Pas Šarūną Marčiulionį Dubingiuose, kur jis pakvietė stažuotės studentus praleisti dieną su kaimo vargšais vaikais.

Lietuvos išeivijos studentų stažuotės programa įsibėgėjo!

RASA ARDYTĖ-JUŠKIENĖ

Pirma kasmetinė Lietuvos išeivijos studentų stažuotės (LISS) programa rugpjūčio pabaigoje atsisveikino su savo paskutiniais universiteto studentais ir šiuo metu rengiasi kitiems metams. Įkurta ir koordinuojama direktorės Birutės Bublienės, ši programa buvo ne tik nuostabi, ji paveikė lietuvių išeivijos studentų gyvenimus. Prie programos prisidėjo LISS programos ryšininkė Rasa Ardytė-Juškienė, rėmė JAV Lietuvių Bendruomenė bei Kanados Lietuvių Bendruomenė, finansavo Lietuvių Fondas (LF), patys stažuotojai ir jų tėveliai.

Pirmoji stažuotė pritraukė 23 studentus

Iš viso programoje dalyvavo 23 studentai: Lina Beržinskaitė (iš JAV – teisė – LR Teisingumo ministerijoje), Lina Bublytė (iš JAV – gailestingoji sesuo – Kūdikių namuose), Dovilas Bukauskas (iš JAV – žurnalistika – LR Švietimo ministerijoje), Vincas Gudinskas (iš Kanados – kulinarija – restorane ,,Dom Minestra”, viešbutyje „Pas Bazilijonus”), Aleksandra Habanek (iš JAV – medicina – Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje), Livija Jonaitytė (iš Kanados – publicistika – įmonėje ,,Tomaga”, ,,Tūkstantmečio odisėjos” ruoša), Aistis Juška (iš JAV – buhalterija – Vilniaus antikvariato centre ir UAB Bankroto administravimo paslaugose), Algis Kasniūnas (iš JAV – medicina – Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje), Aista Kazlauskaitė (iš JAV – vaikų psichologija – Kūdikių namuose), Raimundas Kazlauskas (iš JAV – medicina – Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje), Karolina Kličiūtė (iš Kanados – medicina – Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje), Daina Kuraitė (iš Kanados – logopedija – Kūdikių namuose), Lina Maciūnaitė (iš JAV – mechaninė inžinerija, susijusi su medicinos technologija – Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje), Aras Narutis (iš JAV – vaikų psichiatrija – Vaiko raidos centre), Aras Petrauskas (iš Kanados – medicina – Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje), Sigita Poskočimaitė (iš JAV – medicina – Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje), Gintarė Radvilaitė (iš JAV – vaikų apsauga – Kūdikių namuose), Daiva Ragaitė (iš JAV – vaikų apsauga/teisė – Vaiko teisėsių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje ir Kūdikių namuose), Paulius Riškus (iš JAV – medicina – Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje), Tauras Stočkus (iš JAV – tiltų statyba/inžinerija – Vilniaus Gedimino technikos universitete), Renatas Tukys (iš JAV – medicina – Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje) ir Vilija Viliamaitė (iš JAV – ligoninės administracija – Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje).

Įgyta patirtis – neįkainojama

Kai kurie studentai stažavosi keturias savaites, kiti – šešias savaites, dar kiti – du mėnesius. Studentai ne tik patyrė, ką reiškia dirbti Lietuvoje, bet ir pamatė, koks būtų jų gyvenimas, jei jie nutartų ateity grįžti į Lietuvą dirbti. Jie patys rūpinosi maistu, tvarkė savo gyvenamąją vietą, išmoko, kaip naudotis viešuoju transportu, susipažino su bendradarbiais, pajuto, ką reiškia būti Lietuvos piliečiu. Patirtis buvo neįkainojama – tai brendimo, įvertinimo ir savo ateities kūrimo laikas.

Sigita Poskočimaitė šitaip įvertino gydytojų darbą: „Šiandien aš sužinojau, kiek chirurgas uždirba Lietuvoje. Aš tikrai buvau nustebinta, kaip palyginti mažai jiems mokama, ir sužinojau, kad daug kas iš daktarų dirba antroje ligoninėje ar net ir privačioje klinikoje, kad galėtų pragyventi. Amerikoje niekada negalvočiau, kad daktarui būtų sunku sumokėti už butą arba automobilį, bet Lietuvoje dažnai taip būna. Ypač sunku daktarams rezidentams. Lietuvoje reikia šešerius metus mokytis norint tapti daktaru. Tikrai po tiek daug mokslo reikėtų didesnio atlyginimo. Aiškiai, Lietuvoje žmonės negali pasirinkti medicinos, kaip savo profesijos, tiktai dėl uždarbio. Reikia turėti tikrą pašaukimą šiai profesijai.”

Renatas Tukys irgi pasidalijo savo pastebėjimais: ,,Dirbdamas pilvo chirurgijos skyriuje dvi savaites gana gerai susipažinau su skyriaus eiga ir Lietuvos sveikatos sistema. Truputį mane šiurpina, kada senesniems žmonėms neteikiama visa pagalba, nes trūksta pinigų, ir gydytojai jaučia, kad yra geriau tuos pinigus pataupyti jaunesniems žmonėms. Vis tiek daktarai ir seselės labai stengiasi padėti pacientams, net jeigu ir negali suteikti visos pagalbos operuojant ar su tyrimais. Ligoninės personalas tikrai išlaiko šią sveikatos sistemą savo nuoširdumu ir darbštumu. Nors ir būtų sunkių operacijų su rimtomis komplikacijomis, daktarai vis aukoja savo rankas ir laiką kuo daugiau padėti, net jeigu paprastas žmogus būtų seniai pasidavęs.”

Po dviejų stažuotės mėnesių Karolina Kličiūtė jau buvo pasinėrusi į darbą ir kasdienybę. Ji galėjo stebėti operacijas kartu su kitais stažuotojais. Jai daktarai davė galimybę vieną parą budėti ligoninėje. Tą dieną ji pradėjo ortopedijos skyriuje stebėdama kelias operacijas. O vakare traumatologijos skyriuje ji su daktare buvo pasiruošusi padėti tiems, kurie atvyktų į ligoninę naktį. Tokia patirtis studentams, dar nebaigusiems bakalauro studijų, kurie gal net dar nėra iki galo įsitikinę, jog medicinos mokslas tikrai jiems tinka, yra nepakeičiama.

Karolina pasakoja: „Bedirbdama daugiau negu mėnesį, susitinku su matytais veidais ir žinau, ko tikėtis. Beeidama koridoriais, susitinku su daktarais, su kuriais esu dirbusi ar susitikusi. Visi nori išgirsti, kaip man sekasi, ir ar aš grįšiu kitais metais. Kai kurie bandė mane įkalbinti pasilikti ir studijuoti Lietuvoje ar dirbti ligoninėje. Labai būtų nuostabu dirbti metus Lietuvoje. Nors dabar pripratau ‘gyventi’ čia, vis tiek – tai nenormalus gyvenimas. Neturiu mokėti už nuomą ar sąskaitas, vis dar pasiilgstu tėvų ir draugų. Gal ateity pasitaikys tokia proga, jei galėsiu gauti pilietybę.”

Darbas Lietuvoje atvėrė akis

Yra labai daug pagrindo manyti, kad studentai ir iš kitur sužinos, jog žmonės lieka žmonėmis, bet kas jiems tikrai krenta į akis ir ką jie patiria patys – tai, jog kultūra ir sistema išryškina didelius skirtumus tarp žmonių, parodo jų elgesį vienas su kitu. Daiva Ragaitė taip papasakojo apie savo patirtį: ,,Mano stažuotė Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje man davė daug naudingų progų išmokti apie įvairias vaikų teisės sritis. Pereitą savaitę turėjau progą nueiti į ‘Gelbėkit vaikus’ (,Save the Children’) nacionalinį biurą Vilniuje, kur sužinojau apie šios tarptautinės organizacijos veiklą Lietuvoje. Kitą dieną įstaiga mane nusiuntė į vaikų globos namus Antakalnyje, kurie tikrai labai skiriasi nuo mūsų pažįstamų Kūdikių namų. Šie vaikų globos namai neturi pinigų įdarbinti specialistams, ir tai gaila, nes labai daug vaikų ten turi specialių poreikių. Mano apsilankymas ten tikrai atvėrė mano akis.”

Aras Narutis turėjo progą pamatyti kasdieninį gyvenimą Vaiko raidos centre, kuriame priimami vaikai nuo 3 iki 18 metų, turintys emocinių ir psichosocialinių sutrikimų. Jis matė, kad gyvenimas nelengvas net jauniems. „Daug tėvų, kuriuos aš mačiau, kai nuveža vaikus, atrodo nelabai malonūs. Daug atvykusių arba mamų, arba tėvų yra malonūs, o kitas, atrodo, kad pyksta ir nori išeiti. Mačiau, kad mažai vaikų nusimena, kai tėvai išvažiuoja. [Bendradarbiai] sakė, kad vaikai beveik niekada nebando pabėgti, nes namuose jiems yra daug blogiau negu būti skyriuje.”

Net ir administraciniai darbai kėlė daug klausimų ir kvietė lyginti. Vilija Viliamaitė stažavosi ligoninės administracijos skyriuje. Stažuotės metu ji susipažino su daugeliu ligoninės skyrių ir jų administratorėmis. Vilija apie vienos savaitės stažuotę pasakojo: ,,Šią savaitę aš lankiau keletą skyrių ligoninėje. Vienas skyrius, kuris man buvo ypatingai įdomus, buvo ūmių apsinuodijimų skyrius. Tas skyrius priima žmones, kurie yra pernelyg girti arba apsinuodiję narkotikais. Dauguma pacientų yra benamiai. Aš pasikalbėjau su to skyriaus viršininke Irena. Jai reikia tvarkyti darbo grafiką ir užsakyti daugiau vaistų savo skyriui. Buvau nustebinta, kai pamačiau, kad ji neturėjo kompiuterio ir viską reikėjo rašyti ranka. Ji sakė, kad kadangi dauguma pacientų tame skyriuje buvo benamiai, [administracija] manė, kad būtų pinigų išmetimas, todėl kad jie nedirba ir nemoka mokesčių ir kad ligoninė turi tik ribotą finansavimą. Irena sakė, kad jai kartais reikia nešti namo savo darbus, nes jų yra per daug. Mane nustebino ir buvo liūdna matyti, kad ligoninė negali net komputerio parūpinti palengvinti jos darbus.”

Paragavo, ką reiškia būti lietuviškame katile

Lietuvoje, kaip ir Amerikoje, yra gerų ir blogų dalykų, bet panirus į tikrą gyvenimą, jaunimas nusimauna savo „rožinius akinius” ir turi progą daugiau pagyventi tikrovėje, nei fantastiškame sapne. Kiekvieną dieną studentai vykdavo į darbą su paprastais Lietuvos žmonėmis, patirdavo, ką reiškia būti lietuviškame katile. Lina Beržinskaitė dalijosi savo įspūdžiais: „Nežinau, net kaip apibūdinti savo paskutinius įspūdžius apie stažuotę ir gyvenimą Lietuvoj. Manau, kad galėčiau pradėti sakydama, kad mano laikas buvo toks prasmingas ir įdomus labai malonių ir dosnių žmonių dėka. Nuo darbovietės Teisingumo ministerijoje iki naujų pažinčių mieste ir kaime, man ne tik gamta ir vietovė paliko įspūdį, bet ir tie žmonės, kurie mane ten priėmė. Po savo stažuotės visiškai naujai žiūriu į užsienio juridinę veiklą, registravimą ir valstybės įtaką, kuriant ir atnaujinant įstatymus ir nuostatus. Man buvo proga dirbti ir bendrauti su žmonėmis teisės srity, tai padės man pačiai spręsti, ar aš tokių darbų ar mokslų norėčiau siekti ateityje. Ši stažuotė suteikė man progą vartoti lietuvių kalbą, panaudoti savo politinių mokslų žinias, tuo pačiu aš gerai jaučiuos, kad profesinėje aplinkoje sugebėjau susikalbėti ir pasidalyti savo nuomone.”

Kitas du mėnesius stažuotėje išbuvęs studentas, ką tik baigęs savo verslo/buhalterijos bakalauro studijas, važiavo į Lietuvą tikėdamasis, kad gal ši stažuotė pakeis jo gyvenimą. Aistis Juška sakė: „Aš jaučiau, kad ši stažuotė bus mano studijų konspektas, nes žinojau, kad kiekviename žingsnyje bus egzaminuojama mano mokslinė patirtis. Nors iš pradžių nedrąsiai stojau į darbą, mane apėmė toks neįveikiamas džiaugsmas, kai pirmą sykį pamačiau kitų stažuotojų veidus. Tada žinojau visu kūnu, mintimis ir siela, kad tai buvo man lemta išgyventi. Ši stažuotė atvėrė duris į ateitį.”

Konkreti pagalba Lietuvos žmonėms

Du studentai, Aleksandra Habanek ir Paulius Riškus, bedirbdami ligoninėje, įsigilino į vieno paciento gydymą bei jo savijautą. Jau prieš keletą metų Paulius užmezgė ryšį su pacientu Vladu, siekė jam padėti su amerikiečių daktarų pagalba. Šie santykiai yra be galo svarbūs ne tik Vladui ir Lietuvos daktarams, bet ir idealistams ir sunkiai dirbantiems Aleksandrai ir Pauliui. Jie nepasiduoda ir toliau ieško būdų, kaip Vladui ir tiems, kurie, panašiai kaip jis, serga, suteikti medicininę pagalbą.

Aleksandra sakė: „Aš du kartus aplankiau Vladą reabilitacijos namuose. Mes parašėm laišką organizacijai, kuri operuoja visokias ligas, ypač tokią, kuria Vladas serga. Ta procedūra nedaroma Amerikoje, nes mokslas ten apie kamienines ląsteles yra labai ribotas. Mes parašėme laišką, norėdami truputį daugiau sužinoti apie tą procedūrą, nes ji labai brangiai kainuoja. Kai rašėme, aš tiek daug sužinojau apie Vladą. Jis man papasakojo apie avariją ir apie tai, kad jis jaučiasi gerai, jog turi gerą gyvenimą. Jo nėra lengvas gyvenimas, bet vis dar – gyvenimas. Bendrauti su juo yra didžiulis malonumas.”

Paulius pridūrė: „Mes darome, ką galime, norėdami padėti Vladui susisiekti su profesionalais, kurie specializuojasi stuburo pažeidimuose. Aplankydamas Vladą įvertinu savo gyvenimą ir viską, ką esu gavęs. Vienas iš daktarų, dr. Julius Janavičius, sakė, kad ši stažuotė yra puiki tuo, kad Lietuvos profesionalai ir patriotiški lietuviai studentai iš užsienio gali skleisti tautai pasididžiavimą, kartu dirbdami ir draugaudami tėvynės labui. Tikrai tikiu, kad mes, studentai, teisingu keliu keliaujame stažuodamiesi Lietuvoje.”

Dirbti ir gyventi Lietuvoje

LISS programa yra pirmas stažuotojų žvilgsnis į tokį gyvenimą, į kurį mūsų tėveliai norėjo sugrįžti. Gal kai kurie nutars pakartoti stažuotę, o kiti – sugrįžti ir įsidarbinti. Visai neseniai viena stažuotoja nutarė sugrįžti atgal į Lietuvą dirbti. Lina Bublytė pasakojo: „Vos sugrįžusi į namus, nutariau, kad man reikia grįžti į Vilnių, susirasti darbą medicinos srityje ir toliau dirbti su ‘savo vaikais’ Kūdikių ir Vaikų namuose. Po daugelio Vilniuje praleistų vasarų suprantu eilinio piliečio rūpesčius, jo gyvenimą. Jaučiu, kad galiu savo buvimu Lietuvoje prisidėti prie eilinio žmogaus gyvenimo pagerinimo, ypač mažiausių Lietuvos piliečių. Žadu išvykti už mėnesio ir pradėti įgyvendinti savo svajonę: gyventi ir dirbti su apleistais vaikais Lietuvoje, padėti jiems augti dorais lietuviais, kurie savo darbais prisidės prie Lietuvos šviesios ateities. O už pasitikėjimą toliau žengti drąsiai man nežinomu keliu nuoširdžiai dėkoju LISS programai, kuri man suteikė pasitikėjimą prisidėti savo idealizmu ir darbais Lietuvoje!”

Apie kitų metų programą

LISS programa kitais metais Lietuvoje vyks, kaip ir šiais metais. Registracijos lapus galima rasti internete: www.stazuote.com, juos užpildyti reikia iki 2010 metų sausio 31 d. Kaip ir šiais metais, registraciją tvarkys, stažuotojams darbo Lietuvoje ieškos, rūpinsis jų gyvenamąja vieta ir visa programa Birutė Bublienė su Rasa Ardyte-Juškiene.

Tikimės ir toliau su JAV LB ir LF parama parūpinti studentams stipendijas ir padėti jiems šiuo ypatingai sunkiu ekonominiu metu. Dėkojame LF ir JAV LB pirmininkui Vytui Maciūnui ir Kanados LB pirmininkei Joanai Kuraitei už jų fantastišką paramą ir globą.
Bublienė  stažuotės programai atsidavė visa savo siela, ji nuoširdžiai stengėsi, kad ši programa klestėtų ir augtų. Jos vizija siekia ne tik ateinančius metus, bet ir tolimą ateitį, kur išeivijos lietuvių jaunimas turėtų progą pasirinkti tarp dviejų vietų – Lietuvos ir Amerikos, palikdami nepaprastą įnašą visų lietuvių gerovei. O aš toliau tęsiu pradėtą darbą su šios programos studentais, tikėdama, kad, jei norime turėti aktyvių lietuvių savo bendruomenėse ir pačioje Lietuvoje, reikia pratinti studentiją prie veiklos ne pamokslais, bet per darbą ir bendradarbiavimą. Ši nuostabi programa suburia ir suvienija mūsų jaunimą uoliam lietuviškam darbui ir kultūros puoselėjimui.

 Jei norėtumėte palengvinti studentams stažuotojams kelionės išlaidas, paaukodami šiai programai, prašau, siųskite čekius išrašytus „LISS Programa” Birutei Bublienei (4415 Oak Grove Dr., Bloomfield Hills, MI 48302-2776).