Luokesų ežero
polines gyvenvietes archeologai tyrė vadovaujami Lietuvos archeologės
Elenos Pranckėnaitės bei šveicarų archeologo Francesco Menotti.
Molėtų ,,Atlantida”
KARILĖ VAITKUTĖ
Atrodytų, ką gali veikti jaunuolis iš be galo tolimų ir
egzotiškų Naujosis Zelandijos salų molėtuose Lietuvos Molėtuose?
O tokį jaunuolį – archeologą Matthew Carter – kaip tik ir
buvo galima sutikti pereitą vasarą, stovyklaujantį prie Molėtų esančio
Luokesų ežero pakrantėse. Matthew – povandeninės archeologijos
magistrantas, besimokantis Otago University Christchurch mieste,
Naujojoje Zelandijoje. Vieną pereitos vasaros savaitę jis kartu su
grupe archeologų iš įvairių pasaulio šalių dirbo keldamas
iš ežero dugno lietuviškąją ,,Atlantidą” –
dvi polines gyvenvietes.
* * *
Lygiai prieš dešimt metų – 2000 metų birželio 7
dieną – Luokesų ežero dugne buvo atrasta pirmoji iš dviejų
gyvenviečių, kuriose žmonės gyveno prieš apytikriai du su puse
tūkstančio metų. Netrukus buvo atrasta ir antroji gyvenvietė. Visus
dešimt metų vyko atrastų gyvenviečių tyrinėjimas, kuris buvo
baigtas kaip tik šiais metais. Carter, gavęs ,,Our World
Underwater Australasian Rolex” stipendiją, turėjo galimybę
keliauti po pasaulį kartu su žymiais povandeniniais archeologais. Per
metus jis, kartu su dvidešimčia organizacijų, dirbo net
aštuoniose šalyse. Viena iš jų buvo Lietuva. Apie
unikalų Luokesų ežero projektą Matthew sužinojo iš savo
profesoriaus, kuris savo ruožtu paskaitą apie Molėtų ,,Atlantidą”
išklausė tarptautinėje mokslinėje archeologų konferencijoje,
vykusioje Didžiojoje Britanijoje. Štai toks mažas
šiuolaikinis pasaulis – nuo Naujosios Zelandijos iki
Lietuvos kartais visai netoli.
Regis, dar ne taip seniai, mažiau nei prieš du šimtus
metų, vienintelis Lietuvos muziejus buvo Dionizo Poškos Baublys,
kuriame mūsų tautos raštininkas, istorikas bei mėgėjas
archeologas buvo sudėjęs lietuvių istoriją ir proistorę menančius savo
radinius iš Nevėžio paupių – šarvus, mamuto iltį...
Ne kažin ką tuometiniai ,,archeologai” galėjo pasakyti apie
lietuvių ar Lietuvos teritorijos gyventojų būdą. Kaip rašė pats
Dionizas Poška savojo Baublio vardu: ,,Ties manim Perkūnasui
degė avys, ožkos, o dabar manyj gyvena Dionyzas Poška.”
Šiais laikais archeologai apie senovės gyventojų būdą pasakyti
gali kur kas daugiau, nei tai, kad pagoniškiems dievams buvo
aukojamos ožkos. O ir mokslas – archeologija – jau nebe
toks ,,vienišas”. Jaunasis mokslininkas iš
Naujosios Zelandijos – povandeninės archeologijos atstovas. O kur
dar dendrochronologija, sedimentologija, archeobotanika,
mikromorfologija, palinologija ir kitos ,,abrakadabralogijos”.
Visi šioms ,,logijoms” atstovaujantys mokslininkai ir
krapšė pakaušius ties Luokesų ežero lobiais dešimt
metų, spręsdami, kokią košę valgė ir kame tą košę
maišė mūsų protėviai.
* * *
O
povandeninės archeologijos specialistai būtent tai ir daro –
tyrimus atlieka po vandeniu, o ne sausumoje. Žinoma, įdomiausiai ir gal
tam tikra prasme romantiškiausiai skamba lobių ieškojimai
nuskendusiuose piratų laivuose, tačiau jaunajam mokslininkui iš
Nauosios Zelandijos pakankamai įdomus buvo ir Luokesų ežero lobis.
Polinės gyvenvietės buvo surastos ežero seklumose – 1,5–2
metrų gylyje. Abi gyvenvietės bronzos ir geležies amžiuje stovėjo ant
medinių stulpų ir buvo iškilusios virš vandens. Viena jų
nuo kranto buvo nutolusi apie 50 metrų, o kita – apie 30 metrų.
Tyrinėjimų metu paaiškėjo, kad senovės gyvenvietės nugrimzdusios
į dugno dumblą yra visai negiliai – apie 20–50 centimetrų.
Pirmąją gyvenvietę sudarė gyvenamasis kompleksas – keturkampio
formos apie 900 kvadratinių metrų poloto, kurį dviem puslankiais supo
110 ir 80 metrų ilgio gynybinės tvoros. Antrąją gyvenvietę sudarė
stačiakampio formos apie 190 kvadratinių metrų ploto vientisa
platforma, sujungta su krantu spėjamu tilteliu. Buvo surasta apie 350
vertikalių polių pirmojoje gyvenvietėje ir apie 300 vertikalių polių
antrojoje gyvenvietėje. Carter dalyvavo kasinėjant tik dviejų
kvadratinių metrų kvadrato formos plotą, susijungusį su kitais, jau
anksčiau ištyrinėtais plotais. Šiame dugno plotelyje
rausiantis, buvo bandoma iškasti kuo daugiau nugrimzdusių
daiktų, liudijančių apie praeities gyvenimą – žmones ir jų buitį.
Darbo sąlygos povandeninėje archeologijos srityse yra sudėtingos.
Kruopščiai buvo nukasinėjamas vienas sluoksnelis po kito.
Archeologai naudojosi specialiu tokiems tyrimams pritaikytu vandens
siurbliu, povandenine foto, video ir kitokia įranga, kurios pagalba
buvo atidengiamas vienas sluoksnelis po kito ir fiksuojamos gyvenvietės
liekanos ir radiniai. Nors daiktai, kuriuos archeologas mėgino
iškasti, buvo nugrimzdę visai negiliai – tik apie pusę
metro į dugno smėlį, darbas turėjo būti labai atsargus ir
kruopštus, nes tiriamieji daiktai buvo labai trapūs.
Luokesų ežero polines gyvenvietes archeologai tyrė vadovaujami Lietuvos
archeologės Elenos Pranckėnaitės bei šveicarų archeologo
Francesco Menotti. Radinių svarba, žinoma, yra didelė. Kiekvienas
iš praeities ištrauktas daiktelis juk liudija anuomet
gyvenusių žmonių buitį. Į dienos šviesą iškeltoje
platformoje buvo rasta keraminių šukių, akmeninių kirvukų,
medinių šaukštų, titnaginių daiktų, gyvūnų kaulų bei
dideli kiekiai gerai išsilaikiusio maisto –
riešutų, grūdų, uogų. Dėl konservuojamųjų dumblo savybių Luokesų
ežere išliko pirmieji bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus
mediniai šaukštai, tošiniai kibirėliai, virvių bei
tinklų fragmentai, irklai, plūdės. Atrastosios gėrybės, anot
archeologo, buvo itin svarbios, nes įgalino geriau suprasti, kaip buvo
gyvenama priešistorinėse gyvenvietėse Rytų Europoje. Šie
archeologiniai radiniai padės nustatyti, kokia buvo žemės ūkio
miškingose Rytų Europos gyvenvietėse pradžia. Lietuvoje iki
šiol buvo žinomos dviejų tipų gyvenvietės: piliakalniai ir
atviros gyvenvietės. Luokesų ežero atradimas iš esmės pakeitė
šio laikotarpio gyvensenos aiškinimą, papildė dabartinį
Lietuvos priešistorės vaizdą.
Įdomu, kokia buvo tipiška Naujosios Zelandijos archeologo diena
tyrinėjimų Lietuvoje metu. Matthew džiaugiasi galėjęs pastovyklauti,
nes miegoti tekę palapinėje. Kasryt atsikėlęs apie 7 valandą, jaunasis
archeologas šokdavo į gaivius Luokesų ežero vandenis.
Paplaukiojęs imdavosi tradicinių lietuviškų pusryčių –
duonos ir mėsos. Na, o po pusryčių prasidėdavo archeologinė diena.
Vienas po kito visi grupėje dirbantys archeologai nerdavo į vandenį su
įrankiais.
Luokesų ežere ryklių nesutiksi, tai kokie gi didžiausi pavojai galėjo
tykoti jaunų archeologų Lietuvos ežere? Anot Matthew, sunkiausia būdavo
panerti nebakstelėjus galva į dugną, nes ežeras negilus, vos trijų
metrų. Nusiridenai nuo tiltelio – ir jau dugnas. Vienas iš
dalykų, maloniai nustebinusių vaikiną iš Naujosios Zelandijos
buvo tai, kad ant laužo gamintas valgis gali būti toks skanus. Juk
gyventi teko palapinėse, o tai reiškia, kad nebuvo nei iš
krano bėgančio vandens, nei viryklės. Maistą pasigaminti reikėjo kepant
ar verdant ant laužo. Visai kaip senovėje, ar ne?
Matthew džiaugiasi, kad po septynių dienų gyvenimo stovykloje ant
ežero kranto bei darbo tyrinėjant dugne gulinčias gyvenviečių liekanas,
jis turėjo progos pabuvoti ir Vilniuje, ir kituose Lietuvos miestuose.
Archeologas teigia, kad archeologija Lietuvoje yra puikiai
išvystyta. Užsieniečiui pasirodė, kad žmonės Lietuvoje labai
domisi savo praeitimi ir didžiuojasi savo paveldu. Lietuvos
nacionaliniame muziejuje Matthew buvo sužavėtas ten surinktų radinių,
pasakojančių apie Lietuvos istoriją. Na, o Vilniaus senamiestyje jį,
kaip ir tikriausiai daugelį atvykėlių, nustebino ir sužavėjo pastatų
architektūra. Spėjo Matthew pabuvoti ir Trakų pilyje, ir Klaipėdoje bei
pasimaudyti Baltijos jūroje. Lietuviai, pasak naujazelandiečio, yra
itin paslaugūs ir draugiški – visur jam padėję, viską
parodę. O svarbiausia – puikus maistas, ypač
šaltibarščiai ir cepelinai, kurie jaunojo archeologo
nuomone, ilgam liksią jo prisiminimuose. Žinoma, kartu su
lietuvišku alumi.
Tad jei ne Luokesų ežero paslaptys, tolimas žemės kampelis –
Lietuva – taip ir būtų likęs visai nepažįstamas jaunajam
archeologui. O jei ne archeologų iš viso pasaulio pagalba,
lietuviams patiems tikriausiai būtų tekę antrą dešimtį metų
paplušėti, kol dienos šviesą būtų išvydusi Molėtų
,,Atlantida”.
Jaunajam mokslininkui iš N. Zelandijos buvo įdomu ir Luokesų ežero lobiai.
Matthew apsilankė ir Klaipėdoje.