Laiškas Z. Rekašiui,
arba kur yra XX a. Lietuvos istorija?

STASYS GOŠTAUTAS

Mielas Zenonai, buvo smagu skaityti tavo komentarą, pasirodžiusį ,,Drauge” (,,Nusikaltimas neturi tautybės ir pilietybės”, 2010 m. spalio 7 d.). Žinojau, kad mano vedamasis susilauks ir priekaištų, ir sveikinimų, tad visiškai nesistebiu tavo patikslinimais. Galėjau, aišku, kaip ir dauguma, nekalbėti šia tema, ir viskas būtų tvarkoje. Bet tyla nėra atsakymas į griežtus kaltinimus, ypač jeigu mūsų dauguma nematė ir nežino, kas iš tikrųjų ten vyko.

Kaip buvusi Rytų Vokietija nesutaria ta tema su Vakarų Vokietija, taip išeivija ir Tarybų Lietuva bei šiandieninė Lietuva į tą patį klausimą žiūri skirtingai. Tai normalu, ir todėl taip reikia vienos, nors vienos, rimtos ir atsakingos XX a. Lietuvos istorijos.

Nors jau 2010ieji, mes vis dar neturime savo tikros pirmosios XX a. pusės Lietuvos istorijos. Buvo bandymų ir gerų norų, bet be vieno kito akademinio pranešimo ir gal vienos kitos disertacijos mūsų istorikai nedrįsta rašyti visos teisybės apie XX a. ir palieka tą spragą ateičiai. Bet ateitis jau čia, ir mums garbės nedaro atidėliojimas ir nežinojimas, kas gi iš tikrųjų įvyko, kodėl kaimo bernai džiaugėsi, žudydami žydus, lyg tai būtų buvęs koks žaidimas, kodėl prisitaikėliai darė karjerą, nepaisydami ar pritardami žydų žudynėms. Buvo ir tokių, kurie rimtai tikėjo, kad žydų tauta, nužudžiusi Kristų, yra neverta mindžioti šio pasaulio žemės. Prisiminkime, ką Didįjį penktadienį apie žydus sakydavo Katalikų bažnyčia!

Yra suprantama, kad dar neturime tos XX a. Lietuvos istorijos, juk ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės istorijos neturėjome daug šimtmečių. Ilgai neturėjome ir XIX a. istorijos, ir tik Egidijaus Aleksandravičiaus bei jo draugų dėka galų gale sulaukėme jos. Tad nėra ko stebėtis, kad, sekant istorine tradicija, dar neatėjo laikas rašyti apie XX amžių.

Gal, kaip ir su visa kita mūsų istorija, reikia laukti, kol koks svetimtautis griebsis to darbo, nebijodamas pasakyti savo teisybę. Kaip to patvirtinimą jau galima rasti vieną kitą tekstą anglų ar lenkų kalba, kaip Jerzy Ochmanski tekstai. Yale University profesorius Timothy Snyder šiais metais išleido knygą ,,Bloodlands: Europe Between Hitler and Stalin” (New York: Basic Books, 2010), kuri susilaukė teigiamų ir žydų, ir amerikiečių istorikų recenzijų. Negaliu to pasakyti apie Karen Sutton šališkus kaltinimus knygoje ,,The Massacre of the Jews of Lithuania. Lithuanian Collaboration in the Final Solution 1941–1944” (Gefen Publishing House: Jerusalem & New York, 2008). O kur lietuvių atsakymas? Ne tik nėra atsakymo, bet, paieškojus bibliografijoje, nerasime ir nė vieno Lietuvos istoriko. Alfred Erich Senn drąsiai išdrįso rašyti apie XX amžių. Jo ,,The Emergence of Modern Lithuania” (New York: Columbia University Press, 1959) jau eina tuo keliu. Prieš keletą metų jis išleido knygą ,,Lithuania 1940: Revolution from Above” (Amsterdam: Rodopi, 2007). Reikia nepamiršti Šarūno Liekio ,,1939: The Year that Changed Everything in Lithuania’s History” (Amsterdam: Rodopi, 2009).

Tarp išeivijos nedaug liko dalyvių ar stebėtojų to, kas tikrai nutiko tarp 1939–1941 m., nors iš tikrųjų XX a. istorija prasideda su 1905aisiais. O gal reikėtų pradėti nuo Rygiškių gimnazijos ir ,,Aušros” bei ,,Varpo” pirmųjų numerių, kurie pabudino tautą ir nuvedė į XX amžių? Medžiagos apie tai yra labai daug, pavyzdžiui, atsiminimų knygose, kur užfiksuoti svarbiausi XX a. įvykiai. Politinius atsiminimus ir dienoraščius spausdina Romualdas Ozolas, Vytautas Landsbergis, Kazys Bobelis, tremtiniai, partizanai ir išeiviai. Daug įdomių faktų galima surasti, bet vieningos mokslinės XX a istorijos iki šiol ir neturime. Bandė ją rašyti Alfredas Bumblauskas, gal Zigmantas Kiaupa ir kiti, bet nieko rimto iš to neišėjo. Matyt, viskas dar pernelyg ,,karšta”, ir objektyviai įvykių visumą apibendrinti istorikams dar per sunku. Tam reikia didesnės laiko perspektyvos, kol visi ginčai ir konfliktai aprims ir valstybės padėtis nusistovės, taip maždaug man sakė Stasio Šalkauskio sūnus, mokslininkas ir rašytojas Julius Šalkauskas.
 
Negaliu suprasti, kodėl Edvardas Gudavičius ir A. Bumblauskas neparuošė gerų istorikų, kurie imtųsi ne visada malonios užduoties parašyti Lietuvos XX a. istoriją? Tokia istorija duotų visam laikui atsakymą, kas iš tikrųjų nutiko tarp 1940 ir 1941 metų. Atsakytų, kur Lietuvos, kur Europos, kur Vokietijos ir Rusijos kaltė. Jeigu jau lyginsime procentais, tai aš tikras – bent taip atrodo iš Izraelio pateiktų duomenų, – kad buvo daugiau lietuvių, gelbėjusių žydus ir kitų tautybių žmones nuo nacių, negu žydų lietuvius per pirmąją okupaciją. Apie antrąją okupaciją iš viso sunku kalbėti. Dauguma išsimokslinusių buvo šiapus gležinės uždangos, o kas tikrai dėjosi Tarybų Lietuvoje, dar ilgai lauksime tikros ir be neapykantos parašytos istorijos.

Beveik visi išeivijos istorikai rūpinosi praėjusiais šimtmečiais: Paulius Rabikauskas, Zenonas Ivinskis, Saulius Sužiedelis, Vanda Daugirdaitė Sruogienė, Jonas Dainauskas ir Algirdas Budreckis. Visi bijojo paliesti XX amžių, nes nesvarbu, ką rašysi ir kiek tų argumentų ir dokumentų pateiksi, vis vien kai kuriems lietuviams ir žydams liksi kaltas. Iš išeivijos liko tik Tomas Remeikis, kuris nepalūžtamai renka medžiagą apie Sovietų okupaciją, bet jis į viską žiūri daugiau iš politinių mokslų taško negu istorijos. Panašiai galima sakyti ir apie Leono Sabaliūno disertaciją ,,Lithuania in Crisis: Nationalism to Communism, 1939–1940” (Bloomington: Indiana University Press, 1972). Tai gal artimiausias tekstas apie tuos laikus, bet ir jis įvykius aptaria daugiau iš politinio taško. Geriausias žinovas būtų Sužiedėlis, bet dar laukiame jo studijos. Prano Čepėno dvitomis ,,Naujųjų laikų Lietuvos istorija” (Chicago, 1986) siekia tik 1922 metus. Istoriko mirtis sustabdė trečiojo tomo, kaip tik turėjusio aptarti Nepriklausomybės ir pirmosios okupacijos laikus, parašymą.

Tad grįžtant prie tavo komentaro, Zenonai, turiu prisipažinti, kad tu mandagiai, gal su trupučiu ironijos, pateiki savo svarią nuomonę, su kuria nebūtinai reikia sutikti, bet būdamas inteligentiškas žmogus, nėra abejonės, tu turi motyvų taip rašyti. Tu rašai, kad aš taikau ,,visiems”, ką darė grupė žydų per pirmąją okupaciją. Aš tikrai nenoriu daryti taip, kaip žydai, kurie už ,,grupę” kaltina visą Lietuvą. Taip pat nežinau, kodėl tu porą kartų kartoji žodį ,,tariamas”, lyg žydų dalyvavimas pirmojoje okupacijoje būtų tik tariamas.

Sutinku, jog su skaičiais reikia elgtis atsargiai, ypač kai yra tiek dar nežinomų faktų, bet tylėti irgi būtų neteisinga, nesvarbu, ar mes kalbame apie šimtą ar šimtus. Kad kaime žydų komunistų nebuvo, to niekas neneigia, dauguma jų buvo mieste, tai caro laikų palikimas, kada žydams buvo uždrausta būti žemės savininkais. Kalbant apie skaičius, kiek Lietuvos žydų esu sutikęs Boston, Lawrence (MA) miestuose, kiek žinau, jų gyveno/gyvena Pietų Afrikoje, o kiek jų Argentinoje, Kolumbijos sostinėje Bogota… Gal laimingu sutapimu nemažas skaičius litvakų inteligentų pabėgo iš Lietuvos prieš nacių okupaciją?

Beje, inkvizicija buvo ne tik viduramžių instrumentas, ji buvo naudojama ir Italijoje, įsigalėjus Renesansui XV ir XVI a., o daugiausia jos buvo Ispanijoje, kuri gynėsi nuo ,,tariamai” netikrų atsivertėlių tarp žydų (1492 m.) ir musulmonų (1506 m.).

Su geriausiais linkėjimais –
Stasys.