Ar Santarą-Šviesą įkūrė voldemarininkai?
ALGIMANTAS GURECKAS
Savo atsakyme Zenonui Rekašiui profesorius Kęstutis Skrupskelis
Santarą-Šviesą laiko voldemarininkų ir tautininkų kūriniu
(,,Atsakymas į Z. Rekašiaus komentarą”, ,,Draugas”,
2010 m. spalio 27 d.). Jis teisus tik iš dalies. Šviesos
sambūrį ir vėliau – Santarą įsteigė lietuviai studentai, kurių
pažiūros buvo artimos tautininkams, liaudininkams ir socialdemokratams.
Bet voldemarininkų tarp mūsų niekad nebuvo ir negalėjo būti, nes
Šviesos ideologinės gairės ir Santaros statute nubrėžti tikslai
yra liberalūs, demokratiški ir aiškiai priešingi
voldemarininkų nusistatymams ir veiklai.
Patyrę sovietinės ir nacinės vokiečių okupacijų baisybes, mes buvome
griežtai priešiški bet kokioms totalitarinėms sistemoms.
Bet tarpukario nepriklausomos Lietuvos autoritarinis prezidentas
Antanas Smetona nebuvo totalitarinis diktatorius kaip Hitleris,
Stalinas ar Mussolinis. Jis buvo gana nuosaikus valstybės vadovas,
priešingas totalitarinei santvarkai. Jo režime buvo
išlaikyti kai kurie svarbūs teisinės valstybės bruožai. Smetona
priklausė tai pačiai Baltijos kraštų ir Vidurio Europos
diktatorių kategorijai kaip Latvijos Kärlis Ulmanis IR Estijos
Konstantin Päts.
Mes, tautininkams artimi šviesiečiai ir santariečiai, nebuvome
linkę smerkti Smetonos režimo ir jo rėmėjų tautininkų, bet tai nesudarė
mums kliūties prisijungti prie liberalios Šviesos ir vėliau
tokios pat Santaros, ypač jog, pasibaigus karui, Vokietijoje, atsidūrę
tautininkai iš viso atmetė diktatūrinę santvarką ir pasisakė už
demokratiją.
Tačiau prof. Skrupskelis neskiria Smetonos šalininkų tautininkų
nuo Vokietijos nacių idėjų paveiktų voldemarininkų. Jis tautininkus
priskiria prie ,,vokiečiams linkusio pataikauti elemento’’.
Koks šio kaltinimo pagrindas? Tautininkų vadas ir autoritetas
prezidentas Smetona, 1935 m. sausio 5 d. kalbėdamas Tautininkų sąjungos
suvažiavimui, aiškiai ir tvirtai pasisakė prieš
Vokietijos nacių ideologiją. Ir ne vien tik žodžiais Smetona kovojo su
naciais. Lietuvos valdžia kietai gynė Klaipėdos kraštą nuo
vokiečių nacių užmačių, 1934– 1935 m. ji pirmoji Europoje sudarė
baudžiamąją bylą prieš jų nusikalstamą veiklą
(Neumanno-Sasso byla). Teismas pripažino nacių vadovus ir veikėjus
kaltais ir nubaudė juos kalėjimo bausmėmis. Visame tautininkų valdymo
laikotarpyje valdžia pastoviai laikėsi vokiečiams naciams
priešingos politikos. Lietuvos Laikinoji Vyriausybė turėjo
pagrindo nepasitikėti voldemarininkais, bet ne tautininkais.
Panašiau, jog tautininkai buvo diskriminuojami ir
išstumti iš Vyriausybės, nes politinių katalikų grupė,
kuri vyravo Laikinojoje Vyriausybėje, negalėjo jiems atleisti, kad
Smetona katalikų veikėjus išstūmė iš valdžios, vidurinėse
mokyklose uždraudė ateitininkus, bandė įvesti civilinę metrikaciją ir
varžė politinę katalikų veiklą.
Nuo Šviesos ir Santaros įsisteigimo ateitininkai,
krikščionys demokratai, Lietuvių frontas ir konservatyvūs
tautininkai pergyveno, kad Santara-Šviesa nesulaikomai slysta į
kairę. Dabar prof. Skrupskelis skelbia, kad mes buvome voldemarininkų
ir tautininkų projektas. Tai turbūt reiškia, kad buvome, o gal
ir esame nukrypę į dešinę. Santariečiai gali tik džiaugtis, jei
pasidaro neaišku, kur mus priskirti, nes mes geriausiai
jaučiamės būdami nepriklausomi.