Afganistane buvo įklimpę sovietai, dabar įklimpo Obama

ALEKSAS VITKUS

Lapkričio 4 d. suėjo metai, kai Barack Obama laimėjo prezidentinius rinkimus, 2009 metų sausį tapdamas 44-uoju JAV prezidentu. Ką jis iki šiol pasiekė, demokratų ir respublikonų nuomonės labai skiriasi. Naujasis prezidentas, bandydamas atstatyti nusmukusią krašto ekonomiką, patvirtino 787 mlrd. postūmio planą, jis lyg ir uždarė (?) Guantanamo kalėjimą, į Aukščiausiąjį Teismą paskyrė pirmą lotynų kilmės teisėją moterį Sonia Sotomayor, prastūmė įstatymą dėl vaikų sveikatos apdraudos, kas įgalino teikti medicininę pagalbą 11 mln. neturtingų šeimų vaikų.

Obama pavyko atstatyti visame pasaulyje nusmukusią G. W. Bush kadencijos laikų karingos Amerikos reputaciją. Atrodo, kad čia abiejų partijų nuomonės daugiau ar mažiau sutinka. Priešingai negu Bush, kuris buvo pasakęs „Jūs arba su mumis, arba su teroristais”, Obama pasauliui pasirodė daug sukalbamesnis, taip įgydamas Amerikai daugiau draugų, o ir su priešais galėjęs pradėti taikesnį dialogą. Gal tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl jam buvo paskirta šių metų Nobelio taikos premija.

Kad Amerika Afganistane yra įklimpusi, galvoja dauguma amerikiečių. Bet kaip iš tos klampynės išlipti, niekas tikro atsakymo neturi. Neranda jo nei prezidentas Obama ar jo patarėjai. Ir nėra ko stebėtis. Amerika ne pirmas kraštas ten įklimpęs, norėdamas „sutvarkyti” Afganistaną.

Pirmiausia, apie patį Afganistano kraštą. Nemaža tai valstybė, maždaug Texas valstijos dydžio. Tik daug labiau kalnuota, kai kur sunkiai prieinami kalnai siekia daugiau nei 25,000 pėdų aukščio. Dauguma gyventojų yra afganai, arba paštai. Kiti yra tadžikai, uzbekai, persai, visi, beveik be išimties, mahometonų tikybos. Sostinė – Kabul su apie 1,5 mln. gyventojų. Kraštas labai neturtingas, vidutinis gyventojų amžius tik 45 metai. Gal tik apie 30 proc. visų gyventojų yra raštingi.

Beveik visą XIX amžių čia vyko nuolatiniai sukilimai ir karai, dėl Afganistano varžėsi carinė Rusija ir Anglija, kuri nenorėjo Rusijos prileisti prie Indijos vandenyno. Pagaliau 1907 m. anglai baigė visus savo ginčus su Rusija ir, nors abi valstybės pripažino Afganistanui nepriklausomybę, iš tikrųjų jis liko tik Anglijos protektoratu. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Anglija 1919 m.  Afganistanui pripažino visišką nepriklausomybę.

Trys didžiosios galybės – Didžioji Britanija, Sovietų Rusija ir Vokietija, pastaroji, nors karą ir pralaimėjusi, – visos trys varžėsi, kaip sutvarkyti ir padalinti į įtakos sferas visą buvusios Otomanų imperijos teritoriją. Po maždaug trejų metų dalykai šiaip taip susitvarkė. Atsirado Turkija, o Sovietų Rusija 1922 m. tapo Sovietų Sąjunga, kartu su milijonais užimtų musulmonų Tadžikistane, Uzbekistane, Turkmėnistane, Kirgiztane ir Kazachstane. Afganistanui pavyko likti neapkarpytam.

Po karinio 1973 m. perversmo  Afganistanas tapo respublika. Deja, 1978 m. prosovietinės kairiųjų grupės, sovietams parėmus, įvykdė kruviną perversmą ir pašalino prezidentą Mohammed Daud. Naujasis prezidentas Muhammad Taraki netrukus su Maskva pasirašė 20ies metų ekonominę ir karinę sutartį. Krašte prasidėjo neramumai.

Neilgai truko, kol sovietai surežisavo komediją. Paskelbę, kad atstatyti tvarką krašte jie esą naujojo prezidento Amin pakviesti įžengti į Afganistaną, stambūs sovietų kariuomenės daliniai 1979 metų Kūčių dieną kirto sieną. Desantai nusileido į Kabul, ir sostinė pateko į sovietų rankas.

Prezidento Amin vieton sovietai pasodino savo pasirinktą marionetę – Babrak Karmal ir per beveik dešimt metų nesėkmingai stengėsi už-valdyti visą Afganistaną. Nepadėjo nei Gorbačiov mėginimas užbaigti ka-rą į Afganistaną naujai įvedant net iki 120,000 sovietų kariuomenės.

Taip rusams neįstengiant įveikti afganų sukilėlių, 1988 m. sovietai ir Amerika pasirašė sutartį, pagal kurią abi galybės sutarė nesikišti į Afga-nistano vidaus reikalus. Netrukus prasidėjo sovietų kariuomenės pasi-traukimas. Apskaičiuojama, jog tame devynerių metų karštame kare žuvo 15,000 sovietų kareivių, tarp jų ir nemažai lietuvių, priverstų kariauti už sovietų interesus.

Nors sovietai ir pasitraukė, afganų mujahedeen sukilėliai kruvinų ir ilgų kovų nenutraukė, kol jų daliniai pagaliau nepriartėjo prie sostinės Kabul. Komunistų grupės prezidento Najibullah valdžia žlugo 1992 m. Bet karas vis tiek nepasibaigė. Sukilėliams nuvertus komunistus, nesutarimai tarp nuosaikiųjų musulmonų ir islamo fundamentalistų (Taliban) dar labiau paaštrėjo. Po dar kelerių metų Talibanas ir vėl užvaldė beveik visą kraštą. Talibano pusėje kovojęs teroristas Osama bin Laden yra mi-lijonų musulmonų laikomas herojumi, prisidėjęs prie karo prieš sovietus laimėjimo. Deja, vos tik trims savaitėms praėjus po baisiojo 2001 m. rug-sėjo 11 d. puolimo, prasidėjęs smarkus Afganistano taikinių bombardavimas, ieškant besislapstančio bin Laden, dar ir šiandien po aštuonerių me-tų vaisių nedavė.

Norėtųsi tikėti, kad šiandien Afganistane amerikiečiams iš tos bėdos kaip nors pavyks išbristi ir kad sovietų pamoka Afganistane ir Amerikos pamoka Vietname nepasikartos. Ką mums reikėtų daryti, kad musulmonai nebeturėtų noro ir toliau vykdyti teroristinių veiksmų? Ar Amerikos valdžia, kartu su visu Vakarų pasauliu, suras sprendimą, kaip tą pasiekti taikiu būdu?

Nelabai sekasi Obama nustatyti, kokią strategiją pasirinkti dėl jau aštuonerius metus vykstančio karo Afganistane. Jo administracija ir patarėjai svarsto, ar sekti gen. McChrystal patarimu smarkiai padidinant Amerikos kariuomenės skaičių Afganistane, kai tuo tarpu demokratų daugumą turintis Kongresas tokiam žingsniui nepritaria. Atrodo, kad dar ilgai užtruks, kol sulauksime sprendimo.