egzistuojantį Vatikano
ryšį su Cantenbury arkivyskupu. Manoma, kad į katalikybę
pereinantys anglikonų kunigai veiks panašiai, kaip ir
dabartiniai katalikų kapelionai, tarnaujantys kariuomenėje. Tradicinių
anglikonų grupių atstovas Stephen Parkinson siūlo palaukti, kol
Vatikanas paskelbs visą dokumento turinį, kas gali užtrukti kelias
savaites ar net mėnesius. Gal keista, bet konferencijoje nedalyvavo nė
vienas iš ekumeninės tarybos reikalams su Anglikonų Bendrija
narių, nors ir buvo pakviesti. Lavada paaiškino, kad jie visi
tuo metu buvo išvykę iš Romos.
Anglikonų Bendrija, visame pasaulyje turinti apie 77 mln. tikinčiųjų,
šiandien susideda iš daugybės bažnyčių Anglijoje, JAV,
Kanadoje, Airijoje, Australijoje ir kituose kraštuose, kai kur
vadinamų ir episkopalų bažnyčiomis. Katalikų Bažnyčia savų tikinčiųjų
priskaičiuoja apie 1,1 mln.
Jau kuris laikas Anglikonų Bendrijoje buvo nesutariama dėl paskutiniu
metu iškilusių klausimų, kaip moterų įšventinimas į
dvasininkes, homoseksualius vyskupus ir gėjų santuokas. Prieš
kelias dienas Episkopalų bažnyčios South Carolina arkivyskupija,
turinti net 75 parapijas, dėl aukščiau paminėtų priežasčių
nutarė atsiskirti nuo pagrindinės Episkopalų bažnyčios, nors visų
santykių su ja ir nenutraukė.
Nesutarimai dar labiau paaštrėjo, kai 2003 m. Lambeth rūmuose,
kurie yra Anglikonų Bendrijos Canterbury arkivyskupo Rowan Williams
rezidencija, vyskupų suvažiavime 526–70 santykiu buvo nubalsuota,
jog homoseksualizmas yra nesuderinamas su Šventuoju
Raštu, tuo pačiu balsavimu pripažįstant, kad tas nutarimas nėra
galutinis. 2004 m. Anglikonų Bažnyčioje buvo nubalsuota
šventinti į kunigus net tokius homoseksualus, kurie nesilaiko
celibato. Tokie ir panašūs nutarimai tarp kai kurių anglikonų ir
episkopalų sukėlė nerimą ir net protestus prieš tokias pažiūras.
Nors kai kurie Anglijos laikraščiai šį pastarąjį Vatikano
pareiškimą šmaikščiai pavadino karine popiežiaus
tankų rikiuote prie Lambeth rūmų, kiti laikraščiai dėl to
nesijaudino, patardami laukti smulkesnių Vatikano plano detalių. Tačiau
jau dabar yra žinoma, kad vedusieji anglikonų kunigai ir net
seminaristai galės būti šventinami į katalikų kunigus.
Šia proga reikėtų nors trumpai ir suglaustai prisiminti, kaip ta
Anglikonų Bažnyčia atsirado, ir kaip ji nuo Romos Katalikų Bažnyčios
atsiskyrė.
XVI amžiuje, kai naujos humanizmo ir renesanso idėjos prasiveržė į
plačią visuomenę, išdrįsusią suabejoti Bažnyčios mokslo
tikslumu, Europoje prasidėjo reformacija, kuri iš pagrindų
sukrėtė visą Katalikų Bažnyčią. Nors Konstancos suvažiavime
(1414–1418) Bažnyčios vadovai pripažino, kad jos gyvenime reikia
daug ką taisyti, prie vieningos nuomonės nebuvo prieita. Nebuvo
padaryta ir jokių radikalių pataisymų.
Naujieji humanistai, kaip Desiderus Erasmus Olandijoje, Thomas More
Anglijoje, John Knox Škotijoje, John Calvin Prancūzijoje, Martin
Luther Vokietijoje ir kiti, pradėjo skelbti, kad Kristaus mokslą
reikėtų aiškinti remiantis Šventuoju Raštu, o ne
dažnai suklumpančia žemiška Bažnyčios valdžia.
Anglijoje reformacija vyko kitaip negu kitose Europos valstybėse, kur
reformaciją stūmė ir ją rėmė netituluoti humanistai ir neaukšto
rango kunigai. Anglijoje reformacija prasidėjo nuo karaliaus. Anglija
jau buvo gana vienalytė valstybė, valdoma stiprių karalių ir jiems
pritariančio parlamento.
Mirus karaliui Henry VII (1485–1509), sostas atiteko jo sūnui
Henry VIII (1509–1547). Jam esant tik 12 metų amžiaus, siekiant
palaikyti gerus santykius su Ispanija, jis parlamento buvo apvesdintas
su savo brolio Arthur našle, Ispanijos karaliaus Ferdinando V ir
karalienės Izabelės dukra Catherine of Aragon. Su ja sulaukęs
šešių dukterų, bet nė vieno sūnaus, jis sugalvojo
išsituokti su Catherine ir vesti Sir Thomas Boleyn dukrą Ann.
Popiežiui nesutinkant karaliui duoti ištuoką ir nepripažįstant
naujos santuokos teisėta, Henry VIII sušaukė Anglijos dvasininkų
konvokaciją, kuri jį paskelbė Anglijos bažnyčios galva, tuo
praktiškai atskiriant ją nuo Katalikų Bažnyčios Romoje.
Nors Henry VIII nepripažino popiežiaus, jis net įstatymais uždraudė bet
kokius nukrypimus nuo Katalikų Bažnyčios teologinių tiesų, tuo pačiu
metu bausdamas už bet kokį parodytą paklusnumą popiežiui. Po truputį
buvo derinamos įvairios protestantiškos doktrinos, kol prieita
prie to, kad 1549 m. visoje Anglijoje bažnytinės apeigos, doktrinos ir
maldos buvo suvienodintos. Tai galima vadinti tikrąja Anglikonų
Bažnyčios (Church of England) pradžia. Taip Anglijoje susikūrė
savotiška Bažnyčia, kuri, nors ir protestantiška, pagal
savo tradicijas kai kurių teologų yra vadinama beveik
katalikiška.
Kad ekumenizmo dvasia Katalikų Bažnyčioje yra dar gyva, matome ir mūsų
lietuvių parapijų veikloje. Štai spalio 25 d. iškilmingų
šv. Mišių evangelijos paskelbimo Lietuvoje tūkstantmečio
proga Šv. Vardo Čikagos katedroje, dalyvaujant Čikagos
arkivyskupui kardinolui Francis George ir Kauno arkivyskupui Sigitui
Tamkevičiui, kartu su šimtais katalikų meldėsi ir evangelikai
liuteronai, ir evangelikai reformatai.