Švedų patarlė: ,,Mažiau kalbėk, daugiau pasakyk”
 
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Patarlėse yra sukaupta daug liaudies išminties. Kinai teigia, kad reikia džiuginti arti savęs esančius – toliau esantieji prisiartins patys. Indai sako, kad tikroji laimė pasiekiama darant kitus laimingais. Ispanai su niekuo nesidalijamą laimę aptaria kaip neuždegtą žvakę. Neatsilieka ir anglai. Jų manymu, pasidalijamas džiaugsmas padvigubėja. Švedai laimę aptaria to žodžio nevartodami: mažiau bijok, turėk daugiau vilties; mažiau valgyk, daugiau kramtyk; mažiau aimanuok, daugiau kvėpuok; mažiau kalbėk, daugiau pasakyk; daugiau mylėk ir visas gyvenimo gėris bus tavo.

Modernus mokslas dažnai sutelktą liaudies išmintį atidžiau paanalizuoja, ją kritiškai peržiūri ir apibendrina. Panašiai atsitiko ir su laimės sąvoka, kurią jau kuris laikas tyrinėja psichologijos mokslas. Įdomią tų radinių apžvalgą pateikė prof. Christopher Kaczor Kolumbo vyčių žurnale ,,Columbia” (2010 m. liepos mėn. nr.) Kviečiu su jo įdomia apžvalga apie laimę susipažinti.

Visi norime būti laimingi. Atrodo, kad kiekvieną dieną tos laimės siekiame. Bet kaip mes galime ją rasti? Bandydama atsakyti į šiuos klausimus, Sonja Lyubomirsky savo knygoje ,,The How of Happiness: A Scientific Approach to Getting the Life You Want”, peržiūrėjusi šimtus empirinių studijų, rašo: ,,Studijos rodo, kad 50 procentų žmonių laimės yra apspręsta genų, 10 procentų yra apspręsta gyvenimo aplinkybių, o likusieji 40 procentų – mūsų pačių veiklumo.” Kai kurie žmonės iš prigimties yra optimistiškesni ir labiau teigiamai nusiteikę. Tuo pačiu gyvenimo aplinkybės – turtas, puikus klimatas, pakėlimas darbe – turi palyginti mažą įtaką mūsų ilgalaikei laimei. Aplinkos pakeitimas mūsų nusiteikimą pakeičia labai mažai, nes greitai prie to pasikeitimo prisitaikome. Nors negalime pakeisti savo prigimties, savo laimę galime didinti stiprindami prasmingus santykius su kitais.

Pasiremdamas šv. Tomo Akviniečio darbu, jėzuitas kun. Robert J. Spitzer savo knygoje ,,Healing the Culture” išskiria keturias laimės pakopas. Pirmoje laimės pakopoje yra kūniški malonumai, aptinkami gėrime, valgyme, narkotikuose ir lytiniuose santykiuose. Antroje laimės pakopoje yra asmeniniai pasiekimai, matomi piniguose, išgarsėjime, jėgoje, populiarume bei kitur. Trečioji pakopa yra tarnavimas kitiems ir meilė artimui. Pagaliau, ketvirtoji laimės pakopa pasiekiama tarnaujant Dievui. Nors gal ir trokštame visų laimės pakopų, ne visos teikia vienodą ir ilgalaikį pasitenkinimą.

Pirmoje laimės pakopoje matome lengvai prieinamus dalykus, kurie gali būti staigūs ir stipriai išgyvenami. Čia patirta laimė labai greitai dingsta. Tuo pačiu didėja mūsų pripratimas prie tokios laimės. Nors ją tiek pat stipriai išgyvename, dažnai reikia vis didesnio krūvio ar kiekio. Neretai tokios pastangos gali atvesti prie blogų įpročių ir vergavimo, kas prieštarauja laimei. Apsiriboję pirmos pakopos laimės siekimu save labai apribojame, tiesiog skriaudžiame.

Antrosios pakopos laimė yra prasmingesnė. Ji nėra vien kūniškų poreikių patenkinimas, bet yra susijusi su mūsų pasiekimais visuomenėje. Tai pinigai, populiarumas, pasižymėjimas. Mes tuos pasiekimus kultūringai švenčiame mokslo pabaigimo proga, sportinių varžybų laimėjimais, netikėtu praturtėjimu laimint loteriją ir t.t. Kaip pavyzdį paimkime pinigus. Daugiau pinigų padidins mūsų laimę, jeigu esame vargšai, alkani ir miegame po tiltu. Tačiau, kaip savo knygoje ,,The Pursuit of Happiness” rašo David Miler, kartą išsivadavus nuo neturto, didėjantys materialiniai ištekliai laimės nedidina. Yra nustatyta, kad su didėjančiu uždarbiu siekiama išlaidesnio gyvenimo, kuris mažai ką turi bendro su didėjančia laime. Mes esame linkę save lyginti su turtingesniais už save.

Ne tik daugiau uždirbančiųjų, bet netikėtai loterijoje praturtėjusiųjų laimė, praėjus pirminei ekstazei, nepadidėja. Didžiausių Amerikos bendrovių ,,Fortune 500” grupės vadovų laimė yra vidutiniška. 37 proc. turtingų pramonės vadovų laimė yra mažesnė negu vidutinio piliečio. Kaip šv. Tomas Akvinietis prieš daugiau nei 700 metų pastebėjo, mes trokštame daug dalykų, kurių už jokius pinigus negalima nusipirkti.

Nieko nėra blogo su noru patenkinti kūno poreikius. Problemos prasideda, jeigu pradedame galvoti, jog tai yra mūsų gyvenimo tikslas. Nors jeigu ir turėtume daug turto, patenkintume visus kūno reikalavimus ir būtume pasiekę stebėtino pripažinimo, nebūtume visiškai laimingi be draugystės ir meilės. Dvi aukščiausios laimės pakopos – meilė artimui ir meilė Dievui – yra tarsi dvyniai. Du didžiausi Dievo įsakymai – mylėti savo Dievą visa širdimi bei protu, o savo artimą kaip patį save – tai labai aiškiai pabrėžia. Jeigu mes tikrai mylime Dievą, kartu mylėsime ir visus žmones, kurie yra sukurti pagal jo paveikslą ir panašumą. Iš tikrųjų negalime mylėti Dievo nemylėdami savo artimo.

Pratęsdamas Aristotelio mintį, šv. Tomas Akvinietis teigė, kad galime būti draugai ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su Dievu. Psichologijos mokslas tai patvirtina. Laimingiausi žmonės turi prasmingus darbus, kurie teikia paslaugas, tarnauja kitiems ir turi stiprius, mylinčius ryšius su savo šeima, draugais ir Dievu. Bendrai paėmus, žmonės, kurie praktikuoja savo tikėjimą, yra laimingesni už to nedarančius. Religiniai nurodymai, pabrėžiantys dėkingumą, atlaidumą ir Dievo įsakymų laikymąsi, skatina žmonių gerovę, stiprina tarpasmeninius ryšius ir veda į laimę. Pasirenkant augti meilėje artimui ir Dievui šiandien gali būti pirmoji mūsų didėjančios laimės diena.


Romualdas Kriaučiūnas – klinikinis psichologas, 2005 m. gavęs JAV LB Kultūros tarybos Žurnalistikos premiją už ilgalaikį darbą žiniasklaidoje.