S. Kudirkai (k.) aukštą apdovanojimą įteikia Seimo narys A. Butkevičius (viduryje) ir Vilkaviškio vicemeras Jonas Meškauskas. A. Vaškevičiaus nuotraukos

Legendiniam lietuviui S. Kudirkai – 
aukštas valstybinis apdovanojimas

ALGIS VAŠKEVIČIUS
Specialiai „Draugui” iš Lietuvos

Vilkaviškio rajone, nedideliame Pilviškių miestelyje, gyvenančiam legendiniam lietuviui Simui Kudirkai, kurio vardas labai gerai žinomas Amerikos lietuviams, buvo įteiktas aukštas Lietuvos valstybės apdovanojimas – Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžius. Toks apdovanojimas nepaprasto likimo lietuviui, kitąmet minėsiančiam 80-ąsias savo gimimo metines, įteiktas už beatodairišką drąsą ir ypatingą dvasios stiprybę, priešinantis sovietiniam okupaciniam režimui bei ginant žmogaus teises okupuotoje Lietuvoje.

Šis apdovanojimas Kudirkai buvo skirtas dar pernai rudenį, kai dekretą pasirašė tuometis prezidentas Valdas Adamkus. Planuota Komandoro kryžių S. Kudirkai įteikti pernai per Lietuvos kariuomenės dieną lapkričio 23-ąją, bet tada pilviškietis negalėjo nuvykti į Vilnių, nes sirguliavo. Lapkričio 23-oji – itin įsimintina S. Kudirkai ir todėl, kad būtent tą dieną 1970-aisiais jis bandė pabėgti iš sovietinės Lietuvos, įšokdamas į amerikiečių laivą.

Neprisiruošė jis į Vilnių nuvažiuoti ir vėliau, tad šis apdovanojimas buvo atvežtas į Vilkaviškio savivaldybę ir paskutinį rugpjūčio sekmadienį, švenčiant vasaros palydas, iškilmingai įteiktas.

Apdovanojimą, stebint gausiam būriui svečių ir pilviškiečių, S. Kudirkai įteikė Seimo narys, buvęs finansų ir susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius. Gavęs vieną aukščiausių valstybės apdovanojimų, garsusis jūreivis sakė, kad toks įvertinimas jam išties svarbus.

* * *

Šis apdovanojimas S. Kudirkai – tai ir proga prisiminti tuos įvykius, kurie išgarsino lietuvį, visus jo išgyvenimus, išklausyti jo nuomonę apie Ameriką, apie sugrįžimą į namus, juolab kad laikas trina atmintį ir jaunoji karta jau mažai ką yra girdėjusi apie S. Kudirkos žygdarbį. Savo prisiminimais jis pasidalijo praėjus kelioms savaitėms po sugrįžimo į Lietuvą.

,,Nesu joks didvyris, o tik paprastas žmogelis. Tas mano šuolis 1970 metais iš rusų į amerikiečių laivą akimirksniu apvertė visą likusį gyvenimą. Dabar, praėjus tiek metų, tiek visko patyrus, iškentus Magadano lagerių siaubą ir ramiai pagyvenus Kalifornijoje, atėjo laikas grįžti namo. Į tą Lietuvą, iš kurios kažkada bėgau ir kuri šiandien – visiškai kitokia. Privalėjome grįžti, net jokių abejonių nebuvo, tik tas sugrįżimas ilgai užtruko”, – kalbėjo sugrįžęs S. Kudirka, slėpdamas jaudulio ašaras.

 Mano pašnekovas turi dar vieną didelį turtą – puikią atmintį. Vardindamas tikslias datas, pavardes, įvykių smulkmenas, mintimis jis vėl ir vėl grįžta į tą 1970 metų lapkričio 23-ąją, kai įšoko į amerikiečių laivą ir buvo grąžintas atgal. ,,Apie pabėgimą iš sovietinės Lietuvos galvojau daug, tačiau tai buvo teorija. Tas šuolis vis dėlto buvo spontaniškas žingsnis, neparengtas iš anksto. Buvau šventai įsitikinęs, kad demokratiškiausia pasaulio valstybė priims, tačiau ji atstūmė”, – prisiminė Kudirka.

Kudirkos motina buvo gimusi Amerikoje, šis faktas vyro gyvenime suvaidino didžiulį vaidmenį. Iš pradžių dėl to jis negaudavo jūreivio paso, be kurio negalėdavo išlipti į krantą tose šalyse, kur sustodavo laivas. Baigęs radistų mokyklą, Kudirka laivuose dirbo, klausydavo užsienio radijo stočių, gaudė laisvą žodį. Aštuoniolika metų jis laukė, kol gaus butą Klaipėdoje, su šeima vargdamas ankštame bendrabučio kambaryje. Pagaliau jį gavęs, jūreivis nutarė mesti jūrą ir įsidarbinti krante. 1970ųjų rudenį laukė paskutinė kelionė, kuri ir apvertė likimą aukštyn kojomis.

,,Gavau telegramą, kad privalau plaukti. Nenorėjau, tačiau pagrasino, kad atims butą. Plaukiant gavome radiogramą, kad ‘Sovietskaja Litva’ laive įvyks tarybinių ir amerikiečių žvejybos organizacijų vadovų susitikimas”, – prisimena Kudirka.

,,Sovietskaja Litva” priplaukė prie amerikiečių laivo ,,Vigilant”, juos skyrė tik kelių metrų tarpas, jame buvo guminės padangos, kad laivai nesidaužytų vienas į kitą. Jūreiviai pakilo į denį pažiūrėti, kaip tie amerikiečiai atrodo. ,,Jie mojavo ir mėtė mums į denį ‘Coca-Cola’ buteliukus, smulkias monetas, cigaretes, kepuraites. Viskas buvo gražu, amerikiečiai neatrodė panašūs į priešus, kaip mums buvo daug metų aiškinama. Pasibaigus dovanėlėms, link mūsų laivo kažkas švystelėjo keletą žurnalų. Buvo likusios akimirkos iki mano šuolio”, – dar ir dar kartą išgyventi vaizdai slenka pro pašnekovo akis.

Tada, kai į ,,Sovietskaja Litva” nukrito žurnalai ir juos pakėlė vienas vaikinas bei mergina, šalia buvęs ,,politrukas” jiems sušuko, kad daugiau į jūrą jie neišplauks. Šitas vaizdas ir išgirsti žodžiai nusmelkė Kudirką kaip žaibas – šitoje šalyje niekas niekada nepasikeis, ir gyventi čia teks amžiais vergaujant.

,,Kai delegacijos nuėjo derėtis, šūktelėjau amerikiečių karininkui, modamas link savo laivo riktelėjau ‘Gestapo’, nes anglų kalbos beveik nemokėjau. Amerikietis išpūtė akis, nelabai suprato, ką noriu pasakyti. Tada įbėgau į kajutę, parašiau laiškelį, kad noriu pasilikti pas juos, kad peršoksiu. Įdėjau jį į cigarečių pakelį, kurį paėmiau iš draugo – pats aš nerūkiau”, – pasakojo Kudirka. Permetus pakelį, karininkas jį pakėlė, nusinešė į kajutę, greitai grįžo ir linktelėjo galvą. Kudirka tai suprato kaip ženklą, tad greitai susirinko kelis būtiniausius daiktus ir liuoktelėjo ant ,,Vigilant” denio.

Amerikiečių laive Kudirka sutiko savo flotilės vadą ir tepasakė jam, kad neturi laiko kalbėtis. Sutiktas amerikietis palydėjo lietuvį į kajutę, čia su juo pradėjo kalbėtis laivo kapitonas, atėjęs su vertėju. ,,Aš iki šiol nežinau, kas buvo tie žmonės, kurie po kelių valandų laukimo davė komandą grąžinti mane sovietų laivui. Viskas buvo sprendžiama aukščiau, ne laive.

Supratęs, kad parsiunčia atgal, bandžiau bėgti, rusai vaikėsi mane po amerikiečių laivą. Laksčiau, jie vijosi, spardė, rišo, tačiau amerikiečiai didesnės prievartos prieš mane neleido naudoti”, – sakė Kudirka.

Bėgliui amerikiečiai pasiūlė šokti per bortą į vandenį – esą jei jį ištrauks ir išgelbės, tada rusai negalės pasiimti atgal. Tačiau lapkričio gale jūros vanduo buvo ledinis, o jokio patikinimo, kad iššokus tuoj pat bus išgelbėtas, Kudirka neturėjo. Rusai parsitempė jį atgal.

,,Jei būčiau nors kiek abejojęs, kad amerikiečiai priims ir suteiks prieglobstį, niekada nebūčiau šokęs. Tikėjau didžiausia pasaulyje demokratine valstybe, jos skelbiamomis idėjomis, tačiau man buvo atsukta nugara”, – atsidūsta vyriškis.

* * *

Apie šį įvykį ,,Vigilant” įgulai buvo įsakyta tylėti. Gal viskas būtų ir neiškilę į viešumą, jei vienas įgulos narys, latvių kilmės amerikietis Robertas Briezė apie tai nebūtų papasakojęs savo žmonai. Ši, negalėdama patikėti, kad demokratinė valstybė taip pasielgė su pagalbos prašiusiu žmogumi, įkalbėjo vyrą apie tai papasakoti žiniasklaidai. Straipsniai apie šį įvykį pasirodė ,,The New York Times”, ,,Los Angeles Times”, ,,Chicago Tribune”, ,,Washington Post” ir kitų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose. Kilo didžiulis triukšmas, apie tai kalbėjo radijo stotys, reportažus rodė televizija. Į JAV miestų gatves protestuodami plūstelėjo išeiviai iš Baltijos ir kitų šalių.

Prezidentas Richard Nixon nurodė ištirti šį atvejį. Du aukšti JAV pakrančių apsaugos karininkai netrukus buvo atleisti iš darbo, ,,Vigilant” kapitonas į jūrą daugiau neplaukė ir po ketverių metų išėjo į pensiją. ,,Tačiau aš viso to tada nežinojau. 1971aisiais už tėvynės išdavimą buvau nuteistas dešimčiai metų, tad atsidūriau Mordovijos lageriuose ir buvau kilnojamas iš vieno miesto į kitą”, – sakė buvęs jūreivis.

Kudirkos žmona Genutė jau pirmaisiais įkalinimo metais aplankė vyrą Mordovijoje. Paklausta, ar niekada nepyko dėl jo šuolio į amerikiečių laivą, moteris tik šyptelėjo. ,,Buvo taip, kaip buvo. Žinoma, kai likau viena su dviem vaikais, labai vargome, ir kartais keikdavau likimą. Tada nežinojome, kad Simas neišbus kalėjime viso bausmės laiko, o kai teisme išgirdau, jog jam skirta dešimt metų, tai nušvitau ir atsisukusi pasakiau: ‘Simai, mes dar pagyvensim. Ir kartu jau esame 49-erius metus’”, – sakė moteris.

1974 metų rugpjūčio 23-ąją Kudirka lageryje sužinojo, kad jam suteikiama malonė ir su šeima leidžiama išvykti į JAV. Tai buvo kaip sapnas, nors Kudirką jau buvo pasiekusi informacija apie suteiktą JAV pilietybę – tam padėjo ir triukšmas dėl šio įvykio JAV, ir faktas, jog jūreivio motina buvo Amerikos pilietė.

Lapkritį Kudirkos su motina ir dviem vaikais atskrido į New York miestą. Vietos lietuviai buvo surinkę tiems laikams labai didelę 70,000 dolerių sumą. Motina ir žmona norėjo, kad už šiuos pinigus būtų nusipirktas namelis, tačiau Kudirka juos naudojo kitoms reikmėms, ėmėsi padėti politiniams kaliniams. Kudirka dalyvavo daugelyje protesto akcijų, susitikimų, kalbėjo apie politinių kalinių padėtį, bandė jiems pagelbėti. Vyras dirbo pačius įvairiausius darbus – dažė namus, prižiūrėjo sodą, buvo telefonų kompanijos darbuotojas.

* * *

Kudirkos poelgis sudomino ir Hollywood. 1978 metais buvo sukurtas TV filmas ,,The Defension of Simas Kudirka”. Šio filmo kopijas pagrindinis herojus išdalijo draugams, bet vieną parsisiuntė iš JAV. Filmas buvo rodomas per ,,History Channel”, CBS kanalus, jis pelnė du ,,Emmy” apdovanojimus. ,,Filmo kūrėjai bendravo su manimi, konsultavosi, tačiau jiems nepavyko perteikti visko taip, kaip aš norėjau. Išėjo toks filmas, kuris skirtas amerikiečių namų šeimininkėms žiūrėti tuo metu, kai jos vaikams plaka kiaušinienę”, – tokia filmo herojaus nuomonė apie filmą.

Kudirka prisimena šiltą bendravimą su Hollywood žvaigžde Alan Arkin, sukūrusiu jo vaidmenį. Dabar 75-erių metų aktorius 2007 metais gavo ,,Oskarą” už antraeilį vaidmenį komedijoje ,,Little Miss Sunshine”.

,,Tai buvo labai malonus žmogus, geras aktorius, kuris labai domėjosi mano gyvenimu. Bendravome ir kuriant filmą, ir įspūdingame vakarėlyje, kuris buvo surengtas baigus darbus”, – prisiminė Kudirka.

* * *

Prieš sugrįždami į Lietuvą Kudirkos gyveno California valstijoje, Santa Monica, kur prižiūrėjo didelį buvusio Seimo nario Kazio Bobelio žmonos Dalios Bobelienės broliui priklausantį namą. Už tai jie čia galėjo gyventi nemokamai, tad sukaupė pinigų namui Pilviškiuose įsigyti.

Abu Kudirkos šiltai atsiliepė apie Amerikos lietuvius, su kuriais teko daug bendrauti, kurie jiems daug padėjo ir vos atvykus į Ameriką, ir vėlesniais metais. Lietuviai, sužinoję, kad abu susiruošė visam laikui grįžti į tėvynę, jų neatkalbinėjo, o pažįstami amerikiečiai stebėjosi, kad jie nori grįžti ir patarė nevažiuoti į tėvynę.

Gimtinėn susiruošę Kudirkos neabejojo, kad pragyventi iš amerikietiškos pensijos Lietuvoje nebus sudėtinga. Kas mėnesį Simui iš Amerikos pervedama po 450, Genutei – šiek tiek daugiau dolerių. Dauguma Lietuvos pensininkų pragyvena iš gerokai mažesnės sumos.

Visi Kudirkų daiktai Amerikoje tilpo į maždaug 30 įvairaus dydžio dėžių. Didelę dalį dėžių Simas atidėjo knygoms, kurias skaityti labai mėgsta ir kurių Amerikoje turėjo kelis tūkstančius.

* * *

Iš Santa Monica, kur gyveno nuo 1982ųjų, į tėvynę S. Kudirka su žmona Genute grįžo 2007 metų gegužę ir apsigyveno nedideliame Pilviškių miestelyje, erdviame dviejų aukštų name. Šį namą Kudirka nusipirko jau gerokai anksčiau, čia gyveno jo ilgaamžė motina, kuri į Lietuvą sugrįžo dar 1994 metais, mirė 2003 metais. Žmonos Genutės sveikata buvo silpnoka nuo pat sugrįžimo, pastaruoju metu sveikatos problemų neišvengia ir pats Kudirka.
Prie Kudirkų namo yra gražus sodelis, kuriame auga daug dekoratyvinių medžių ir krūmų, gėlių. Belaukdami, kol Kudirkos sugrįš namo, jų artimiausi kaimynai pastatė ir šiltnamį, jame pasodino pomidorų, agurkų daigų. Šalia – braškių lysvės, yra ir nedidelis sodas, kuriame auga obelys ir kiti vaismedžiai.

Kudirkienė nelengvai ištvėrė ilgą ir varginančią kelionę į Lietuvą prieš dvejus metus. Tuomet po kelionės paklausta, kaip jaučiasi grįžusi į Lietuvą ir ar neatkalbinėjo Simą sugrįžti čia, sakė: „Ką čia atkalbinėsi – jau 47 metai kartu gyvename, daug visko patyrėme, todėl darau taip, kaip reikia, kaip atrodo geriau. Žinoma, Amerikoje vos už dviejų blokų buvo vandenynas, aplinkui – palmės, čia viso to nėra, bet ir nepasigendame.”

Kudirkienė Lietuvoje yra buvusi dar sovietiniais metais, o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę iki sugrįžimo nebuvo atvykusi. Ji sakė, kad gimtinė per tą laiką yra jau kitokia – negalima net lyginti.

Apie tai, kad grįš į gimtinę, Kudirka teigia niekada neabejojęs. Buvo savaime suprantama, kad Lietuvai vėl tapus nepriklausoma valstybe, jis privalėjo čia grįžti, nors tais nepamirštamais 1970 metais veržte veržėsi iš jos. „Sveikata jau nebe ta, metai bėga, ir kitaip būti negali. Ateis laikas ir galėsime vienas kitą vežimėliuose stumdyti. Gaila tik, kad tas sugrįžimas ilgokai užsitęsė – turėjome parvažiuoti anksčiau. Viskas užtruko, nes laukėme, kol Genutė gaus amerikietišką pensiją. Be to, nemažai teko taupyti, kad galėtume tą namą Pilviškiuose nusipirkti, – sakė į tėvynę grįžęs Kudirka. – Ir mano sūnus Valdas, ir dukra Lolita, ir jos sūnus, mano anūkas Nicolas dirba ‘United Airlines’ kompanijoje, bet, tikiuosi, kad kada nors jie grįš į savo tėvų ir senelių žemę”, – vylėsi buvęs jūreivis.

S. Kudirka neabejingas šiandieniniam Lietuvos gyvenimui, domisi politiniais įvykiais, išgyvena, kad ta išsvajota laisve lietuviai nelabai moka naudotis, o politiniame gyvenime išlikę labai daug veidų iš praeities, sovietinių metų. Vis dėlto jis džiaugiasi, kad auga graži, nauja lietuvių karta, atsikračiusi praeities šešėlių, žinanti, kokios Lietuvos nori. Vyras įsitikinęs, kad susitaikymo tarp trėmusiųjų ir ištremtųjų niekada nebus, o praeities nuoskaudos vargu ar greitai leis tautai susivienyti. 

Nemažai laiko Kudirka praleidžia šalia namo esančiame sodelyje.



Genutė ir Simas Kudirkos apsigyveno gražiame name Pilviškių miestelyje.