Sveikiname Latviją jai švenčiant 90-mečiu

Gediminas Indreika

Latvijos nepriklausomybės paskelbimas 1918 m. lapkričio 18 d. mūsų akyse tebėra stebuklingas įvykis, be kurio sąvoka Baltijos valstybės nebūtų įgyvendinta. Po daugelio metų buvimo Rusijos imperijos priespaudoje latvių tautinis atgimimas XIX a. gale, paskatintas tokių veikėjų kaip Janis Rainis, Janis Čakstė ir Karlis Ulmanis, išgelbėjo latvių tautą nuo sunykimo. Šie Vakarų Europoje pasiruošę veikėjai matė galimybę sujungti į Latvijos valstybę Kuržemę ir Vidžemę, administruojamą Vokietijos (pagal 1918 m. kovo 3 d. pasirašytą Lietuvos-Brastos sutartį), su Latgala, tebevaldoma rusų.

1918 m. sausio 17 d. Petrapilyje posėdžiavo Latvių Tautinė taryba, pirmininkaujant Valdemarui Zamuels ir užsienio latvių atstovui Janiui Čakstei. Posėdžio metu buvo priimta rezoliucija siekti Latvijos nepriklausomybės: „Remiantis pasaulyje pripažinta tautų apsisprendimo teise, Latvių Tautinė taryba pripažįsta, kad Latvija turi būti nepriklausoma, demokratinė respublika, suvienijant Kuržemę, Vidžemę ir Latgalą.”

Savo kalboje Rygoje paskelbiant nepriklausomybę, Karlis Ulmanis pareiškė: „Latvija bus demokratinio teisingumo pagrindais valdoma valstybė, kurios piliečiai džiaugsis politine laisve.” Steigiamasis seimas ypatingą dėmesį kreipė į mažumų teises, leisdamas joms turėti savo atstovus seime. Šia laisve pasinaudojo Latvijos valstybingumo priešai, imdamiesi anarchistinių būdų ardyti Latvijos valstybę.

Dėl valdžios varžėsi Tautinis liberalų sąjūdis (TLS), vadovaujamas K. Ulmanio, Peterio Stučkos komunistai ir socialdemokratai. TLS siūlė steigti seimo demokratijos santvarka grindžiamą valdžią.

1919 m. sausio 3 d. komunistai įsiveržė į Rygą ir paskelbė Latviją sovietine respublika. Užuot apleidęs tėvynę, Ulmanis paprašė ir gavo Britanijos karališkojo laivyno pagalbą apsaugoti Latviją nuo komunistų. Ulmanio vyriausybė persikėlė į laivą „Saratov” Liepojoje, iš kur teisėtoji Latvija buvo valdoma iki birželio 27 d. Britanijos laivynas aktyviai reiškėsi ginant Latvijos nepriklausomybę – 128 anglų jūrininkai žuvo Latvijos karinėje operacijoje, įskaitant 9 asmenis „HMS Dragon” laive.

Generolas Ruediger von der Goetz, talkinęs Suomijai jų nepriklausomybės kovose, dabar suteikė pagalbą latviams Rygoje, sustiprinęs jų pajėgas su vokiečių kariais. Narsiai kovojo ir garsieji Latvijos ,,strelniekai” (šauliai). Bendromis latvių, estų, anglų ir vokiečių jėgomis Ryga buvo išlaisvinta nuo komunistų. Teko susidurti su kitu priešu – vokiečių bermontininkais ir netrukus šie buvo išvaryti iš Latvijos. 1921 m. sausio 26 d. Britanija, Prancūzija, Belgija, Japonija ir Italija patvirtino de jure Latvijos nepriklausomybę.

***

Šeštadieninėse mokyklose per Lietuvos istorijos pamokas mes buvome supažindinti su kunigaikščiais, praplėtusiais Lietuvos valstybę iki Juodosios jūros. Lyg ,,per tunelį” istorijos programa nepateikė svarbesnių žinių iš giminingos Latvijos, atsigręžusios veidu į Baltijos jūrą, žiūrėjusios į Vakarų Europą. Ryga 1558 m. tapo laisvuoju pirklių miestu, vienu pirmaujančių šiaurės Europoje.

Latviai didžiuojasi savo kultūriniu pranašumu, išvystytu ilgus metus gyvenant su Baltijos vokiečiais. Kuržemė apie 230 metų klestėjo nepriklausoma, savo galybę pasiekė kuršių kunigaikščio Jekabs Ketlers (1642–1682) valdymo metu. Jis ne tik praplėtė prekybą jūros keliais, bet ir perplaukė Atlanto vandenyną, ieškodamas žemių kuršiams kolonizuoti. Ekspedicijai pasiekus Tobago salą Karibuose, čia jis įkūrė kuršiųlatvių miestelį Jekabs Pilsėtas. Šiandien šioje saloje įlanka vadinama Courland Bay.

Mokėmės apie Mažvydo katekizmą, tačiau mūsų istorijos vadovėliuose nepaminėta, kad pirmoji knyga latvių kalba, katekizmas, buvo išspausdinta Vilniuje 1585 m.! Lietuvą ir Latviją sieja dar daugiau bendros istorijos: Kėdainių sutartyje Jonušas Radvila nutraukė Lietuvos uniją su Lenkija, sujungdamas Lietuvą su švedų valdoma Latvija. 1660 m. Lietuva vėl prisijungė prie Lenkijos. 1710 m. Rusijos kariuomenė, grafo Šeremetevo vedama, užėmė Rygą, lyvių žemę ir Estiją. 1721 metais šios žemės prijungtos prie Rusijos, taip prasidėjo caro viešpatavimo laikotarpis baltų žemėje.

Besiklausydamas Čikagos latvių radijo laidų, pastebėjau latvių kalbos panašumą į lietuvių. Smalsumo vedamas apsilankiau Baltų draugystės minėjimuose Čikagoje. 1976 m. su turistine grupe aplankiau Latviją. Rygos oro uoste mus pasitiko „Inturisto” gidė, kurios istorijos pamokslai iki šios dienos yra palikę nusivylimą. Kiekviename muziejuje jauna latvaitė liaupsino komunistų pasiekimus, kartu peikdama „buržuazinę Latviją”, lyg nepriklausomybė būtų buvusi istorinė klaida. 1940 m. Sovietų okupaciją ji apibūdino kaip liaudies pergalę. Iškėlė nacių nusikaltimus Salaspilyje, bet nuslėpė faktus apie Stalino terorą, prievartinę ūkio kolektyvizaciją ir žiaurius trėmimus į Sibirą. Kiek žalos Latvijos tautai padarė sovietmetis, sunku apskaičiuoti. Laimei, istorinė skriauda buvo atitaisyta 1991 m. rugpjūčio 27 d., Latvijai atkūrus nepriklausomą valstybę.

***

Šiandien, minint Latvijos nepriklausomybės 90-metį, lietuviai kartu su latviais gali džiaugtis, kad vėl patys rašome savo valstybių istoriją, nediktuojant Rusijai ar kokiai kitai okupacinei valdžiai. Nuo mūsų pačių priklauso, ar tiesime tiltą į Vakarus, ar vėl tapsime Rusijos imperijos „galiniu kiemu”. Optimistiškai žvelgiant į ateitį, gal tiktų pakartoti Rygos dienraščio „Jaunakas zinas” 1918 m. lapkričio 18 d. antraštę: „Esi sveicinata, jauna Latvija!”

Pasinaudota literatūra:

Daina Bleiere, Ilgvars Butulis, Inesis Feldmanis, Aivars Stranga, Antonijs Zunda, „Latvijas Vestera (History of Latvia)”, Riga, 2006.

Ingrida Kalnins, „Guide to the Baltic States” Merrifield, VA 1991.